Dzūkai tautodailininkai Estijoje įsitikino, kad amatas – tai ne tik kūryba

Estų pavyzdys įkvėpė naujoms idėjoms

Išvykos metu LTS Dzūkijos skyriaus nariai aplankė estų tautodailininkų sąjungą ir susipažino su jos veikla. Svečiavosi 15-oje atvirų dirbtuvių Pärnu ir Talino senamiestyje, lankė Estijos tautodailininkų sąjungos parduotuves Taline, tradicinių amatų Mardilaat mugę, kurioje dalyvavo apie šimto įvairių tautodailės žanrų kūrėjai. Estijos nacionaliniame muziejuje Tartu žavėjosi estų istorijos ekspozicija, parengta naudojant šiuolaikines skaitmenines priemones, jų pagalba galima netgi išsisaugoti sudominusių eksponatų aprašymus. Neišdildomą įspūdį paliko ir ypatingai gausi etniniams Estijos regionams skirta ekspozicija.

„Visi mobilumo dalyviai planuoja patobulinti savo vykdomas edukacijas, o aš, kaip projekto vadovė, parengsiu ir pravesiu mokymus Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariams. Iš estų mokėmės, kaip tautodailininkai edukuoja visuomenę, o dabar pritaikysime jų patirtis savo misijoje“, – sako M. Tarasauskienė, pasidžiaugusi, kad projekto dalyviai parsivežė labai konkrečių sumanymų, kaip pritaikyti gerąją kaimynų patirtį savo veikloje. 

Alytiškė Gintarė Markevičienė kartu su vyru Egidijumi, kuris irgi yra tautodailininkas ir juvelyras, inspiruota išvykos žada pradėti seniai planuotą veiklą – amuletų ir užkalbėjimų dirbtuvėles. „Per Egidijaus hobį – juvelyriką ir susipažinome, dar studijų laikais jis mano kuriamiems lino drabužiams gamino žalvario, rago, kaulo papuošalus. Nors esame kartu 30 metų, toks bendradarbiavimas, skirtas ne tik sau, asmeninei kūrybai, bet ir visuomenei, būtų pirmas pabandymas“, – sumanymu dalijasi Gintarė.

„Parsivežiau daug įkvėpimo ir aiškių minčių, ką norėčiau įgyvendinti. Tai ir stiprinti edukacijų kokybę bei jų prieinamumą, daugiau dėmesio skirti aiškiam prekės ženklui ir dizainui, kurti paprastesnes trumpas edukacijas, kurias galima pasiūlyti mugėse. Kelionė parodė, kad galiu būti dar drąsesnė, kūrybiškesnė ir šiuolaikiškesnė ir tai tikrai neprieštaraus tautinėms tradicijoms, o netgi priešingai – padės jas išsaugoti“, – sako tautodailininkė Daiva Stoncelienė.

Išradingai prisistatyti – labai svarbu

Lauktuvės, kuriomis nešina į redakciją pasidalinti įspūdžiais  užsuko M. Tarasauskienė, puikiai atspindi estų polėkį skleidžiant tradicijas – tamsus šokoladas su rugių duonos trupiniais ne tik įdomaus skonio, bet ir jo įpakavimas, kurį ženklina estiško tautinio kostiumo vaizdai, leidžia suprasti, kaip išradingai galima pateikti tautinį paveldą. 

„Manau, kad estų tautodailininkų sėkmės pagrindas – profesionalus, nuoseklus ir minimalistinis jų gaminių dizainas. Logotipai, etiketės, pakuotės, stendai – viskas labai švaru, grafiškai tvarkinga ir atpažįstama. Estai puikiai supranta, kad rankų darbo produktas turi būti ne tik geras, bet ir gražiai pateiktas“, – pastebi D. Stoncelienė.

„Kiekvienas rimtas estų tautodailininkas turi savo logotipą, išskirtines etiketes su tautiniais motyvais, profesionalius stendus, apgalvotas pakuotes. Tai suteikia jų gaminiams aiškų išskirtinumą ir matomumą, padidina produkto vertę ir sukuria patikimumą pirkėjui. Jų sėkmę lemia nuoseklus ir profesionalus požiūris į rinkodarą – jie supranta, kad amatas yra ne tik kūryba“, – pastebi Jurgita Blaževičiūtė. 

„Tautinio identiteto sklaida šiais sunkiais laikais turi be galo didelę reikšmę, bet kartais mes, lietuviai, tai truputį pamirštame ir neišnaudojame. Folklorui skiriamos lėšos, prie kultūros centrų glaudžiasi daug kūrybingų kolektyvų, bet vaizduojamoji dailė, tradicinis menas lieka truputėlį užmarštyje, užgožiami šiuolaikinių menų. Vadinasi, reikia stiprinti tradicinio meno kūrėjų gebėjimus. Vienas būdų, kaip tai padaryti, – apsidairyti aplinkui ir mokytis iš kaimynų, būtent todėl parašiau šio projekto paraišką. Pagrindinis įspūdis, kad estai atrodo palyginti su mumis stipriau, nes yra atradę tam tikrą pusiausvyrą tarp tradicinių menų ir jų pateikimo būdų. Matėme labai daug edukacijų, atvirų dirbtuvių, išvykos programa buvo intensyvi ir leido ne tik susidaryti įspūdį apie kaimynų pasiekimus, bet pasidėlioti idėjų, kaip apie tai grįžus papasakoti tautodailininkų bendruomenei“, – sako M. Tarasauskienė, planuojanti netrukus surengti mokymus, kuriuose dalinsis estiškomis patirtimis.

Gaminys – brangu, rinkinys „pasidaryk pats“ – pigiau ir įdomiau 

Projekto vadovė Modesta Tarasauskienė sako, kad ją nustebino estų išradingumas tautinio identiteto sklaidoje – skatinama ne tik įsigyti gaminį, bet ir pačiam praktiškai išbandyti amatą. Pavyzdžiui, atvirose dirbtuvėse galima pamatyti, kaip mezgamos tradicinės pirštinės, kurios kainuoja 120 eurų. Tačiau galima už 30 eurų įsigyti rinkinį, kurį sudaro siūlai, virbalais ir mezgimo rašto schema, taip pat paaiškinimas, kuriame regione raštas būdingas ir iš kokio muziejaus rinkinio paimtas. Toks rinkinys kainuoja 30 eurų ir suvenyro forma puikiai skleidžia tautinę estų savimonę, pavyzdžiui, jį galima pasiūlyti įsigyti ar kaip lauktuvę nuvežti ir į kitas šalis, nes yra daugybė rankdarbius mėgstančių žmonių, kurie taip pažins tradicinę estų kultūrą.

Ši idėja ne tik pasiūlyti produktą, bet ir mokyti pirkėją amato subtilybių, kad jis pats taptų tradicijos skleidėju, labai sudomino projekto dalyvę J. Blaževičiūtę, kuri sako parsivežusi idėją skatinti žmones pratęsti amato pažinimą jiems patogiu laiku namuose, o tam gali pasitarnauti įvairūs jau parengti su instrukcijomis amatų rinkiniai, kurie turi išliekamąją vertę.

Jos manymu, didžiausia estų tautodailininkų stiprybė – pasitikėjimas savo darbu ir aiškus identitetas: „Kiekvienas gaminys turi istoriją, tradicijos yra tvirtos ir aiškiai išreikštos. Estai stipriai remiasi tradicijomis, kurdami tautinius kostiumus arba taikydami tradicinius raštus šiuolaikiniame mene. Jų išskirtinis bruožas – pasididžiavimas tuo, ką daro, ir tvirtas įsitikinimas savo meistriškumu.“

Jurgita Blaževičiūtė: „Iš estų galima pasimokyti novatoriško požiūrio į edukacijas – kaip kūrybiškai ir šiuolaikiškai perteikti tradicinius amatus. Jie geba išlaikyti tautinį identitetą, kartu pritaikyti gerąsias praktikas. Ypač įkvėpė tai, kaip estai sugeba susieti paveldą su kūrybiškumu – suteikti daiktams antrą gyvenimą, panaudoti juos tvariai ir originaliai. Kiekvienas jų gaminys turi istoriją, perduodamą iš kartos į kartą, tačiau pristatomą šiuolaikiška forma, išlaikant senąsias technologijas ir tradicijas. Labai ryškiai matomas estų pasididžiavimas savo amatais.
Lankėmės tradicinių amatų mugėje, ji vyko uždaroje erdvėje (palyginama su „Litexpo“ centru, tik mažesnė“), todėl turėjo savitą atmosferą. Labai daug dėmesio skirta tekstilei – ypač tautiniam kostiumui. Daugelis tautodailininkų pabrėžė, kad naudoja vietines žaliavas: augina avis, kerpa ir karšia vilną, verpia, dažo, audžia. Kai kurie gamintojai turi specialų ženklinimą, nurodantį, kad gaminiai sukurti iš vietinių žaliavų. Tekstilės gausa ir grožis buvo ypatingi, bet akį patraukė ir išskirtiniai papuošalai iš rago ar medžio. Visos edukacijos mokamos, ir tai normalu, nes meistrai įsivertina laiką ir išlaidas. Estijoje rankų darbas labai vertinamas – tai matyti ir iš kainų. Pavyzdžiui, juostos kainuoja dvigubai brangiau nei įprasta Lietuvoje. Manau, kad kaip ir lietuviai, ne visi estai meistrai gali išgyventi vien tik iš amatų, bet dalis tai sėkmingai daro.“

Gintarė Markevičienė: Per 25-erius darbo metus tai antra tokia kelionė, kuri profesinius poreikius papildė ir užpildė itin gausia ir įdomia informacija. Turėti tokią apgalvotą, suderintą, paruoštą, apskaičiuotą laike ir išgrynintą gaunamos informacijos galimybę buvo didelė dovana. Tad didžiausias dėkingumas Modestai Tarasauskienei. Asmeninės savybės – klausti, domėtis, kalbinti nuvedė ir prie neplanuotų atradimų. Įspūdžių daug, jie kelių sluoksnių. Tai ir Tartu mieste esantis Nacionalinis muziejus, visom prasmėm mane palikęs be žado. Tiek atsiradimo proistore – estų poreikio kultūrai, tiek idėjiniu ir architektūriniu sprendimu, tiek ekspozicijų turinio ir dizaino lygiu. Lietuvoje muziejaus, kuris taip plačiai, profesionaliai, įdomiai ir šiuolaikiškai pasakotų apie baltų tautas, kaip Estijoje Nacionalinis muziejus pristato finougrų tautas ir pačius estus tame kontekste – neužtikau. Čia jau grįžusi į Lietuvėlę liūdnai patylėsiu, pasvajosiu ir pailsėjusi pasimelsiu savo kūryba… Visgi estų yra tik 1,3 milijono, tame kukliame skaičiuje 25 proc. rusų tautybės, kurių jaunoji karta atsisako mokytis estų kalbos. Tad jie stengiasi išlikti.

Nustebino gausa jaukių dirbtuvėlių bei sukurtų gaminių pateikimas. Estai didelį dėmesį  skiria edukacinių, žaidybinių priemonių kūrimui, kurios pasakoja ir skleidžia estų nacionalines vertybes. Tarkim, prieš 12 metų Taline prekybos centre pirkau kojines su tradiciniais raštais. Tokias pat kojines, su tais pačiais raštais, radau ir dabar – ir prekybos centre, ir prestižinėje Talino tautinių suvenyrų parduotuvėje. Tai tik vienas pavyzdėlis. Taip pat nustebino amatininkų, suvenyrų parduotuvių, muziejaus darbuotojų apranga – jeigu esi kultūrą edukuojančioje įstaigoje, tai darbuotojo apranga Estijoje yra viena iš formų šią sritį sustiprinti ir reprezentuoti. Šiuo atveju ir įstaigą, ir savo šalį. Ir dar įsiminė smagus gidės pasakojimas apie tai, kad estai mėgsta visur būti išskirtiniai – „iausi“. Tai toks savivertės mentalitetas, visur rasti unikalumą, kuriuo galima didžiuotis.

Estų stiprybė – tautodailininkų žinojimas, ką daro ir kodėl – savo vietovės, krašto tradicijų supratimas ir jų sklaida. Tokiu principu vadovaujantis tradicinio amato meistras tampa ir edukatoriumi, ir savo krašto tradicijų, vertybių, istorijos skleidėju.“

Daiva Stoncelienė: „Kelionė į Estiją paliko labai stiprų įspūdį. Labiausiai nustebino tai, kaip harmoningai estai sugeba suderinti tradicijas ir šiuolaikiškumą. Atrodė, kad kiekvienas amatininkas didžiuojasi savo amatu ir tuo nuoširdžiai gyvena. Dirbtuvės tvarkingos, jaukios, dažnai įkurtos erdvėse, kuriose išlaikytas istorinis charakteris ir visur juntamas pagarbus požiūris į savo kultūros paveldą. Sužavėjo estų gebėjimas paprastai, aiškiai ir profesionaliai pristatyti savo veiklą. Iš jų galime pasimokyti edukacijų struktūravimo; draugiško, bet labai profesionalaus bendravimo; gebėjimo sudominti žmones net ir sudėtingais amatais; procesinio mokymo, kai svarbus ne tik rezultatas, bet ir patirtis.

Estų meistrai labai ramūs, susitelkę ir aiškiai žino, ką nori perduoti. Net trumpose edukacijose jaučiama kokybė, paprastumas ir pagarba tradicijai, labai nuoširdus ir šiltas bendravimas. Mardilaat mugė buvo tikrai įspūdinga. Joje beveik kiekvienas dalyvis siūlė kokią nors praktinę veiklą – nuo kelių minučių užsiėmimo iki ilgesnių edukacijų. Tai sukūrė labai gyvą atmosferą. Edukacijos buvo aiškiai parengtos, lankytojui nebūdavo jokių kliūčių prisijungti: visos priemonės paruoštos, instrukcijos aiškios, meistrai dėmesingi ir kantrūs.

Tokio masiško ir kokybiško edukacijų teikimo Lietuvoje dar trūksta – tai būtų puikus pavyzdys mums. Tiesa, visos edukacijos mokamos.

Rankų darbas tikrai vertinamas, bet kainos stipriai aukštesnės nei Lietuvoje. Visuomenė tai priima kaip normą – žmonės supranta, kad už kokybę reikia mokėti. Daugelis derina kūrybą su edukacijomis – toks modelis jiems suteikia stabilias pajamas ir nuolatinį ryšį su auditorija. Jų stiprybė – vientisa ir profesionali tradicijų komunikacija. Estai labai aiškiai suvokia, kad tradicinis menas privalo būti suprantamai pristatytas šiuolaikiniam žmogui. Taip pat pastebėjau stipresnį amatininkų bendradarbiavimą, tarpusavio palaikymą ir nuolatinį dėmesį estetikai. Estai drąsiau investuoja į dizainą, inovacijas ir edukacijų kokybę, tuo tarpu lietuviai dažnai labiau susitelkia į patį amatą, bet ne į jo pristatymą.

Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Šis kūrinys atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame pateiktą informaciją.