„Didelis mažas“: trys vyrai ir dvylika kūdikių scenoje

– Jūsų sukurtas spektaklis „Didelis mažas“ skirtas 6–18 mėnesių kūdikiams. Turbūt sudėtinga kurti žiūrovams, kurie negali pasakyti, ar patiko, netgi jų reakcija nelabai parodo, ar pasiektas rezultatas, tiesa?

– Na, mažųjų žiūrovų reakcijos tai tikrai parodo, ar pasiekėme rezultatą, bet mano kūryboje svarbesnis ne jis, o pats procesas. Spektakliuose kuriu meninę aplinką, kurioje gera būti, bet tai nereiškia, kad vaikai visą laiką džiaugiasi ar juokiasi, nors būna ir tokių dalykų. Kartais jie gali verkti, gali atrodyti, kad bijo, nes nesitraukia nuo mamos ar tėtės. Tiesiog šito amžiaus kūdikiai komunikuoja per emocijas ir judesius. Kūdikiams skirti spektakliai yra galimybė patirti: gal muzika, kaip mes sakome, iš jų praėjusio gyvenimo sujudino kažką, galbūt mamos balso intonacijas priminė? Šito niekas nepasakys, galime tik filosofuoti. Spektaklis yra erdvė ir laikas, kurioje kūdikiai gali būti be suaugusiųjų vertinimo rėmų. Nes menas yra ta mūsų gyvenimo sfera, kurioje nėra teisingo sprendimo. Ir tai man yra svarbiausias momentas – komunikacija su kūdikiu per meninę aplinką. 

– Kiek Jūsų spektakliuose yra meno ir kiek profesinio išmanymo apie vaiko raidą, psichologiją?

– Visko yra, taip pat ir fiziologijos išmanymo, juk mano formalus išsilavinimas – Vilniaus universiteto biologo ir chemiko diplomas, man labai padėjo šios žinios. Šoku, kiek save prisimenu, tas irgi padeda.  Rašydama disertaciją gilinausi į psichologinius ir ugdymo dalykus, daug sužinojau iš praktikos, dirbdama mokykloje ir darželyje. Moksliniai tyrimai man padeda rasti meninius sprendimus, ir atvirkščiai. 

– Spektaklis „Didelis mažas“ vyksta be žodžių, nėra pjesės, o kaip gimsta pati idėja?

– Nelengvai. Idėjos išgryninimas šiuo atveju, kai sulaukiau  Alytaus teatro pasiūlymo sukurti spektaklį kūdikiams, užtruko apie pusę metų. Taip, pjese nesiremiama, o tai reiškia, kad dramaturgiją turi sukurti  pats. Siužeto nėra, tačiau veiksmas visiškai aiškus, kas ir kodėl vyksta. Dar yra darbas su scenografu, kostiumų dailininku. Jau bene dešimtą spektaklį kuriame kartu su dailininke Medile Šiaulytyte. Labai džiaugiuosi suradusi kūrėją, kuri gali nupiešti mano mintis. Iš patirties žinau, kad turiu pasigaminti scenografiją ir tik tada pradedame repetuoti su aktoriais. Medžiagiškumas ir forma yra labai svarbu, nes mano spektakliuose kostiumai dažnai būna besitransformuojantys, jie koreguoja sumanymą. 

– Kaip pasirenkate aktorius?

– Taip, kaip jaučiu energetiškai, man labai svarbu, kad jie būtų nusiteikę atsiverti nežinomybei. Įprastai aktoriai pradeda nuo to, kad turi išmokti tekstą ir neretai pasislepia už jo. Spektaklyje „Didelis mažas“ nėra nei žodžių, nei personažų, o tai reiškia, kad aktorius kuria vaidmenį grįždamas į save – kas esi, kas tavo viduje, prie savo kūniškumo. Iššūkis yra nepasiduoti scenoje nerimui, nes jis dažnai atsiranda. Labai atsakingai žiūriu į vaikų juokinimą, pramogas, stereotipą, kad reikia juos užimti. Aktorių užduotis – išbūti ramybėje, išlaikyti dėmesį struktūrai. Kas labai svarbu kūrybiniame procese, mes kviečiamės kūdikius į repeticijas. Taip ir aktoriams lengviau suvokti savo užduotis praktiškai, juolab šie spektakliai yra intearktyvūs ta prasme, kad vaikai juose gali dalyvauti, taigi su kiekvienu pasirodymu spektaklis vis turtėja. 

– Yra toks stereotipas, kad scenoje su kūdikiais lyg ir geriau įsivaizduojame moteris, bet spektaklyje „Didelis mažas“ vaidina trys vyrai, aktoriai Jonas Gaižauskas, kuris gyvenime yra senelis, sūnų auginantis Vincas Vaičiulis ir Tomas Pukys, kuris dar nėra tėtis. Taigi, kodėl vyrai?

– Turbūt pastaruoju metu sąmoningai stengiuosi įnešti daugiau vyriškos energijos į mažylių pasaulį, kuriame dominuoja moterys – mamos, močiutės, auklės. Pastebėjau, kad kūdikiams labai svarbu matyti vyrą įvairiame amplua. Spektaklyje vaidinantys aktoriai yra labai švelnūs, atidūs, moka žaisti, tarsi parodoma, kad vyras gali būti ir toks. Skirtingų lyčių buvimas šalia vaiko yra svarbus jo savęs suvokimui. Tenka matyti, kad daug spektaklių šiuo metu sukuriama tarsi mergaitiškai auditorijai. Norisi atsisakyti panašių stereotipų.

– O kaip su tėvų stereotipais? Dar yra mąstančių, kad vaikas per mažas ir teatro nesupras? 

– Stereotipinio mąstymo yra net ir teatralų bendruomenėje. Anksčiau buvo įprasta rašyti, kad spektaklis skirtas vaikams, nenurodant amžiaus. „Dansemos“ teatre  pradėjome rašyti nuo 3 iki 6 metų amžiaus, visi stebėjosi, kodėl čia taip? Bet realiai tematika yra labai skirtinga net ir nurodytam amžiui. Kitas stereotipas, kad jei vaikams dar nekalba, tai jis nieko ir nesuvokia. Bet pažinimas vyksta nebūtinai per kalbą, nes kūdikiai informaciją  priima kitais jutimais. Tai, kad jie suvokia, yra neabejotina, o kad nepasako – nereiškia, kad nesupranta.

– Tėvų jau nestebina teatras kūdikiams? 

– Esame labai dėkingi, kad tėvai ateina. Pirmą kartą gal būna įsitempę kartais net labiau nei vaikai, bet vėliau atsiveda ir jaunesnes atžalas. Nuosekliai darbuojamės nuo 2012 metų, nors pradžioje daugelis vertino skeptiškai, paskui pamatė, kad poreikis didelis ir prasidėjo savotiškas spektaklių kūdikiams bumas. Tačiau neretai režisieriai nesuvokia užduoties sudėtingumo ir jiems atrodo, kad „bele ką darysi ir bus gerai“, o tam juk skirtos žaidimų aikštelės su animatoriais prekybos centruose. Net jei nelabai gerų pavyzdžių buvo, tai dabar tėvai jau daugiau žino ir supranta. Publika auga. Ir jau tikrai nebegirdime klausimo, kodėl kūdikiui reikia bilieto, „jei jis vietos neužima“. Tai – dar vienas stereotipas, kurį reikėjo pakeisti, kad menas nekainuoja. Žinoma, filosofiškai žiūrint, menas nereikalingas, nes jo nei „apsiausi“, nei „pavalgysi“ – kultūrinio suvokimo reikalas, ar tau to reikia pilnatviškam gyvenimui. 

Projektas „Ryšiai be sienų – tyrinėjant pojūčius, kultūras ir istorijas”/„Pojūčių laboratorija“ – tai tarpvalstybinė „Interreg Lietuva–Lenkija“ programos naujokų – Alytaus miesto teatro (LT) ir Balstogės Aleksander Węgierko dramos teatro – bendradarbiavimo iniciatyva, siekianti praturtinti kultūrinį gyvenimą, socialinę integraciją ir inovatyvų požiūrį į pokyčius. Įkvėptas pagrindinės projekto idėjos – skatinti kultūrinį raštingumą per gyvus teatro pasirodymus kūdikiams ir jų šeimoms, projektas siekia kurti įtraukiančias teatro veiklas, skirtas patiems mažiausiems, kurios sustiprintų ir papildytų jų aktyvias socialinio mokymosi patirtis.

Projekte bus įgyvendintos dvi veiklos: „Kūdikių teatras“ ir „Kūdikių stovykla“. Abi šios veiklos yra meno terapijos pagrindas, skatinantis tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kultūrinius mainus, socialinę įtrauktį ir bendruomenės kūrimą. Dalyviai iš Alytaus ir Balstogės susitiks, kad atskleistų kultūrinę įvairovę, pasidalintų savo istorijomis ir mokytųsi vieni iš kitų.

Projekto įgyvendinimo metu aktyviai dalyvaus 120 dalyvių, prisidėdami prie kultūros vaidmens stiprinimo socialinėje įtrauktyje. Jie dalyvaus įvairiose veiklose, skirtose skatinti kultūrinį supratimą, vertinimą ir bendradarbiavimą, taip skatindami socialinę sanglaudą ir įtrauktį bendruomenėje.

Projektas išsiskiria savo dėmesiu teatrui kaip socialinės įtraukties ir kultūrinio praturtinimo įrankiui pažeidžiamoms grupėms, įskaitant kūdikius, vaikus su negalia ir jaunas šeimas. Inovatyvios veiklos, tokios kaip „Kūdikių teatras“ ir „Kūdikių stovykla“, siūlo įtraukiančias kultūrines patirtis, kurios atliepa įvairius poreikius ir skatina bendruomenės įsitraukimą. Be to, projekto tarpvalstybinis bendradarbiavimas suteikia unikalią dimensiją, stiprinant ryšius ir dialogą tarp Alytaus ir Balstogės bendruomenių, prisidedant prie darnesnės ir labiau susietos visuomenės.

Spektaklis sukurtas projekto „Ryšiai be sienų – tyrinėjant pojūčius, kultūras ir istorijas“ (LTPL00237), finansuojamą pagal Interreg VI-A Lietuva–Lenkija 2021–2027 programą dalis.