Darom „Akimirkas“: festivalis grįžo su trenksmu

Po ilgesnės pertraukos į Dzūkijos sostinę vėl pakvietė vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Akimirkos“. Sugrąžintas renginys sulaukė dar didesnio dėmesio ir žiūrovų bei dalyvių aplodismentų. Alytaus miesto savivaldybės projektinio finansavimo šešerius metus negavusį ir todėl iš „eterio“ pradingusį festivalį prikėlė Ieva Ivanauskienė, Jonas Gaižauskas ir jų vadovaujamos, po Alytaus jaunimo centro stogu gyvuojančios dramos studijos „Skrajokliai“ jaunimas. 

Festivalis šiemet surengtas savomis lėšomis bei rėmėjų pagalba. Ar tai – nauja kultūrinė tendencija, kai savivaldybei praktiškai numarinus projektinių iniciatyvų konkursą „Tau, Alytau“, kultūrininkams tenka suktis kaip išmano ir savo idėjas finansuoti iš pačių kišenės, o savivaldybei belieka pasidžiaugti, kaip puikiai garsinamas miestas?

– Kaip kilo mintis atgaivinti mokyklinių teatrų festivalį Alytuje? – klausiu vienos iš „Akimirkų“ organizatorių Ievos Ivanauskienės.

– 2014 metais perėmėme „Akimirkas“ iš renginio sumanytojos ir ilgametės organizatorės, dabartinės Alytaus miesto savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Vilmos Liaukuvienės. Rašėme projektus, kurie padėjo festivaliui gyvuoti, bet, deja, nuo 2019-ųjų iš Alytaus miesto savivaldybės projektinių lėšų nebegavome. Festivalio labai trūko ne tik mums, bet ir Lietuvos, užsienio vaikų ir jaunimo teatrų kolektyvams, jų režisieriams, kurie nuolat klausinėdavo: „Kur dingo „Akimirkos?“ Taigi pasitarėme su kolega J. Gaižausku, su savo teatro jaunimu ir nusprendėme: „Darom.“

– Tai kas finansavo renginį šiemet?

– Renginį padarėme savo lėšomis bei rėmėjų pagalba. Išskirtinį ačiū sakome Alytaus miesto teatro direktorei Inesai Pilvelytei, kuri supranta, kad teatro kalba gali kalbėti ne tik profesionalūs aktoriai, nes vaikai ir jaunimas – mūsų ateitis. Ir galime pasidžiaugti, jog ne vienas „Akimirkose“ dalyvavęs jaunuolis studijuoja Muzikos ir teatro akademijoje, o kai kurie šiandien jau ragauja aktoriaus duonos Lietuvos teatruose.

– Kokios festivalio „Akimirkos“ tradicijos išsaugotos arba kuriamos naujos?

– Manau, kad festivalis įgauna naują veidą. Pirmiausia, stengiamės pasikviesti teatrus, kurie turi vardą bei „svorį“ Lietuvoje. Nes patys daug keliaujame, matome daug teatrinių vaikų bei jaunimo pasirodymų. Dėl to norisi, kad ir mūsų miestas pamatytų, kiek daug mėgėjų vaikų ir jaunimo teatrų labai gražiai dirba įvairiuose miestuose, nagrinėja tikrai aktualias vaikams, paaugliams, jaunimui temas. O iš jų pasirodymų mes mokomės, pamatome naujų idėjų. Aš net su savo mažaisiais aktoriais juokauju, kad festivalis – tai „darbukas“...

...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14073-ajame numeryje. 

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį – užsisakyti. Apie prenumeratą daugiau – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje griežtai draudžiamas