Da­nu­tė Vait­kie­nė: „Pa­lin­kė­čiau sau, kad ma­no mo­ki­niai mo­kė­tų džiaug­tis gy­ve­ni­mu, jau­nys­te ir pa­sie­ki­mais”

– Ger­bia­ma Da­nu­te, no­rė­jau klaus­ti, koks Jū­sų at­min­ty­je iš­ky­la vai­kys­tės Aly­tus? Su­pran­tu, kad Jū­sų tė­ve­lių šei­mai te­ko ir skaus­min­ga trem­ties pa­tir­tis?

– Ma­no pir­muo­se pri­si­mi­ni­muo­se Aly­tus – ma­žas mies­te­lis, ku­ria­me vi­si vie­ni ki­tus pa­žįs­ta, toks jis bu­vo ma­no vai­kys­tė­je. Bet vai­kys­tė bai­gė­si, kai man su­ėjo še­še­ri. Ta­da mus iš­trė­mė į Ru­si­ją, Toms­ko sri­tį, Agino mies­te­lį. Bro­liui ėjo an­tri me­tai, pri­si­me­nu, kai mus ve­žė, ma­ma ant sa­vęs džio­vi­no vys­tyk­lus... Va­go­ne bu­vo la­bai daug šei­mų, be jo­kių sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų. Pri­si­me­nu se­nu­ką, ku­ris, kai tik pra­ver­da­vo va­go­no du­ris, vis šau­kė: „Iš­leis­ki­te ma­ne, ma­no gy­vu­liu­kai na­muo­se!“ Ke­lio­nės me­tu mi­ru­sius nau­ja­gi­mius mes­da­vo pro lan­gus... Kai mus ve­žė, su­si­dė­jau į pin­ti­nė­lę sa­vo sku­du­ri­nę lė­lę, žais­liu­kus, bet kai­my­nė vis­ką iš­ėmė ir įdė­jo ten la­ši­nių. Ap­si­ver­kiau. La­ši­niai pra­ver­tė, mū­sų ne­iš­trė­mė dar to­liau, į pel­kes. Vė­liau Ru­si­jo­je su­ti­kau ir to­kių žmo­nių, ku­rie su­pras­da­vo ir už­jaus­da­vo mus, bet vai­kai va­di­no fa­šis­tais, bėg­da­vo­me po pa­mo­kų na­mo, kad ne­pri­muš­tų. Ne­no­riu nie­kaip pri­si­min­ti vi­so ši­to, nes tai bu­vo grau­dūs rei­ka­lai... O kai grį­žo­me, Aly­tus jau bu­vo ki­toks. Au­gan­tis. Ma­no tė­vai vi­są lai­ką tu­rė­jo la­bai di­de­lę vil­tį, kad grįš į Lie­tu­vą.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te sa­vo tė­ve­lių is­to­ri­ją.

– Tė­tis Jo­nas Pa­klons­kas bu­vo Mi­ros­la­ve vir­šai­čio pa­va­duo­to­jas, la­bai gra­žiai ra­šė, pri­klau­sė Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai, o ma­my­tė Pra­nu­tė – na­mų šei­mi­nin­kė, lan­kė vi­so­kius kur­sus, ge­rai siu­vo. Kai mus iš­ve­žė, bu­vo­me vos dvi sa­vai­tės ap­si­gy­ve­nę nau­ja­me na­me Ša­rū­no gat­vė­je. Kai grį­žo­me 1957 me­tais, mū­sų na­mas jau bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas, ten gy­ve­no dvi šei­mos. Mus pri­ėmė te­ta, da­vė kam­ba­riu­ką. Taip pra­si­dė­jo ma­no pa­aug­lys­tės lai­kas. Kai mus iš­trė­mė, bu­vau vos pra­dė­ju­si lan­ky­ti pra­di­nę mo­kyk­lė­lę Aly­tu­je ir nė žo­džio ne­mo­kė­jau ru­siš­kai. Ru­si­jo­je į mo­kyk­lą at­ėjau tik po me­tų. Tai – vie­nas lū­žis, o kai grį­žau na­mo, į Aly­tų, ma­nęs lau­kė ant­ras lū­žis, man vėl rei­kė­jo pa­si­vy­ti ben­dra­moks­lius...

– Kaip to­kia­me ne­leng­va­me gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka?

– Tė­tės drau­gas ma­ne pa­mo­kė gro­ti gi­ta­ra, kai grį­žo­me į Aly­tų. Ke­lias dai­ne­les mo­kė­jau, mu­zi­kuo­da­vau na­muo­se. Pri­si­me­nu, kaip į sto­jau į Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą. Ji tuo me­tu vei­kė Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vė­je, virš pieno par­duo­tu­vės. Nu­si­ve­dė ma­ne drau­gė, sa­ko, tu gra­žiai dai­nuo­ji. Klau­są pa­tik­ri­no pats di­rek­to­rius Min­dau­gas Ai­ži­nas ir pri­ėmė. Vi­so­kių da­ly­kų pas­kui bu­vo. Mes juk ir į mo­kyk­lą tais lai­kais ne­re­tai ei­da­vo­me ba­si, bet ar­gi mums svar­bu bu­vo? Esu Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los pir­mo­sios lai­dos ab­sol­ven­tė. Bu­vo­me pen­kie­se, ke­tu­riems mu­zi­ka ta­po pro­fe­si­ja. To­liau – pir­myn, moks­lai kon­ser­va­to­ri­jo­je, grį­ži­mas į Aly­tų ir dar­bas, dar­bas, dar­bas...

– No­rė­jo­te bū­ti mo­ky­to­ja?

– Ma­no pla­nuo­se bu­vo tik mo­ky­to­jo dar­bas. Ir vis­kas ge­rai, nes iš tie­sų la­bai my­lė­jau sa­vo mo­ki­nius. Į ma­no pa­mo­kas at­ei­da­vo ir ma­žiu­kai, net ke­tur­me­čiai, ir ma­mos, tė­čiai, se­ne­liai. Vi­sa­da tu­rė­jau sal­dai­nių vai­kams. Iš pra­džių ap­do­va­no­da­vau tuos, ku­rie tik­rai kaž­ką ge­rai at­li­ko, o pas­kui ir vi­sus li­ku­sius. Ras­da­vau už ką pa­gir­ti: gal sten­gė­si, gal gra­žus raš­tas. Ma­no da­ly­kas sol­fe­dis – su­dė­tin­gas, bet vai­kai iš pa­mo­kų ne­bė­go. Tu­rė­jau ne­ma­žai mo­ki­nių ir be mu­zi­ki­nės klau­sos, man svar­biau­sia bu­vo šiek tiek juos iš­la­vin­ti. Jei au­sis tu­ri, reiš­kia, ga­li mo­ky­tis. Ne­skriaus­da­vau nė vie­no. Ir pa­ti iš sa­vo mo­ki­nių mo­kiau­si. Pri­si­me­nu, kar­tą vie­nas man taip pa­sa­kė: „Mo­ky­to­ja, mes esa­me ma­ži žmo­nės.“ Man tas la­bai įstri­go. Ben­drau­ti rei­kia kaip ly­gus su ly­giu, mo­ky­to­jas ir mo­ki­nys.

– Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo­te Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ku­rios pir­mo­sios lai­dos ab­sol­ven­tė pa­ti esa­te. Tur­būt ati­džiai ste­bi­te, kaip se­ka­si mo­kyk­lai šian­dien, tie­sa?

– Ab­so­liu­čiai! Ste­biu kie­tu žvilgs­niu (juo­kia­si). Gal­vo­ju ir apie tai, ką pa­ti šio­je mo­kyk­lo­je nu­vei­kiau. Jei iš­ug­džiau bent vie­ną mo­ki­nį, ku­ris su­pra­to gy­ve­ni­mą ir mu­zi­ką, tai aš la­bai džiau­giuo­si. Bet to­kių tur­būt bu­vo net ne šim­tai. Įsi­mi­nė dai­ni­nin­ko Vac­lo­vo Dau­no­ro po­sa­kis, kad, koks be­bū­tų mo­ky­to­jas, mo­ki­nys tu­ri tu­rė­ti sa­vo gy­ve­ni­mą ir tiks­lą, ku­rio sie­kia. Aš esu už tai, kad mo­ky­to­jas pa­de­da, glo­bo­ja, bet ne­spau­džia mo­ki­nio, gal­būt sa­vo pa­vyz­džiu ug­do. O jei kal­bė­tu­me apie Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lą, tai ji iš­au­go į to­kią, ku­ri šian­dien tu­ri jau­ni­mo sim­fo­ni­nį or­kest­rą „Sva­jo­nė“. Jo įkū­rė­ja Dai­va Mar­ti­ko­ny­tė yra ne­re­a­li, ji – tik­ras pi­ni­gas. Mes su Liu­du ją la­bai my­li­me, jie­du drau­ge kū­rė or­kest­rą. Mo­kyk­la kles­ti, ma­tau, ko­kia pla­ti jos veik­la, man dėl jos ra­mu, ga­liu tik pa­gir­ti vi­sus ten dir­ban­čius mo­ky­to­jus.

– Jū­sų jau­nes­ni ko­le­gos Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je pa­sa­ko­ja, kad jiems, anuo­met pra­dė­ju­siems dirb­ti, la­bai įsi­mi­nė Jū­sų vi­suo­met sti­lin­gas įvaiz­dis. Kaip ras­da­vo­te vis­kam lai­ko, šei­mai ir dar­bui?

– Taip, es­te­ti­ka man vi­suo­met bu­vo la­bai svar­bi, nes dir­bau su vai­kais, ku­rie vis­ką ma­to. Kaip jie ki­taip su­pras me­ną, mu­zi­kos gro­žį, jei jų mo­ky­to­ja ap­si­lei­du­si? Pa­ti mez­giau, siu­vau, no­rė­jau vai­kams pa­tik­ti. La­bai sten­giau­si. O bui­ty­je? Čia ma­no šei­ma tu­rė­tų pa­sa­ky­ti, sū­nus To­mas, duk­ra Un­di­nė, marti Idilija, jie man vi­sa­da bu­vo la­bai svar­būs, vy­ras Liu­das – ma­no at­ra­ma gy­ve­ni­me. Da­bar tu­riu jam at­si­ly­gin­ti, aš vis­ką pra­dė­jau iš nau­jo, kai jis su­sir­go…

– Kas Jums da­bar at­ro­do svar­biau­sia, kas tei­kia pras­mę, gy­ve­ni­mo džiaugs­mą?

– Džiau­giuo­si vi­so­mis smul­kme­no­mis. Pra­žy­do gė­ly­nai – ap­si­džiau­giau, iš­gir­dau feis­bu­ke, kad ma­no mo­ki­nys kaž­kur kaž­ką nu­vei­kė – vėl sma­gu. Ir šei­ma vi­sa­da ma­ne džiu­gi­no ir da­bar džiu­gi­na. Jų po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą man la­bai pa­tin­ka. O šiaip tai aš da­bar gy­ve­nu vir­tu­a­lia­me pa­sau­ly­je – feis­bu­ke. Tu­riu sa­vo mėgs­ta­mus dai­li­nin­kus, ra­šy­to­jus, mu­zi­kus. Tu­riu kny­gų fė­ją Liu­dą Sek­mo­kie­nę, ku­ri ma­ne ap­rū­pi­na kny­go­mis. La­bai do­miuo­si is­to­ri­ja, Sau­lės, Dur­bės, Žal­gi­rio mū­šiai, ko­kie vy­rai bu­vo mū­sų lie­tu­viai! Dar iš nau­jo so­di­nu gė­ly­nus, ku­riuos vai­kai su ge­riau­sio­mis in­ten­ci­jo­mis su­ma­ži­no, kad man ma­žiau dar­bo bū­tų, tik žo­ly­tė ir pu­šy­nai li­ko. Tam rei­kia lai­ko, kiek Die­vas man jo duos, kad ga­lė­čiau kaž­ką pa­da­ry­ti...

– Ko sau pa­lin­kė­tu­mė­te?

– Sau aš ga­lė­čiau ir no­rė­čiau pa­lin­kė­ti, kad ma­no mo­ki­niai mo­kė­tų džiaug­tis gy­ve­ni­mu, sa­vo jau­nys­te ir pa­sie­ki­mais.

– Ar ka­da skai­čia­vo­te, kiek mo­ki­nių esa­te tu­rė­ju­si?

– Iš pra­džių skai­čia­vau, ra­šiau vi­so­kius me­to­di­nius dar­bus, pas­kui nu­sto­jau skai­čiuo­ti. Kas­met iš­leis­da­vau po ke­lias de­šim­tis, tai per 50-ias­de­šimt me­tų ne­ma­žai su­si­da­rė… Gy­ve­ni­me žmo­nės tu­ri su­pras­ti tai, kas svar­biau­sia: at­ėjai nuo­gas į šį pa­sau­lį ir iš­ei­ni toks pats. Mar­kas Au­re­li­jus yra pa­sa­kęs (čia aš lais­vai per­fra­zuo­ju), kad ko­kios ta­vo min­tys, taip ir su­si­tvar­kai sa­vo gy­ve­ni­mą. Pri­si­me­nu, kai 2003 me­tais sta­čiau ope­rą vai­kams „Jau­čio tro­be­lė“, tu­rė­jau abe­jo­nių, kaip man pa­vyks. Nie­kam ne­sa­kiau, bet pra­šiau Die­vo: „Ap­va­lyk man lū­pas, min­tis ir šir­dį, kad ga­lė­čiau kaž­ką reikš­min­ges­nio pa­da­ry­ti.“ Nes vien tik au­gin­ti vai­kus, puo­se­lė­ti ver­ty­bes yra per ma­žai. Ir aš ga­vau sa­vo šan­są. Ban­džiau dar kaž­ką po to da­ry­ti, bet dau­giau man ne­da­vė.

– Esa­te iš Dzū­ki­jos sos­ti­nės, o Liu­das Vait­kus – že­mai­tis, kaip su­si­pa­ži­no­te?

– Esu aly­tiš­kė iš pat šak­nų, vi­sa­da no­rė­jau gy­ven­ti bū­tent Aly­tu­je. Ir vy­rui sa­kiau, kad iš­ei­siu iš ši­to mies­to, tik kai Die­vas duos, nie­kas ki­taip ma­nęs ne­ga­li iš čia iš­ves­ti. Liu­das – že­mai­tis, kie­tas vai­ki­nas, man la­bai to­kio vy­ro rei­kė­jo. Su­si­pa­ži­no­me stu­di­juo­da­mi Vil­niu­je. Man vi­sa­da la­bai pa­ti­ko pu­čia­ma­sis in­stru­men­tas trom­bo­nas, o jis bū­tent juo ir gro­ja. Liu­das to ne­ži­no­jo, ir aš ne­ži­no­jau... Dabar džiau­giuo­si, kad ga­liu pa­dė­ti Liu­dui, kad glo­bo­ja ma­ne vai­kai, kai su­si­tin­ku mo­ki­nius – jie ir­gi ap­si­džiau­gia. Štai pa­sau­li­nio gar­so ope­ros so­lis­tė, ma­no mo­ki­nė Jus­ti­na Grin­gy­tė, ren­gu­si lai­dą LRT „Ke­lias į na­mus“, pa­si­rin­ko at­ei­ti į sve­čius pas ma­ne, kaip sma­gu! Ži­no­te, jei ma­nęs kas pa­klaus­tų, koks yra ma­no gy­ve­ni­mas, tai at­sa­ky­čiau – la­bai spal­vin­gas ir la­bai su­dė­tin­gas, la­bai gra­žus ir la­bai skau­dus. Vis­kas bu­vo, vis­kas ge­rai. Pra­ėjo. Esu čia.