Budėkime šalia ir kalkime iš nieko kardą

…2022-ųjų vasario pabaiga. Kramsnojau pabirusių grikių košę, ant kurios užvarvinti keli lašai sėmenų aliejaus. Telefone – vaizdai iš Ukrainoje bomborduojamo Mariupolio. Šmėžavo tik ką sugriautos mokyklos, kraupi tikrovė... Aplink slankiojo raudonojo maro mirties šmėkla. Man pradėjo ūžti ausyse. Ar taip gali būti? – klausiau savęs, XXI amžiuje, Europos viduryje. Pasigirdus vaiko riksmui „Mama!“, neištvėriau. Man buvo apmaudu ir gėda. Jaučiausi nejaukiai, kad būtent tuo momentu negalėjau pasiūlyti net paprasčiausio gurkšnio vandens tiems, kurie kovojo už išlikimą sugriautų gyvenamų namų rūsiuose.

Mirtį matau, išsigandusias vaiko akis...

Žvilgsnį liūdną – motinų viltį... tik kažin...

Šiandieniniam pasauly...

Ar dar egzistuoja viltis?

Diktatorių režimui nusišvilpt į TAUTŲ gyvenimus. Nieko jiems švento nebeliko. Jų pašvinkusi moralė ir godumas jau seniai demokratinio pasaulio užantyje. Kiekviena tauta, įleidusi šaknis į savo žemę, savo kalboje, papročiuose ir tradicijose puoselėja, kaupia ir saugo savo išmintį, kurią vėliau panaudoja įvairiose situacijose.

Būkime išmintingi, būkime vieningi kovoje prieš krauju pritvinkusį ir virš viso pasaulio pakibusį slibiną. Šiandieną turime branginti protėvių sielos turtus, nes iš jų gelmių išaugo tautos tikėjimas Laisve. Lietuva, vienytis reikia! Mūsų nesutarimais džiaugiasi priešas. Neužtenka laisvės ir teisės kalbėti, bet privalome daryti gerus darbus.

Meile tikiu, tikiu žodžiu

Šioje žemėje

Šalia laisvės reikia budėt –

Prisiminti,

Kad prikeltum gyvenimui

Viltį ir darną

Už laisvę – kalkim iš nieko

Šitą KARDĄ!

Liaudies meno centras muziejus „Auksarankiai“,

Linutė Bunikienė