Be šva­ros ne­bus nei gro­žio, nei tvar­kos

Sil­kė po pu­šim

To­kių ak­ci­jų me­tu ne tik Aly­taus, ta­čiau ir vi­sos Lie­tu­vos ne­va­ly­vi gy­ven­to­jai bu­vo ra­gi­na­mi rū­pin­tis sa­vo mies­to ir kie­mų šva­ra. Ne­pil­ti įvai­riau­sių šiukš­lių ir at­lie­kų kur už­si­gei­dus. Aly­taus ne­tvar­ką prieš ke­le­rius me­tus iš pe­ties plie­kė vie­ti­nis laik­raš­tis „Dzū­kas“: „Aly­tus tu­rė­da­mas pu­šuo­tus miš­kus, au­gan­čius prieš sau­lę, te­kan­tį Ne­mu­nė­lį, va­sa­ros me­tu su­si­lau­kia ne­ma­žai ir sve­čių. Su­va­žiuo­ja jie pa­si­žiū­rė­ti „dzū­kų dzy­vų“, na ir pa­ma­to jie juos.

Miš­ke­liai gra­žūs, vie­tos gra­žios, ro­dos, sė­dė­tum ir ge­rė­tu­meis, bet de­ja, ne­taip yra. Gra­žūs miš­ke­liai, gra­žios vie­tos mū­sų „kul­tū­rin­gų“ gy­ven­to­jų dar pa­gra­ži­na­mos. Kai ku­rie (vie­ti­niai) „džio­vi­nin­kai“ at­ei­da­mi miš­kan at­si­ne­ša sil­kę, pa­de­da prieš sau­lę, iš­ke­pi­na, nu­lu­pa jai skū­rą ir ne­iš­dirb­tą me­ta prie pu­še­lės pri­deng­da­mi nuo sau­lės ga­ba­lu po­pie­ros. O ret­kar­čiais prieš „ša­bą“ su­prat­ly­ves­nės po­nios-gas­pa­di­nės at­si­ne­ša ir ko­šer­ną viš­te­lę nu­dul­kin­ti, o kits ir dar kaž­ką pa­da­ro... Ki­tą die­ną vi­sa ta pro­ce­dū­ra at­lie­ka­ma prie ant­ros pu­še­lės ir ten vėl skū­ras su gal­vom pa­lik­vi­di­nė­ja, ir gra­žus Aly­taus pu­šy­nė­lis virs­ta to­kiu pat mėš­ly­nu kaip ir kiek­vie­nas Aly­taus gy­ven­to­jo kie­mas su ypa­tin­gos rū­šies oru, ypač ka­da pa­li­ja ir sau­lu­tė pa­kai­ti­na.“

Pa­skai­tos, ei­se­nos, pla­ka­tai ir or­kest­rai

Ne­ma­žai te­ko įdė­ti pa­stan­gų, kad Aly­tu­je po tru­pu­tį įsi­vy­rau­tų šva­ra. Prie to pri­si­dė­jo or­ga­ni­zuo­ja­mos „Šva­ros sa­vai­tės“, ku­rių me­tu bu­vo aiš­ki­na­ma šva­ros pras­mė, nau­da, kvie­čia­ma šva­rin­tis, ko­mi­si­jos tik­rin­da­vo kie­mus, ra­šy­da­vo bau­das ar­ba griež­tai įspė­da­vo.

1931 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sio pra­džio­je Sa­vi­val­dy­bių de­par­ta­men­tui pa­ra­gi­nus bu­vo su­da­ry­tas Aly­taus ap­skri­ties „Šva­ros sa­vai­tės“ ko­mi­te­tas. Pa­pra­šy­ta dva­siš­kių, gy­dy­to­jų, mo­ky­to­jų, vals­čių sa­ni­ta­ri­nių ko­mi­si­jų ak­ty­viai pri­si­dė­ti ren­giant šva­ros po­pu­lia­ri­ni­mo pa­skai­tas, ei­se­nas su to­kiam ren­gi­niui tin­kan­čiais pla­ka­tais, pa­veiks­lais, dai­no­mis ir or­kest­rais.

Aly­tu­je ei­se­na vy­ko ge­gu­žės 17 die­ną. Pra­si­dė­jo Pir­ma­ja­me Aly­tu­je ir žy­gia­vo iki pat mies­to sta­dio­no. Ei­se­ną ly­dė­jo ulo­nų pul­ko or­kest­ras. Kad šva­ros nau­da bū­tų įtai­ges­nė, Aly­taus tun­to skau­tai ir „Lie­tu­vos vai­ko“ dar­že­lio auk­lė­ti­niai at­li­ko te­at­ra­li­zuo­tus po­kal­bius apie šva­rias ir ne­šva­rias mies­to vie­tas. Šie vai­di­ni­mai su­si­lau­kė di­de­lio pa­si­se­ki­mo, nes ne vie­ną su­si­rin­ku­sį­jį pri­ver­tė nu­si­kva­to­ti, o šva­ros ne­my­lė­to­jus raus­ti iš gė­dos. Dak­ta­ras Si­mas Ja­na­vi­čius tą die­ną taip pat triū­sė ne­nuils­da­mas – kur tik ga­lė­jo, rė­žė kal­bas apie šva­ros nau­din­gu­mą ir pras­min­gumą.

Kar­tais or­ga­ni­za­to­riai per­si­steng­da­vo su įvai­rio­mis agi­ta­ci­jo­mis, su­teik­da­mi pro­gos juos šiek tiek pa­šiep­ti. Čia pro­gos ne­pra­lei­do „Sek­ma­die­nis“, juo­kų sky­re­ly­je iš­spaus­din­da­mas „Šva­ros sa­vai­tės“ ap­žval­gą. Au­to­rius šmaikš­ta­vo: „Pi­lie­ti­nis ir vi­suo­me­nės šva­ros sky­rius la­bai pa­ten­kin­tas „Šva­ros sa­vai­te“. Vis dėl­to, pa­ga­liau šva­ra įgi­jo vi­suo­me­ni­nio po­bū­džio. Anks­čiau kiek­vie­nas sa­va­ran­kiš­kai gal­vo­jo apie šva­rą. Vie­nas va­lė na­gus dan­tims va­ly­ti še­pe­tė­liu, ki­tas krapš­tė dan­tis ma­ni­kiū­ro in­stru­men­tu. Jo­kio or­ga­ni­zuo­tu­mo ar­ba su­de­rin­to veiks­mų kon­tak­to. Net žmo­nės kak­lą plo­vė tik­tai tiek, kiek jis ma­to­mas iš po apy­kak­lės ar­ba de­kol­tė. Mo­ki­niams iš­da­vė pla­ka­tus ir dan­tims va­ly­ti še­pe­tė­lius. Lai­ky­tos vie­šos pa­skai­tos apie ra­cio­na­lų nau­do­ji­mą­si iš­duo­tais daik­tais. Vi­sur links­ma nuo­tai­ka, nar­su­mas ir griež­ti obal­siai“.

Dė­me­sys pre­ky­bi­nin­kams, res­to­ra­nams ir vieš­bu­čiams

Šva­ros rei­ka­lais bu­vo rū­pi­na­ma­si ne tik gy­ven­to­jų kie­muo­se, ta­čiau ir par­duo­tu­vė­se, tur­guo­se, val­gyk­lo­se, res­to­ra­nuo­se ir vieš­bu­čiuo­se. Tam ne­ma­žai dė­me­sio sky­rė laik­raš­tis „Ver­slas“. Bu­vo ba­ra­mi par­da­vė­jai, ku­rių cha­la­tai re­tai ma­ty­da­vo mui­lą ir van­de­nį. Pirk­ta deš­ra at­si­duo­da ži­ba­lu, nes par­da­vė­jas vie­nam pir­kė­jui jį py­lė – par­da­vė, ran­kas nu­si­va­lė į cha­la­to skver­ną ir deš­rą pa­svė­rė. Vie­nam at­sei­kė­jo po­rą ki­log­ra­mų bul­vių, ran­kas nu­si­pur­tė ir ki­tam ban­de­lę pa­da­vė – tas at­si­kan­do, o tarp dan­tų smė­lis girgž­da. O kur dar pie­ne mirks­tan­čios mu­sės ar links­mai ro­po­jan­čios po švie­žius la­ši­nius. Ką jau kal­bė­ti apie duo­nos iš­ve­žio­to­jus, ku­rie pro­duk­tus ve­ža dul­kė­to­mis gat­vė­mis, jų pri­juos­tė­se jau ne­įžiū­rė­si pir­mi­nės jos spal­vos, ran­kų ne­plau­na – de­da duo­ną, pas­kui jo­mis stve­ria­si va­de­lių ir par­duo­tu­vė­je ne­si­plo­vęs ran­kų at­skai­čiuo­ja ke­pa­liu­kus.

Ki­ti ir­gi ga­vo py­los: „Mū­sų mies­tai ir mies­te­liai ke­liau­jan­tiems ne­tu­ri pa­to­gių ir šva­rių vieš­bu­čių, šva­rių val­gyk­lų, man­da­gių ir šva­rių pa­tar­nau­to­jų.“ Res­to­ra­nams lin­kė­jo: „Prie vi­so to kreip­ki­me di­de­lio dė­me­sio į sa­vo iš­orę, nes dra­bu­žis ir šva­ra šio­je dar­bo sri­ty­je tu­ri ne­įkai­no­ja­mos reikš­mės. Vis­ką sve­čias dar ga­li at­leis­ti, bet jau ne­šva­ros – nie­ka­dos!“

Taik­liau­siai api­bū­din­ti si­tu­a­ci­ją tur­guo­se pa­si­rin­ko ar­klio pa­vyz­dį: „Pa­si­dai­rius po ve­ži­mus ma­to­me, kad prie vie­no ga­lo ve­ži­mo pri­riš­tas ar­klys ėda iš ve­ži­mo, prunkš­čia, o ki­ta­me ga­le par­duo­da­ma grie­ti­nė, sū­riai, svies­tas ar­ba duo­na. Ar­klys prunkš­da­mas api­prunkš­čia pro­duk­tus ar­ba at­lik­da­mas gam­ti­nius rei­ka­la­vi­mus ap­teš­kia su ko­jo­mis gre­ti­mam ve­ži­me esa­mus pro­duk­tus.“

„Smar­vė iš to­lo“

Ne­tru­kus Aly­tu­je bu­vo su­da­ry­ta sa­ni­ta­ri­nės prie­žiū­ros ko­mi­si­ja, ku­ri, pa­si­ė­mu­si bau­dų kvi­tus, iš­si­lei­do per Pir­mo­jo Aly­taus gy­ven­to­jų kie­mus tik­rin­ti šva­ros ir ne­va­las bau­dė.

Pra­bė­gus ke­le­riems me­tams mies­tie­čiai už šias pa­tik­ras ko­mi­si­jai at­si­ker­ši­jo vie­na­me res­pub­li­ki­nia­me laik­raš­ty­je pa­ra­šę ži­nu­tę „Smar­vė iš to­lo“: „Va­žiuo­jant iš Aly­taus per Sim­no gat­vę į Bal­bie­riš­kį, ant gra­žaus kal­ne­lio, ku­ris ma­ty­ti iš mies­to, grio­vy­je ir ant lau­ko pri­mė­ty­ta gy­vu­lių griau­čių. Ta­ku ei­nant jie tie­siog kliū­va už ko­jų ir duo­da la­bai bjau­rią smar­vę. Čia rei­kia su­si­rū­pin­ti toms įstai­goms, ku­rios tu­ri žiū­rė­ti tvar­kos ir sa­ni­ta­ri­jos.“

So­pu­liai dėl biu­dže­to ir mies­to pla­no

Mies­tie­čiai su mies­to val­džia vie­ni ki­tus kri­ti­kuo­da­mi, vie­ni ki­tiems reikš­da­mi prie­kaiš­tus po tru­pu­tį tvar­kė ir gra­ži­no Aly­tų. Ap­si­tvar­kius ap­lin­ką ga­li­ma bu­vo im­tis ir mies­to tvar­ky­mo rei­ka­lų. Tas už­tru­ko, ta­čiau bu­vo įver­tin­ta. 1939 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį at­lė­kęs „Lie­tu­vos ai­do“ ko­res­pon­den­tas pa­ste­bė­jo, jog „nau­jai at­vy­ku­siam į Aly­tų tuoj krin­ta į akis, kad Aly­tus tvar­ky­mo­si at­žvil­giu da­ro di­de­lę pa­žan­gą.“ Tuo­met pa­kal­bi­no bur­mist­rą Zig­mą Ja­ku­lį ir sa­vo straips­nį pa­va­di­no „Aly­tus gro­žė­ja ir spar­čiai tvar­ko­si“.

Bur­mist­ras kal­bą pra­dė­jo nuo mies­to biu­dže­to: „Šiais me­tais mies­to biu­dže­tas sie­kia tik 386.000 Lt. pa­ly­gi­nant to­kį biu­dže­tą su mies­to tvar­ky­mu, tai jis yra la­bai ma­žas. Mat, pa­gal pa­ja­mas, de­ri­na­mos ir iš­lai­dos. Jei­gu mies­to sa­vi­val­dy­bė ga­lė­tų nu­sta­ty­ti dar­bų pla­ną re­a­li­zuo­ti, tai ga­li­mas daik­tas tek­tų iš­leis­ti iki 1,5 mi­li­jo­no li­tų. Juk vi­siems ži­no­ma, kad Aly­tus se­niau bu­vo pa­pras­tas mies­čiu­kas, o da­bar jau jis ri­kiuo­ja­si pir­ma­ei­lių mies­tų ei­lė­se. Jau ke­lin­ti me­tai kai su­si­lau­kė ku­ror­to var­do. Tad ry­šium su tuo te­ko mies­tą gra­žin­ti, tvar­ky­ti ir daug ką to­bu­lin­ti.“

Pa­si­ro­do, iki pat 1939 me­tų vi­du­rio Aly­tus ne­tu­rė­jo tiks­laus pla­no: „Iki šiol mies­tas tu­ri ri­bas, bet ne­tu­ri tiks­laus pla­no. Da­bar jau ke­lin­ta sa­vai­tė kai dir­ba du in­ži­nie­riai–ge­o­de­zi­nin­kai. Jie tiks­liai ma­tuo­ja vi­so mies­to gat­ves, skly­pus ir ruo­šia mies­to pla­ną. Va­di­na­si Aly­tus ne­poil­gam tu­rės tiks­lų pla­ną, pa­gal ku­rį leng­viau bus plės­ti mo­der­nią sta­ty­bą ir ją tvar­ky­ti. Mies­tui pla­no ruo­ši­mas daug ne­kai­nuos. In­ži­nie­riai ap­rū­pi­na­mi dar­bi­nin­kais ir bu­tu. Ki­tas iš­lai­das pa­den­gia vals­ty­bės iž­das.“

Tvar­ko­mės ir ap­rū­pi­na­me dar­bu!

Tais me­tais Aly­tui Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja vie­šie­siems dar­bams sky­rė 60 tūkst. li­tų. Bur­mist­ras Z.Ja­ku­lis pa­si­džiau­gė, kad mies­to be­dar­biai bu­vo ap­rū­pin­ti dar­bu, spar­čiai vy­ko dau­ge­lis tvar­ky­mo dar­bų. Ge­gu­žės mė­ne­sio pa­bai­go­je bu­vo: „Bai­gia­ma tvar­ky­ti I Pul­ko, Bloz­ne­lio, Baž­ny­čios ir Auš­ros gat­vės, ir tur­ga­vie­tė. Įreng­ta prie bu­vu­sio ge­le­žin­ke­lio til­to mau­dyk­lė, ku­rią ad­mi­nist­ruo­ti nu­ma­ty­ta pa­ves­ti vie­tos šau­liams. Su­tvar­ky­ti abu par­kai. Kip­ro Pet­raus­ko par­ke ga­lu­ti­nai įreng­ta va­sa­ros te­at­rui sce­na su elek­tros ins­ta­lia­ci­ja, pa­da­ry­tas gė­ly­no vi­du­ry­je mo­der­nus fon­ta­nas, gra­žiai su­tvar­ky­ta lais­vės me­džio aikš­te­lė ir pa­dirb­ta daug nau­jų suo­lų. Di­džia­ja­me par­ke su­tvar­ky­ti ta­kai. Prie ta­kų pa­so­din­ta me­džių, per grio­vį per­ėji­mui sta­to­mas til­tas, ku­ris tar­naus ne tik pa­to­gu­mui, bet ir pa­tį par­ką pa­grą­žins. Be to, gat­vė­se šį pa­va­sa­rį pa­so­din­ta 500 de­ko­ra­ty­vi­nių me­de­lių ir ap­so­din­ta gy­va­tvorės 100 iš­ti­si­nių met­rų.“ Šian­die­ni­nia­me mies­te nė su ži­bu­riu ne­ra­si­me K.Pet­raus­ko par­ko. Vis­kas la­bai pa­pras­ta. Mies­to so­das 1936 me­tais, pa­ger­biant ži­no­mo te­no­ro K.Pet­raus­ko 25-erių me­tų sce­ni­nio dar­bo ju­bi­lie­jų, bu­vo pa­va­din­tas jo var­du.

Pla­nai be dul­kių

Bur­mist­ras mie­lai da­li­jo­si ir at­ei­ties pla­nais. Vie­ni – ke­le­riems me­tams į at­ei­tį, ki­ti – dar tų pa­čių me­tų ant­rą­jį pus­me­tį: „Mies­tas no­ri ir sa­vą­ją elek­tros sto­tį tu­rė­ti. At­ro­do, kad sto­tis duo­tų mies­tui di­de­les pa­ja­mas. Su kon­ce­si­nin­kais su­tar­tis bai­gia­si 1942 me­tais. Jie siū­lo iš jų pirk­ti, bet kol kas su šiuo dar ne­si­sku­bi­na­ma. Ta­ria­ma­si su spe­cia­lis­tais, in­ži­nie­riais ir iš anks­to ruo­šia­ma­si pel­nin­gam dar­bui.

Au­to­bu­sų sto­tis sa­vi­val­dy­bę taip pat do­mi­na. Nors da­bar au­to­bu­sų sto­tis tie­sio­gi­niai sa­vi­val­dy­bei ne­pri­klau­so, bet vis tuo rei­ka­lu da­ro­mi žy­giai, nes da­bar ji sa­vo pa­skir­čiai ne­ati­tin­ka. Pa­gal mies­to gy­ven­to­jų ir sa­vi­val­dy­bės pa­gei­da­vi­mus au­to­bu­sų sto­tis tu­rė­tų bū­ti prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties, ži­no­ma ge­ro­je aikš­te­lė­je ir ge­ro­se pa­tal­po­se.“

Aly­tui ta­pus ku­ror­tu bu­vo rū­pi­na­ma­si ne tik mies­to šva­ra ir gra­ži­ni­mu, ta­čiau ir tuo, jog čia bū­tų ga­li­ma tin­ka­mai ir pa­to­giai il­sė­tis: „Aly­tiš­kiai, o ypač va­sa­ro­to­jai daug nu­si­skųs­da­vę, kad mies­te daug dul­kių. Yra vil­čių, kad ir ši kliū­tis bus pa­ša­lin­ta. Lie­pos mė­ne­sį sa­vi­val­dy­bė tu­rės nuo­sa­vą ma­ši­ną, ku­ria bus lais­to­mos vi­sos žy­mes­nės gat­vės. Va­di­na­si, ma­ši­na bus pa­nau­do­ta gais­rams ge­rin­ti ir gat­ves lais­ty­ti.

Kip­ro Pet­raus­ko par­ke ir šie­met gros ulo­nų pul­ko or­kest­ras, kur su­si­rin­ku­sie­ji prie puoš­nių ro­žių fon­ta­no tu­rės pro­gos ne tik pa­sig­ro­žė­ti, bet ir mu­zi­ka pa­si­gė­rė­ti. O spor­ti­nin­kams sta­dio­ne įreng­tos dvi ge­ros te­ni­sui žais­ti aikš­te­lės.“

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė