Azovo jūros ir Hormūzo sąsiaurio panašumai

Tarp atakuotųjų laivų – į negilų Azovo jūros (iki 20 metrų) dugną nugrimzdęs patrulinis laivas „Izumrud”. Palyginti nedidelis (apie 700 tonų vandentalpos) laivas buvo įžymus labiausiai tuo, kad 2018 m. dalyvavo rusų laivyno provokacijoje Kerčės sąsiauryje (tarp Azovo ir Juodosios jūrų), atakuojant  kelis ukrainiečių buksyrus. Tada rusai, formaliai dar nekariavę su Ukraina, į nelaisvę paėmė virš dviejų dešimčių jūreivių ukrainiečių, kurie buvo kalinami ir sugrįžo į savo tėvynę tik po humanitarinės apsikeitimo žmonėmis operacijos.

Vis dėlto anas įvykis priminė kitą problemą, kuri per nepilną dešimtmetį išaugo sniego gniūžtės principu.

Tąsyk padėtis buvo tokia, kad Ukrainos Krymo pusiasalis Rusijos jau buvo aneksuotas. Tačiau vakarinė Azovo jūros pakrantė priklausė Ukrainai. Rusija į Krymą nutiesė garsųjį Kerčės (arba Krymo) tiltą. Be to, pažeisdama tarptautinius susitarimus, ėmė kurti įvairias kliūtis prekybos ir kariniams laivams įplaukti į Ukrainos Berdiansko ir Mariupolio uostus, kurie buvo itin svarbūs Ukrainos ekonomikai. Dabar ukrainietiška vakarinė Azovo jūros pakrantė yra rusų okupuota, taigi ir Mariupolis su Berdiansku. Kai kurie Rusijos valdžiažmogiai yra išsireiškę, esą Azovo jūra atstūmus Ukrainą nuo jos tapo “vidiniu Rusijos ežeru”.

Tačiau svarbiau yra tai, kad blogas pavyzdys yra užkrečiamas, ypač kada kalbame apie šio pasaulio blogiečius. Po JAV ir Izraelio atakų Irano mulų režimas ėmė blokuoti Hormūzo sąsiaurį tarp Persijos įlankos ir Arabijos jūros. Siurprizas – preištaraujant tarptautinei teisei. Vėliau, besiderant su JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija dėl paliaubų, Teheranas mėgino įgyvendinti modifikuotą idėją: esą Hormūzas bus atvertas laivybai (juo iš Persijos įlankos šalių, taip pat ir Irano, keliauja nuo ketvirtadalio iki trečdalio pasaulio iškastinių energijos išteklių), tačiau už tai iraniečiai ims tam tikrą mokestį už kiekvieną laivą.

Sąsiauryje, kaip tvirtinama, yra du farvateriai – vienas netoli Irano, antrasis (pietinis) – šalia Omano krantų. Iraniečiai dėl sąsiaurio apmokestinimo mėgino tartis su Omanu. Tačiau susitarimas taip ir nebuvo pasiektas.

Visiškai atverti Hormūzo sąsiaurį laisvai laivybai reikalavo ir D.Trumpas. Nors JAV nepriklauso nuo energijos išteklių importo iš Persijos įlankos šalių, tačiau didumai amerikiečių nepatinka aukštos degalų kainos mažmeninėje rinkoje. O politinis nestabilumas aplink Hormūzo sąsiaurį kelia aukštyn pasaulines naftos, taigi ir degalų kainas JAV.

JAV į Hormūzą nusiuntė visą karo laivų armadą, o D. Trumpas pažadėjo, kad už šio tarptautinės prekybos kelio apsaugą JAV ims 20 proc. kiekvieno laivo krovinio vertės mokestį (energetikos ekspertai spėjo suskaičiuoti, kad tokiu atveju kiekvienas didelis tanklaivis už žalios naftos krovinį turėtų sumokėti apie 1. mln. JAV dolerių).

Vis dėlto po keliolikos valandų vėl įvyko TACO (angl. Trump allways chicken out – Trumpas visada pabėga it viščiukas): JAV prezidentas mokesčio idėjo atsisakė, esą pabendravęs su sąjungininkais Vidurio Rytuose.

D.Trumpo motyvus gana lengva paaiškinti. Jo požiūriu, JAV niekaip neprivalo įprastai užtikrinti globalių prekybos kelių. Ypač tų, nuo kurių jos nepriklauso ir jų saugumu nėra suinteresuotos. Taigi laivybos saugumu Hormūzo sąsiauryje turėtų pasirūpinti šalys – energijos išteklių eksportuotojos arba jo nekenčiama Europa, kuri taip pat tuos išteklius perka.

Požiūrio oponentai paspringdami gali skalyti apie tai, kad pasaulio ekonomikos globalizacija kažkada buvo taip pat svarbus ir JAV interesas, nors „pasaulio policininko” vaidmuo patiko retam šalies vadovui. Tačiau nepatenkintieji tuojau atšaus: kodėl pamiršote esminį D. Trumpo politikos lozungą – „America first” (Amerika pirmiausia).

Greičiausiai D. Trumpo politikos oponentai primins, kad iki š.m. vasario 28 d. (kada JAV ir Izraelis ėmė bombarduoti Iraną) laivyba Hormūze, nepaisant atskirų incidentų, vyko gana sklandžiai.

Diskusija gali tęstis ligi begalybės. Tačiau akivaizdu: kas patinka Rusijos režimui beigi Irano muloms, gali patikti ir D. Trumpui.