Atsisukti veidu į Vakarus – misija (ne)įmanoma?

Ir tai mažiausiai trečias stambus Rusijos politikos pralaimėjimas jos kaimynystėje esančiose šalyse paskutiniu metu. 2025 rugsėjį – Moldovoje, š. m. balandį – Vengrijoje, birželio 7-ąją – Armėnijoje.

Visi šie Rusijos politikos pralaimėjimai patirti labai skirtingose šalyse. Visos turi itin specifinę svarbą Maskvos užsienio politikai. Galėtume sakyti, kad svarbiausias Kremliui buvo fiasko Vengrijoje, kurios buvęs ministras pirmininkas Viktoras Orbanas buvo atviras, tačiau savanoriškas Rusijos vasalas, paskutiniu metu – Rusijos prezidento Vladimiro Putino Trojos arklys ES ir NATO. Medijos skelbė, kaip apie šių blokų susitikimuose priimamus sprendimus Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui atsiskaitė jo kolega vengras Peteris Szijjarto.

Moldovoje – kita istorija. Šalis, kuri ribojasi su ES bei Ukraina, tačiau turi nuo Maskvos priklausomą separatistinį Padniestrės regioną. Jame dislokuotos rusų kariuomenės dalys yra pajėgios destabilizuoti visą Moldovą.

Armėnija šioje trijulėje Maskvai svarbi buvo visa pirma dėl to, kad įėjo į Kolektyvinės gynybos sutarties organizaciją (Rusijos sukurta alternatyva NATO), be to buvo Eurazijos ekonominės sąjungos (Maskvos alterbatyva ES) sąjungos narė kartu su Rusija, Kazachstanu, Kirgizija bei Baltarusija narė. T. y. Armėnija buvo (ir kol kas tebėra) tame artimame Maskvos gravitacijos lauke, kurį rusų politikai kruopščiai kūrė nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Taigi imperijos išsaugojimo naujos formos.

Ir Maskvos diktatoriams ir žemesniems politikams visuomet labai skauda, kada jų kurti gravitacijos laukai yra ženkliai mažiau patrauklūs už vakarietiškus blokus bei organizacijas.

Armėnijos ministro pirmininko Nikolozo Pašiniano vadovaujama partija “Pilietinis susitarimas” savaitgalį laimėjo 49,8 proc. rinkėjų balsų. Pagal šalyje galiojančią rinkimų sistemą, ši politinė jėga vienų rūmų parlamente neturės absoliučios (konstitucinės) dviejų trečdalių mandatų daugumos. Tokia dauguma yra būtina norint pakeisti šalies konstituciją – toks Armėnijos įsipareigojimas yra užfiksuotas pasirašytame taikos susitarime su Azerbaidžanu. Armėnų konstitucijoje yra minimas karo veiksmuose prarastas Kalnų Karabacho regionas, kurios nei Armėnijos dalimi, nei savo regionu Baku valdžia nelaiko. Tačiau baiminasi, kad speciali nuostata konstitucijoje gali paskatinti Jerevaną kada nors ateityje vėl kelti šį įsisenėjusį klausimą ne tik diplomatiniu, bet ir kariniu lygiu.

Jeigu politiniai įsipareigojimai Azerbaidžanui bei Turkijai teoriškai gali kiek palaukti, tai su Rusija bus daug sunkiau. Viena vertus, veik garantuotai Maskva bei jos propaganda toliau nuožmiai veiks prieš tą Armėnijos valdžią, kuri po įvykusių rinkimų bus suformuota. Ardomąją veiklą vykdys į “penktąją koloną” panaši politinė opozicija, kurios lyderis – rinkimus prapylęs Rusijos pilietybę turintis verslininkas Samvelas Karapetianas.

Kita vertus, tik pasivaikčiojęs centrinėmis Armėnijos sostinės gatvėmis supranti, kaip giliai Maskvos kišenėje sėdi armėnų ekonomika. Arba keturi strateginiai jos sektoriai. Vietoje mūsų akiai įprastų skandinaviškų bankų (finansų) ir mobilaus ryšio (ryšio) operatorių Lietuvoje, Jerevane – rusiškų bankų bei ryšio operatorių iškabos. Elektros energijos gamybos sektorius (energetika) yra labai priklausomas nuo Rusijos “Gazprom” nustatomų gamtinių dujų kainų (dar vienas Maskvos šantažo įrankis). O štai Armėnijos geležinkelių kompanija (susisiekimas) dar 2008 m. koncesijos sutartimi yra perduota “Rusijos geležinkeliams”.

Galbūt todėl premjeras N. Pašinianas kol kas gana atsargiai kalba apie šalies posūkį į Vakarus. Nepaisant akivaizdžios rinkėjų valios. Nutraukti tokius totalius ekonominius saitus su Maskva bus velniškai sunku.

Mes armėnams galėtume pateikti vaizdžius pavyzdžius, kaip nuo “vienintelio vamzdžio bei elektros linijos” (tiesą sakant, Armėnija turi elektros jungtis dar su Gruzija bei iranu) teko atsikabinti mums. Kaip pas mus Rusija mėgino korumpuoti politikus ir jų grupes, papirkti žurnalistus beigi medijas.

Ir šiandien kyla abejonių, ar mums tai būtų pavykę be ES politinės beigi finansinės paramos.