Ar­nas ir Aud­ra par­si­ve­žė užkandžio ir sėkmės receptą

„Pa­si­rin­ko­me Aly­tų, nes abu su žmo­na esa­me iš čia ki­lę, čia gy­ve­na mū­sų tė­vai, o ir ge­rų at­si­lie­pi­mų iš­girs­da­vo­me, kad mies­tas iš­gra­žė­jęs, kad ra­mu. Iš­si­nuo­ma­vo­me bu­tą ir čia gy­ve­na­me jau dve­jus me­tus. Pa­na­šu, kad dar ir gy­ven­sim, nes, kaip sa­ko­ma, iš­lei­do­me šak­nis – tu­ri­me būs­tą, ver­slą ir nau­jų drau­gų“, – sa­ko Ar­nas.

Po­rai la­bai svar­bi svei­ka mi­ty­ba, o gi­li­ni­ma­sis į šią sri­tį ta­po ver­slo idė­ja. Rin­ko­je ne­ra­do pro­duk­to, ku­ris ati­tik­tų lū­kes­čius, to­dėl su­kū­rė pa­tys: „Daž­nai ne­ti­kė­tai pri­rei­kia grei­to už­kan­džio, ta­čiau par­duo­tu­vė­se siū­lo­mas asor­ti­men­tas ne­ten­ki­na. Su­dė­ty­je cuk­rus ir ne­rei­ka­lin­gos che­mi­nės me­džia­gos, o svei­kes­ni, pa­vyz­džiui, bal­ty­mi­niai ba­to­nė­liai, daž­nai nė­ra itin ska­nūs. Įkvėp­ti to­kių pa­tir­čių, su­kū­rė­me ska­nų, pa­to­gų už­kan­dį, pa­ga­min­tą iš na­tū­ra­lių in­gre­dien­tų ir be ne­rei­ka­lin­gų prie­dų. Už­kan­dį – vie­no kąs­nio ru­tu­liu­kus, ku­rie tu­ri tris sko­nius – rūgš­tų, ašt­rų ir sal­dų, po­ra pa­va­di­no „Lon­ge­vies“ .

Aly­tiš­kiai pa­žįs­ta Ar­ną kaip ak­ty­vų jau­ną žmo­gų, ku­ris or­ga­ni­za­vo įvai­rius ren­gi­nius. Bai­gęs lie­tu­vių kal­bos fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas, 15 me­tų gy­ve­no Vil­niu­je, o gy­ve­ni­mą pa­kei­tė gi­mu­si duk­ra, ku­riai da­bar be­veik tre­ji me­tai.

„Duk­rai gi­mus po ke­lių mė­ne­sių su žmo­na iš­vy­ko­me į ke­lio­nę, ku­rios me­tu at­ra­dau nau­ją aist­rą. Tuo me­tu „You­tu­be“ ka­na­le pa­si­ro­dė sa­vo il­ga­am­žiš­ku­mo ty­ri­nė­ji­mais ir kny­ga „Gy­ve­ni­mo truk­mė“ iš­gar­sė­ju­sio moks­li­nin­ko Da­vi­do Sinc­lai­ro tin­kla­lai­dės įra­šai. Vie­na yra no­rė­ti gy­ven­ti il­gai ir svei­kai dėl sa­vęs, ki­ta – dėl ar­ti­mų­jų. Daž­nu at­ve­ju se­nat­vė iš žmo­nių at­ima sa­va­ran­kiš­ku­mą ir ke­lias­de­šimt pas­ku­ti­nių gy­ve­ni­mo me­tų jais, li­go­tais, tu­ri rū­pin­tis ar­ti­mie­ji – ne­no­riu, kad taip bū­tų ir su ma­ni­mi. Taip ir pra­si­dė­jo ma­no ke­lio­nė il­ga­am­žiš­ku­mo ty­ri­nė­ji­muo­se“, – pa­sa­ko­ja Ar­nas.

Su­si­do­mė­jęs svei­ka gy­ven­se­na, A.Stu­čins­kas nu­spren­dė siek­ti su­si­ju­sio aka­de­mi­nio iš­si­la­vi­ni­mo. „Nors ap­lin­ki­niai sa­kė, kad Lie­tu­vo­je nė­ra nie­ko ge­ro šio­je sri­ty­je, ta­čiau ra­dau įdo­mias ir su­si­ju­sias sis­te­mų bio­lo­gi­jos ma­gist­ro stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Tai – Me­di­ci­nos fa­kul­te­tui pri­klau­san­ti pro­gra­ma, ta­čiau tuo pa­čiu ji pri­skir­ta ir Gy­vy­bės moks­lų cen­trui, ir Ma­te­ma­ti­kos ir in­for­ma­ti­kos fa­kul­te­tui. Tai­gi, pro­gra­ma tarp­dis­cip­li­ni­nė, jos bio­lo­gi­nė ir me­di­ci­ni­nė da­lis ati­tin­ka nau­jau­sius ma­no in­te­re­sus, o in­for­ma­ci­nė – 15 pas­ta­rų­jų me­tų dar­bi­nės veik­los“, – pa­sa­ko­ja Ar­nas.

Prieš pat Ar­nui pra­de­dant stu­di­jas, jau­na šei­ma dė­lio­jo pliu­sus ir mi­nu­sus bei pri­ėmė svar­bų spren­di­mą – pa­ban­dy­ti kur­tis Aly­tu­je. „Vil­niu­je gy­ve­no­me triukš­min­go­je ap­lin­ko­je – pa­čia­me mies­to cen­tre, ga­na se­na­me bu­te, ku­ris bu­vo ne­pri­tai­ky­tas ma­žiems vai­kams. Ne­be­iš­nau­do­jo­me ir Vil­niaus va­ka­ri­nio gy­ve­ni­mo pri­va­lu­mų. Ma­ža to, ant gre­ti­mo na­mo sto­go at­si­da­rė ba­ras, ku­ria­me vy­ko nak­ti­niai kon­cer­tai, į mū­sų lan­gus bu­vo nu­kreip­tos gar­so ko­lo­nė­lės, o mes au­gi­no­me ma­žą vai­ką…. Tai­gi pa­si­rin­ko­me Aly­tų, nes abu su žmo­na esa­me iš čia ki­lę. Be to, gir­dė­jo­me, kad mies­tas la­bai tin­ka­mas jau­noms šei­moms ir ne­ap­si­ri­ko­me“, – pa­si­džiau­gia po­ra.

Šiuo me­tu Ar­nas ir Aud­ra svars­to ga­li­my­bes ati­da­ry­ti Aly­tu­je par­duo­tu­vę, ku­rio­je pre­kiau­tų pa­gal pa­čių su­kur­tą re­cep­tą ga­mi­na­mais svei­kais už­kan­džiais, o kol kas kvie­čia su­si­do­mė­ju­sius jų pro­duk­ci­jos ieš­ko­ti in­ter­ne­te.

„Sie­kia­me, kad ga­mi­nys bū­tų tik iš na­tū­ra­lių in­gre­dien­tų ir pa­ruoš­tas šal­tai, iš­sau­gant vi­sas mais­ti­nes me­džia­gas. Ban­dy­mų jau ne­su­skai­čiuo­si­me, bet bus ar­ti šim­to. Da­bar jau tu­ri­me ir pro­duk­tą, ku­riuo di­džiuo­ja­mės, ir tech­no­lo­gi­nį spren­di­mą jam pa­ga­min­ti“, – sa­ko ver­slą gim­ta­ja­me mies­te ku­rian­tys jau­ni žmo­nės, pa­brė­žian­tys, kad vis­kas, ką jie da­ro, – su aist­ra, ku­ri yra svar­bi sėk­mės re­cep­to de­da­mo­ji.