Apie sodus pasakoti mamos laidoje sūnui maloniau nei rašyti apie politiką

„Supratau, kad viena nepadarysiu“

Laidas apie sodininkystę ir žemės ūkį A. Tubienė kuria jau 26-erius metus. Pradėjo nuo „Derliaus kraitės“ Alytaus televizijoje, o nuo 2011-ųjų, išvykusi gyventi į Vilniuje, tapo populiarios TV3 laidos „Svajonių sodai“ autore. „Kasmet suku galvą, ką dar įdomaus parodyti žiūrovui, ką sukurti nematyto, negirdėto apie sodininkystę, žemės ūkio verslus? Pernai vasarą taip pat sprendžiau šį galvosūkį ir nutariau, jog reikia leistis į kelionę po Europos sodus. Norėjau, kad žiūrovai pamatytų naujų idėjų, spalvų, nes drąsiai galiu teigti, jog Lietuvoje gajūs stereotipai ir nežinia kieno nustatyti standartai, kurie, deja, nieko bendro neturiu su aplinkos kūryba. Pavyzdžiui, paskutiniu metu vienintelė mada – smilgos, pušys ir hortenzijos, visi tampame nuobodūs ir vienodi“, – pastebi Aušra. 

Idėja pakviesti sūnų Lukrecijų dirbti drauge jai gimė drauge su idėja keliauti po Europos sodus. „Supratu, kad pati viena šios idėjos neįveiksiu. Pati dirbu ir laidų prodiusere, ir redaktore, ir scenariste, ir reklamos vadybininke – viskuo, kuo tik reikia. Tai kas keliaus tuos tūkstančius kilometrų, vairuos, ieškos įdomių sodų, kalbins pašnekovus, montuos, dirbs su socialiniais tinklais ir, svarbiausia, išmanys sodininkystės, žemės ūkio tematiką?“ – Aušra neslepia, kad užduotis rasti tokį žurnalistą atrodė labai sudėtinga. Kaip tik tuo metu iš stažuotės JAV, kaip ISM Vadybos ekonomikos universiteto magistrantūros studentas, sugrįžo sūnus Lukrecijus, kuris Čikagoje dirbo lietuvių laikraštyje „Draugas“, studijavo darbo su socialiniais tinklais, medijomis specifiką. O taip pat – įgyvendino seną svajonę ir skersai išilgai keliavo po Ameriką, gebėdamas tilpti į kuklų studentišką biudžetą. Mama šypsosi, kad jai tai padarė įspūdį, nors, žinoma, neramu buvo, kad „vaikas valgo neaišku kokį maistą“: „O, galvoju, vyras ištvermingas, įveiks ir užduotį apvažiuoti Europos sodus!“

„Siūlau pasikviesti vaikus ir anūkus“

Lukrecijus gimė Alytuje, baigė Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją ir žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Išbandė save įvairiose žiniasklaidos priemonėse, vedė informacinę laidą, taigi „Svajonių sodams“ reikalingo profesionalo kriterijus atitiko. „Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, jie pilni naujų idėjų, kitaip mato pasaulį, griauna standartus, puikiai išmano informacines technologijas. Tiems, kurie turi savo nors ir nedidelį verslą, siūlyčiau pasikviesti savo vaikus ar anūkus ir pasidalinti idėjomis. Tikrai bus naudinga“, – įsitikinusi Aušra, paklausta apie profesinį santykį su sūnumi bendrame darbe. 

Pašnekovė pasakoja apie profesinę virtuvę – atsakomybę, įtampą, nes televizijoje tvarka kaip kariuomenėje. Tam tikru metu turi būti kokybiškai nufilmuota, tinkamai sumontuota ir laiku pateikta laida. Ir negali būti klaidų ar „nespėjau“. 

„Galiu pajuokauti, kad sirgdami, griūdami vis tiek dirbame, nes negali būti jokių laidų transliacijos pertraukų. Kiek Lukrecijus turi atsakomybės ir pasiaukojimo – pradžioje nežinojau. Pamenu, nuskridome dirbti į Angliją, be problemų sėdo už vairo ir visą dieną važiavo sau patenkintas kita eismo puse“. Organizavo filmavimus, skambino, tarėsi, o aš galėjau sau leisti sėdėti automobilyje ir žiūrėti pro langą. Ryte laukė skanūs angliški pusryčiai, bet Lukrecijus neturėjo laiko kramtyti, nes derino filmavimus. Tada supratau: galiu atsipalaiduoti ir pasitikėti. Jis neskaičiuoja laiko, kiek tam užtrunka, svarbu padaryti puikų rezultatą“, – dalijasi mama Aušra.

Teko mokytis filmuoti profesionaliai

„Džiaugiuosi, kad su visais iššūkiais pavyksta susidoroti, o žiūrovai gali mėgautis gražiausiais Europos sodais. Šis darbas atneša man kitokį pojūtį apie save ir gyvenimą. Žurnalistu dirbau ir anksčiau, būdavau matomas plačiajai visuomenei, pavyzdžiui, kai dirbau video žurnalistu portale 15min.lt, bet supratau, kad televizija yra populiariausia žiniasklaidos priemonė – žmonės pradeda atpažinti gatvėje. Žinoma, leisti laiką arčiau gamtos taip pat yra maloniau nei rašyti, pavyzdžiui, apie politiką“, – sako L. Tubys.

Pasakodamas apie darbą „Svajonių soduose“, žurnalistas dalijasi, kad tenka būti ir projektų vadovu, ir žurnalistu, ir redaktoriumi, ir video operatoriumi bei montuotoju, ir vertėju viename asmenyje. „Bene sudėtingiausia buvo išmokti filmuoti taip, kad turinys atitiktų aukštus televizijos standartus. Ir tai reikėjo padaryti itin greitai, nes dėl ribotų laidos finansų ir didelių kelionių kaštų neturėjome galimybės keliauti į užsienį kartu su atskiru video operatoriumi. Esu turėjęs kamerą ir anksčiau, tačiau tai vadinčiau daugiau mėgėjišku filmavimu. O dabar padėtis privertė žengti didelį žingsnį į priekį. Čia negali būti vidutinio rezultato – viskas turi būti padaryta labai gerai arba puikiai. Taigi įsigijome kamerą, jos priedus, ir pradėjau mokytis. Šiandien jaučiu, kad per pusmetį įvaldžiau šią priemonę gana gerai ir kartu pastebiu, kad yra dar daug kur patobulėti”, – pasakoja Lukrecijus.

Pasitaiko kuriozinių situacijų

Nors laidos žiūrovai neretai mano, kad keliauti po Europą ir vaikščioti po žydinčius sodus – malonus ir lengvas darbas, pašnekovas mini ir kitą medalio pusę. Ilgai trunkančios sodų paieškos ir filmavimo derinimai, o taip pat intensyvios kelionės, kurios kartais susiklosto ne taip, kaip tikėjaisi. Pavyzdžiui, viename Ispanijos Granados miesto sode Lukrecijų pasitiko sodo vadovai, kurie… nenorėjo filmuotis, esą ne taip buvo suprastas laiškas.

„Arba Prancūzijoje per 5 dienas teko nufilmuoti 13 laidų ir nuvažiuoti per 700 kilometrų. Vienas filmavimas sode trunka apie 4 valandas be pertraukų, po jo – važiuoji dar pora valandų iki nakvynės vietos, kitą rytą atsikėlęs – tas pats. Be to, kai kurie sodų kūrėjai nekalbėjo angliškai – tik savo gimtąja kalba. Teko naudoti modernias technologijas, kurios padėtų suprasti, apie ką kalbama. O grįžus namo – išsiversti visą pokalbį“, – pasakoja L. Tubys.

Šiuo metu, be darbo „Svajonių soduose“ Lukrecijus du kartus per savaitę rengia Lietuvos ir pasaulio naujienų apžvalgą lietuvių laikraštyje Čikagoje „Draugas“ – redakcijoje, kurioje po Antrojo pasaulinio karo dirbo ir jo prosenelis Zenonas Gerulaitis. 

A. Tubienė apie tai, kad jos senelis Z. Gerulaitis gyveno JAV ir buvo žurnalistas, sužinojo tik nepriklausomybės laikais, kai jau pati buvau baigusi žurnalistikos mokslus. Deja, susitikti su juo nepavyko, bet jos sūnūs Liubartas ir Lukrecijus aplankė prosenelio kapą Čikagoje. Aušros dukra Aurora – irgi yra būsimoji žurnalistė, šio amato mokosi Švedijoje, švedų kalba, kuria radijo ir televizijos reportažus kaip universiteto užduotis ir džiaugiasi kaupiamu įgūdžių bagažu. 

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.