Apie nevalgomus grybus, kepenas, dygųjį ragijų, platųjį elniavabalį ir pjūklaūsį kelmagraužį

Miškas – tai unikali rūšių bendruomenė, kurioje viskas turi savo paskirtį. Čia nėra „šiukšlių“ ar „atliekų“ – kiekviena nulūžusi šaka, pūvantis medis ar išvirtęs kamienas tampa naujos gyvybės šaltiniu. Tai, kas mums galbūt atrodo, kad žuvo, iš tiesų kažkam kitam tampa maistu, būstu ar net vaikų darželiu.

Paklaidžiokime po brandų lapuočių mišką ir susipažinkime su gyvastimi, kuri atlieka svarbų vaidmenį grąžinant maisto medžiagas į dirvožemį. Virtuolius ir šakas pirmiausia apninka grybai bei pintys. Suminkštėjusią medieną vėliau pamažu ardo skruzdėlės ir vabalai. Pavyzdžiui, ant ąžuolų kelmų ir virtuolių įsikuria nevalgomas grybas – ąžuolinis vinguris. Iškritusios jo sporos sudygsta netoliese, sudarydamos verpstės formos gniužulą. Ant brandžių ąžuolų kamienų ir kelmų aptinkama reta pintis – ąžuolinė kepena, kuri taip pat atlieka svarbų ardantįjį darbą.

Po virtuolių žieve saugų prieglobstį randa dygiojo ragijaus palikuonys, o trūnijančioje medienoje tunelius rausia plačiojo elniavabalio lervos. Brandžių, tręštančių ąžuolų šaknyse maitinasi dar vieno įspūdingo vabalo – pjūklaūsio kelmagraužio lervos. Šios tik ketvirtais metais pavirs įspūdingų ūsų savininkais ir išlįs iš po žemės tam, kad pratęstų savo giminę.

Tai tik maža dalis Metelių regioniniame parke gyvenančių skaidytojų bendruomenės. Kiekvienas yrantis medis yra tarsi mažas pasaulis, kuriame gyvena, veisiasi ir jiems skirtą gamtinę misiją atlieka šimtai, o gal tūkstančiai organizmų. Būtent dėl šios priežasties būtina miškuose palikti negyvosios medienos – ji yra neatsiejama sveiko miško ekosistemos dalis, prisidedanti prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir dirvožemio praturtinimo, primena Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija.