Apie 95-erių laikraščio rašytoją Bronislavą

Ir garbaus amžiaus sulaukusi Bronislava pati atvyksta į redakciją, iškart su keliais rašiniais aktualiomis temomis. Visada duris praveria su malonia šypsena, žingeidžiai pasidomi informacija, kurios pačiai nepavyksta surasti. 

Garbaus jubiliejaus proga linkime Jums, Bronislava, šilumos, sklindančios iš artimųjų širdžių, gražių atsiliepimų iš mūsų leidinio skaitytojų. Tegul amžius būna didžiausia Jūsų stip­rybė.

O jubiliatės Bronislavos biografijos faktų šiek tiek suteiks ir ilgametį, savijautą gerinantį pomėgį atskleis ištrauka iš publikacijos „Senjorė alytiškė lekia su vėjeliu: „Dviratis mano gyvenime – sveikata, draugystė su gamta ir malonumas“, „Alytaus naujienose“ spausdintos 2022-ųjų pavasarį.

„Kai tėvai man, dešimtmetei, nupirko dviratį, labai džiaugiausi ir net didžiavausi, nes kaime tik viena jį turėjau. Buvo jis su margu apsauginiu tink­leliu, kad suknelės ratai neįtrauktų. Apie sveikatą tada negalvojau“, – pasakoja B. Tamulynienė. Tiesa, laisvo laiko pralėkti dviračių jai likdavo ne tiek ir daug. Vasarą važinėjo tik sekmadieniais, grįžusi atostogų iš Prienų gimnazijos, o vėliau iš Vilniaus universiteto. Šiokiomis dienomis laukė darbai laukuose. Tolimiausias reisas buvo iš Butrimonių seniūnijos į Alytų, aplankyti ligoninėje gulinčios motinos. Po studijų ir penkerių metų darbo Šeštokų vidurinėje mokykloje, 1961 metais B. Tamulynienė buvo paskirta vadovauti Alytaus rajono Tabalenkos aštuonmetei mokyklai. Kaip premiją už darbą gavo paskyrą automobiliui „Volga“, kurią nusipirko vos už 5 tūkstančius rublių, kai rinkos kaina buvo apie 12 tūkstančių rublių. Tada su dviračiu atsisveikino 25-eriems metams.

„Kadaise ir Švietimo skyrius teturėjo gal tik vieną lengvąjį automobilį, tad jo darbuotojus su svečiais, vizitatoriais iš sostinės tekdavo vežioti į pirtis, kolegas, kaimynus – į vestuves, kitas šventes, uogauti, grybauti. Smagu buvo. Benzinas buvo pigesnis už šiandieninį vandenį, litras jo kainavo 20 kapeikų. Kartais iš kelio darbininkų ar praeivių ir linksmų replikų išgirsdavau: „Žiūrėk, boba už vairo!“ Tikrai, tada moteris už vairo buvo naujiena“, – su šypsena prisimena Bronislava. Automobilis B. Tamulynienei pravertė ir nuo 1971 metų dirbant Švietimo skyriuje, o kai pajuto metų naštą (kaip, beje, ir „Volga“), su automobiliu atsisveikino. „Nusipirkau dviratį ir jau per dvidešimt metų juo važinėju, tapau lankstesnė, tarsi atjaunėjau. Turiu empatišką bičiulį, buvusį dviratininkų trenerį, kuris nedažnus gedimus operatyviai pašalina. Dviratis man, visų pirma, netarši susisiekimo priemonė, antra – sveikata ir malonumas, o trečia – visa tai gaunama už dyką“, – sako Bronislava.