Alytuje viešėjo gidas iš Sakartvelo (0)

bir
Kalendoriuje – žiema, o už lango… Sunku nusakyti metų laiką. Kartais panašu į rudenį, kartais – pavasarį. Liūdna tiems, kurie ilgisi žiemos ir jos teikiamų pramogų. O kiti džiaugiasi tuo, kaip yra. Nors esame bejėgiai ką nors pakeisti, bet padejuoti dėl blogo oro neatsisakome. Psichologai mūsų blogas nuotaikas sieja su saulės trūkumu.  

Mintis kalbėti šia tema kilo po susitikimo su žmogumi iš šalies, kurioje ko ne  kasdien šviečia saulė, o žmonių veidus puošia  šypsena.  Saulėtame Sakartvele lankiausi praeitų metų pavasarį, o mintimis  ten esu dar ir šiandien.  Pasigendu ne tik saulės, bet ir šiltų, draugiškų, pozityvių žmonių.  

Širdyje iš karto prašvito, kai sužinojome, kad į Alytų atvyks mūsų charizmatiškasis gidas Tengo Nakopia. Ne sezono metu jis gyvena Plungėje. Susitikimas su keliautojais, norinčiais pamatyti Sakartvelą, įvyko Alytaus užimtumo  tarnybos salėje.  Susirinko gausus būrys miesto gyventojų, kurie dar tik ruošiasi keliauti: kas pirmą, o kas antrą ar trečią kartą. Buvo ir tokių, kurie atėjo tik pabūti, pabendrauti, pasisemti šilumos ir meilės iš energija trykštančio Tengo.  Tai žmogus, kuris moka apkabinti ne tik rankomis, bet ir žodžiais, kurie įneša tikėjimo, džiaugsmo ir vilties. Ir iš kur tas neišsenkantis gėrio šaltinis?

 Dzūkų svetainėje gerdami arbatą prakalbome apie tai. Mes, aišku, pradėjome verkšlenti, kad saulės nematome, o Tengo, pridėjęs ranką prie širdies, parodė, kad jo saulė yra ten. Ir ją turėtume visi turėti. Deja… Po susitikimo ilgai galvojau, kur dingsta mūsų saulės. Iš gruzinų mes galime daug pasimokyti.  Mokėjimas džiaugtis kiekviena diena. Kokia ji bebūtų, su saule ar be jos. Vertinti  kiekvieną žmogų, esantį šalia. Jį priimti  su didele meile ir šiluma.  Tik įžengus į salę, Tengo kiekvieną pasitinka  su šypsena, spindinčiomis akimis, gražiu  žodžiu, šiltu apkabinimu. Iš karto užplūsta ramybė,  džiaugsmas, šiluma. Širdis uždainuoja.  

Dar vienas didelis pliusas, kurį galiu uždėti kartvelams, tai – tikėjimas. Dauguma jų yra krikščionys.  Jiems jau į kraują įaugęs meilės ir pagarbos kitam jausmas. Patys liks alkani, bet svečią pamaitins, apnakvydins. Turiu pastebėjimą, kad ir mūsų tautiečių tarpe religingi žmonės tikrai geresni.  Blogiausia tai, kad dauguma netiki jau niekuo, net patys savimi.  Pažiūrėkim į komentarus socialiniuose  tinkluose. Ar daug pozityvumo randame?  Apie tai, manau, ne vienas pamąstome.  Bandome daryti tai, kas neįmanoma – pakeisti kitus. O  apie save net nepagalvojame.  

 Pastebiu, kad šiuo metu ugdymo įstaigose per mažai dėmesio skiriama dvasiniams dalykams. Tempai nežmoniški.  Nebelieka laiko.  Tėvai taip pat gyvena lėkime. Pokalbiams su vaiku pritrūksta laiko, o  gal ir noro.  Nuo ko pradėti? Kur ieškoti to gėrio versmės? Galbūt Sakartvele? Tuomet skubėkite rezervuoti vietas vasaros sezonui. Kiek žinau, jos tiesiog tirpsta. Dėl rezervacijos galite kreiptis į  „Bočių“ draugijos atstovą Romualdą Ambroževičių.

 O Gruzijoje jumis pasirūpins rūpestingasis T. Nakopia.  

Birutė Vitkauskienė

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai