Alytaus miestui – 445 metai: dešimt istorinių skerspjūvių

Dešimt istorinių miesto savivaldos skerspjūvių:
 

Pirmas. XV a. ir iš dalies XVI a. pradžioje Alytus, Punia ir Nemunaitis buvo vadinami valsčiukais, Daugai – valsčiumi, Merkinė – miestu ir valsčiumi. 1503 m. Daugai taip pat buvo vadinami miestu. Taigi, tuo metu šiame regione Alytus turėjo menkesnę reikšmę nei Daugai ir Merkinė. Tačiau XVI a. antroje pusėje padėtis pasikeitė; Alytus tapo svarbiu regiono prekybos centru. Tokį jo iškilimą sąlygojo prekybos Nemunu suintensyvėjimas ir žemės ūkio bei miško pramonės gaminių eksportas į Vakarus.  

    
Antras. 1581 m. Alytaus mieste buvo 33 karčiamos. Taigi, karčiamos veikė kas ketvirtoje sodyboje  (tuo metu miestas iš viso jas turėjo 129 ir apie 1150–1200 gyventojų). Mums karčiamos daugiausia asocijuojasi su svaigalų gamybos ir prekybos vietomis. Tačiau tais laikais karčiamos dar buvo ir užvažiuojamieji kiemai (jose buvo galima ne tik išgerti, pavalgyti, bet ir pašerti arklius, permiegoti). Šiuo atžvilgiu Alytus nebuvo išimtis iš kitų Lietuvos miestų. 1569 m. Kaune veikė 188 karčiamos, nors miestas iš viso turėjo tik 416 namų. Beje, dauguma alytiškių ir toliau vertėsi žemės ūkiu arba buvo su juo glaudžiai susiję. 

Trečias. Alytus, kaip ir visa Lietuva, nukentėjo per 1654–1667 m. ir 1700–1721 m. karus su Rusija ir Švedija, taip pat badą ir marą. 1712 m. šaltiniuose rašoma, kad miestas yra visiškai sunaikintas ir „primena Troją''. Tais metais Alytuje buvo tik 341 gyventojas (tarp jų 65 žydai). Miestas pradėjo atsigauti tik XVIII a. antroje pusėje.  

Ketvirtas. 1589–1795 m. Alytus buvo ir Alytaus ekonomijos (valdos skirtos didžiojo kunigaikščio dvarui išlaikyti) administracinis centras. Ekonomijos centrinė sodyba (dvaras) buvo Nemuno kairėje pusėje, Upelio, Šilelio ir Medelyno gatvių teritorijoje. Manoma, kad Šilelio gatvėje, prie pat Nemuno stovintis mūrinis statinys, gali būti dar 18 a. pabaigoje statytas ekonomijos ūkinis pastatas. Jeigu taip, tai yra vienas seniausių iš dalies išlikęs Alytaus miesto statinys. Beje, iki XVIII a. pabaigos visi miesto statiniai ištisai buvo mediniai, dengti šiaudais, vienas kitas ir lentomis. O ir vėliau mediniai statiniai sudarė absoliučią miesto pastatų daugumą. 

Penktas. 1847 m. Pirmajame Alytuje (miesto dalis Nemuno dešinėje pusėje) gyveno 40 valstiečių (Mykolas Mikulevičius, Jonas Baliūnas, Adomas Rosciševskis, Simonas Steponavičius, Karolis Kačanauskas, Jonas Mikulevičius, Laurentijus Dobušinskis, Motiejus Stanevičius, Ignotas Kraveckas, kitas Mykolas Mikulevičius, Jonas Juškevičius, Kazimieras Lasauskas, Simonas Stabinskis, Nikolajus Petrakys, Pranciškus Sušinskis, Jokūbas Dobušinskis, Pranciškus Jacunskis, Matijošius Bogdanavičius, Jokūbas Kraveckas, Jonas Vyšniauskas, Osipas Tamulevičius, Antanas Baliukonis, Kajetonas Luckevičius, Jonas Matakanskas, Osipas Petkevičius,  Jurgis Peciulevičius, Jurgis Slavinskas, Jeržis Bernatavičius, Marijona Paulavičienė, Jonas Dzedziulevičius, Dominikas Mickevičius, Dominikas Makulevičius, Bonifacijus Stankevičius, Kazimieras Burneika, Jonas Petrauskas, Jonas Feideris, Jonas Tamulionis, Jonas Vercinskis, Adomas Lelevičius), 7 vienakiemininkai (Jonas Vitavičius, Onufrijus Žukauskas, Antanas Maslauskas, Paulina Stankevičienė, Petras Goštautas, Dominikas Nagurskis, Ona Pranckevičienė), 5 babiliai (Jonas Burneika, Antanas Svedzinskis, Benediktas Dzežinskis, Simonas Peciulevičius, Stanislovas Grigaravičius), 3 bajorai (Vikentijus Gecevičius, Jonas Stankevičius, Bonifacijus Macevičius), 4 į atsargą paleisti kareiviai (Kazimieras Malinauskas, Jurgis Jegorskis, Laurentijus Musakakas, Jurgis Sventnickis), 55 žydai. 

Prie vienakiemininkų buvo priskiriami bajorystės nesugebėję įrodyti bajorai, prie babilių – grytelininkai, trobelininkai, tai yra asmenys turėję tik namelį. Žydai iš esmės žemės ūkiu nesivertė. Todėl galima spėti, kad tiek žmonių vertėsi amatais ir prekyba. Kiti vertėsi žemės ūkiu. Taigi, 19 a. viduryje Alytus dar buvo pusiau kaimas. Iš 40 valstiečių 18 valstiečių turėjo po 1 valaką, 11 – po pusė valako, 11 – po kelis margus žemės, tai yra buvo daržininkai.  Iš vienakiemininkų trys vienakiemininkai turėjo po pusė valako žemės, o visi kiti buvo daržininkai (turėjo po kelis margus žemės). Iš į atsargą paleistų kareivių trys kareiviai turėjo po 0,50 dešimtinės žemės, vienas – apie 27 dešimtines. Iš žydų du žydai turėjo maždaug po 27 dešimtines žemės, o likusieji tik labai nedidelius žemės sklypelius. Aukščiau išvardinti gyventojai yra pirmieji žinomi Alytaus miesto gyventojai. Kai kurie alytiškiai tarp jų gali surasti ir savo prosenelius. 
 

Antrasis Alytus (miesto dalis Nemuno kairėje pusėje) turėjo maždaug tiek pat gyventojų kaip ir Pirmasis Alytus. Tačiau jų gyventojų pavardžių nežinome.             
 

Šeštas. 1887–1900 m., blogėjant santykiams su Vokietija, buvo pastatyta Alytaus tvirtovė, kuri priklausė 3-iai (priešpaskutinei) gynybinių įtvirtinimų klasei; Kauno, Gardino, Bresto tvirtovės priklausė 1-ai klasei. Alytaus tvirtovės svarbiausias dalis sudarė 4 fortai ir kareivinės. Fortus sudarė žemės pylimai. 1894–1899 m. kariniais tikslais buvo nutiestas Varėnos-Alytaus-Simno-Šeštokų-Suvalkų-Augustavo-Gardino geležinkelis, kuris Alytų puslankiu sujungė su Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkeliu. Alytuje buvo įkurdinta įgula, kurią sudarė apie 4 tūkst. kariškių (vietos gyventojų buvo tik šiek tiek mažiau). Tokiu būdu Alytus tapo labiausiai militarizuotu Lietuvos ir tipišku Rusijos imperijos pasienio miestu. Geležinkelio nutiesimas, karinės įgulos įkurdinimas radikaliai pakeitė miesto raidą, nes kariškiams ir valdininkams reikėjo maisto produktų, amatininkų gaminių, gyvenamųjų patalpų. 

Septintas. 1918–1919 m. Alytuje pradėjo kurtis nepriklausomos Lietuvos institucijos. 1920 m. pradžioje mieste, be valstybinės elektrinės (ją pastatė vokiečiai per I pasaulinį karą) ir keliolikos parduotuvių (priklausė žydams), veikė tik 3 limonado dirbtuvės (visos žydų), 3 duonos kepyklos, 8 karčiamos, 6 arbatinės. 1934 m. mieste jau buvo 34 pramonės įmonės (7 motoriniai malūnai, 3 lentpjūvės, 2 baldų dirbtuvės, ketaus liejykla, vilnos karšykla, 3 vaisvandenių dirbtuvės, ūkio mašinų gamykla, kurioje dirbo apie 40 darbininkų, aliejaus, dirbtinio medaus, konservų, saldainių gamyklos, odų dirbtuvė), kurių penkiose dirbo daugiau kaip po 20 darbininkų. 

Daugiausia buvo plėtojama žemės ūkio produkcijos ir medienos perdirbimo pramonė. Miestas tapo apskrities centru. Kūrėsi politinių partijų ir organizacijų skyriai, bankų skyriai. 1930 m. Alytus turėjo 7 tūkst. 500 gyventojų (2 tūkst. 300 žydų). Jo centru tapo miesto dalis buvusi Nemuno kairėje pusėje, tai yra Antrasis Alytus. 1936 m. čia buvo 839 pastatai (55 mūriniai). 

1925 m. buvo įkurta Alytaus gimnazija. Be to, buvo įkurta aukštesnioji miškų ūkio mokykla, ligoninė, viešoji biblioteka, muziejus, veikė 2 kino teatrai. Pamažu buvo tvarkomas miesto centras (grindžiamos pagrindinės gatvės, nutiesti šaligatviai, įkurtas parkas). 1929 m. pradėta miesto elektrifikacija. Alytus pamažu pradėjo įgyti modernaus miesto vaizdą. XX a. 4 dešimtmetyje miesto elitą sudarė valdininkai, kariškiai, tarnautojai, kurių dauguma buvo Lietuvių tautininkų sąjungos (1926–1940 m. valdančioji Lietuvos partija) nariai. 4 dešimtmečio pabaigoje žydai ir toliau vyravo miesto prekyboje, lietuviai – smulkiuose amatuose (išskyrus amatus reikalaujančius aukštos kvalifikacijos, kur ir toliau dominavo žydai). Vis dėlto žydai iš ūkio buvo palaipsniui išstumiami.  

Aštuntas. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos okupacijos metais Alytus patyrė visus abiejų okupacinių valdžių žiaurumus. 1941 m. ir 1945–1952 m. sovietų valdžia į SSRS gilumą ištrėmė apie 260 vietos gyventojų. 1941–1944 m. Alytuje Vokietijos okupacinė valdžia nužudė dešimtis tūkstančių (esama versijos, kad net 60 tūkst.) Lietuvos (tame tarpe ir daugiau kaip 2 tūkst. Alytaus) ir iš dalies iš kitų kraštų atvežtų žydų. Vokietijos okupacinei valdžiai talkino ir atkurta vietos lietuviška administracija, kuri iš dalies laikėsi provokiškų, pronacistinių pažiūrų. Paradoksalu, bet vos visi sovietų valdžios ištremti ir nužudyti gyventojai yra įvardinti, o Vokietijos okupacinės valdžios – ne.      

Devintas. Sovietmečiu Alytaus, kaip ir visos Lietuvos,  ūkis buvo plėtojamas kaip sudėtinė visos Sovietų Sąjungos ūkio dalis. 1963, 1964 m. Sovietų Lietuvos gamybinių jėgų išdėstymo plane buvo numatyta pramonę plėtoti 5–6 centruose (ir Alytuje). 1980 m. šiuose centruose turėjo mažiausiai gyventi po 50–80 tūkst. gyventojų. Alytus tam turėjo visas sąlygas: gerus kelius su kitais Lietuvos miestais, daug vandens telkinių, o jį supę miškai puikiai tiko poilsiui. Šis planas buvo laikomas dideliu Lietuvos laimėjimu, nes, išlaikant sparčius pramonės plėtros tempus, buvo sprendžiamos kelios problemos: 1) į šiuos miestus buvo sutraukiami gyventojai iš aplinkinių rajonų; 2) pramonės įmonių kūrimas buvo maždaug tolygiai paskirstomas po visą Lietuvą, išvengiant jos koncentravimo viename ar dviejuose centruose; 3) išvengiama masinio darbininkų antplūdžio iš kitų sovietinių respublikų, nes jie buvo linkę labiau važiuoti į didelius miestus, o ne mažus ar vidutinio dydžio. 

7–9 dešimtmečiuose mieste buvo pastatyta daug didelių pramonės įmonių ir kombinatų: šaldytuvų, vyno ir šampano, gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos, namų statybos, mėsos, medvilnės,  grūdų produktų kombinatai ir t.t., išplėstos ir rekonstruotos veikusios įmonės. Įmonių produkcija daugiausia buvo eksportuojama į kitas sovietines respublikas, o kai kurių ir į užsienio komunistines valstybes. Lietuvos mastais Alytus tapo svarbiu pramonės centru. 1959–1989 m. jo gyventojų skaičius išaugo beveik 6 kartus (nuo 12 tūkst. 500 iki 73 tūkst.). 

Dešimtas. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos (ir Lietuvos) ūkį ištiko krizė. Tai palietė ir Alytaus įmones, ypač tas, kurios buvo orientuotos į kitas sovietines respublikas. Žlugo svarbiausios Alytaus įmonės (namų statybos kombinatas, mėsos, grūdų produktų ir t.t.) arba jos buvo priverstos mažinti gamybos apimtį ir atleisti dalį darbuotojų (šaldytuvų, vyno ir šampano). Padėtį dar labiau apsunkino nevykusi privatizacija, įmonių nesugebėjimas dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis. Nedarbas, sunki ekonominė padėtis privertė dalį žmonių emigruoti. 1989–2025 m. Alytaus gyventojų sumažėjo nuo 73 tūkst. iki 51 tūkst. Vis dėlto vien tik negatyviai vertinti šio laikotarpio negalima.