Alo­viš­kiai ir šie­met ke­pė pau­cie­nę iš 110 kiau­ši­nių

Et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka puo­se­lė­ja­mas šios die­nos tra­di­ci­jas va­di­na  žai­di­mu, bet ak­cen­tuo­ja, kad pra­ei­ty­je tai bu­vo pras­min­ga ir svar­bi die­na, gal net dos­nių me­tų ga­ran­tas. Po Jur­gi­nių dar­bą pra­dė­da­vo pa­sam­dy­ti ker­džiai, bu­vo su­da­ri­nė­ja­mos že­mės nuo­mos su­tar­tys. Daug įvai­riau­sių pa­pro­čių žmo­nės ži­no­jo ir jų lai­kė­si, ti­kė­da­mi, kad jie pa­dės. Ar­kliai tą­dien tu­rė­jo pail­sė­ti, gau­ti dau­giau ge­res­nio pa­ša­ro. Ir nie­kur su jais ne­va­žiuo­da­vo, ne­bent į baž­ny­čią ar tur­gų. Ir lau­kuo­se nie­kas nie­ko ne­dirb­da­vo. O štai ba­lan­džio 25-ąją, per Šv. Mor­kų, jau net ska­tin­ta ar­ti, sė­ti, tvo­ras tai­sy­ti ir ki­tus dar­bus dirb­ti.

Anuo­met  vi­si šven­ta­die­nių ke­liai ve­dė į tur­gus. Jur­gi­nių tur­ge­liai bu­vo iš­skir­ti­niai, su pra­mo­go­mis. Bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na lin­ku­si pri­min­ti ma­mos pa­sa­ko­ji­mus, kad Dzū­ki­jos mies­te­lių  aikš­tė­se vyk­da­vo žo­ly­nų mu­gės, va­di­na­ma­sis au­ga­lų ker­mo­šius – ja­me bū­da­vo ga­li­ma įsi­gy­ti sėk­lų, so­di­nu­kų, vais­ta­žo­lių, dai­gų ir gė­lių. Žmo­nes vi­lio­jo ūki­nin­kai trauk­da­mi la­ši­nių pal­tis, dū­mais kve­pian­čias deš­ras. Bū­ta dar karš­tų ban­de­lių, kvap­nių su aguo­no­mis, ci­na­mo­nu, sū­rių sau­lė­je ir kros­ny­je džio­vin­tų, svies­to gu­mu­lų ir gra­žiai for­mo­je iš­spaus­tų. Sma­gu bu­vo su­si­tik­ti, pa­si­bė­do­ti. Se­no­vi­niai tur­gūs bu­vo ir pa­si­links­mi­ni­mų vie­ta, čia daž­nai kaž­kas virk­dy­da­vo smui­ke­lį ar ar­mo­ni­ką.

Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Vil­niu­je, Ka­ted­ros aikš­tė­je (po 1903 m. – Lu­kiš­kė­se) vyk­da­vo di­džiau­sias Vil­niu­je Jur­gi­nių tur­gus, dar va­din­tas Ge­gu­žės mu­ge ar tie­siog Vil­niaus tur­gu­mi. Jis tęs­da­vo­si iki ge­gu­žės vi­du­rio ar net pa­bai­gos. Be ki­ta ko, ten pre­kiau­ta ir per­si­škais, tur­kiš­kais, kau­ka­zie­tiš­kais ki­li­mais, bi­žu­te­ri­ja iš Ne­apo­lio, Min­tau­jos (Jel­ga­vos) me­duo­liais, Pe­ter­bur­go sal­du­my­nais, mui­lais, žais­lais. Nuo Jur­gi­nių tur­tin­gie­ji mies­tie­čiai pra­dė­da­vo kel­tis į va­sar­na­mius.

Ko­kie tur­gūs bus šian­dien – ne­nu­ma­ny­si, šal­tis, vė­jas  ne­lei­džia pre­kiau­to­jams iš­si­dės­ty­ti le­pių dar­žo­vių ir gė­lių dai­gų, o ir žmo­nės ne­sku­ba pirk­ti, kai dar pirš­ti­nė­tom ran­kom į tur­gų ei­ni. O pre­kių kai­nos per sa­vai­tę ne­pa­ki­to.

„At­ėjau naš­lai­čių pirk­ti, ar­tė­ja Mo­ti­nos die­na, pla­na­vau  mė­lyn­žie­džių, ma­ma šią spal­vą mėg­da­vo, ke­re­lis 80 cen­tų, bet su­si­lai­kiau. Šla­pia ir šal­ta, pa­lauk­siu sa­vai­tė­lę“, – gar­siai min­tis dės­tė pus­am­žė mo­te­ris.

Bet jos ke­lio­nė į tur­gų ne­li­ko tuš­čia, su­ti­ko sa­vo mik­ro­ra­jo­no mo­te­rį ir čia pat ap­ta­rė joms ak­tu­a­lią pro­ble­mą – tar­si li­ga plin­tan­tį me­džių nai­ki­ni­mą, iki ply­nės iš­ker­ta­mus se­nus krū­mus dau­gia­bu­čių kie­muo­se. „Ūki­nin­kams su­arus pie­vas, daug paukš­čių rū­šių Lie­tu­vė­lė pra­ra­do, re­no­vuo­da­mi dau­gia­bu­čius iš­si­vi­jo­me  kregž­des ir čiur­lius, iš­dras­ky­da­mi liz­dus gi­na­me ko­var­nius iš mies­to, da­bar ėmė­mės pjau­ti krū­mus, tu­jas ir ki­tus tan­kius krū­mokš­nius, jie jau tar­si sve­tim­kū­niai mū­sų kie­muo­se. Ypač gai­la se­nų me­džių: už­aug­ti rei­kė­jo vos ne kar­tos, o nu­pjau­na per ke­le­tą mi­nu­čių.  Kie­mai liks be ža­lio rū­bo, dul­kės trin­ke­lės, saus­rai už­ėjus ne­be­tu­rė­si­me kuo kvė­puo­ti“, – to­kias min­tis dės­tė su­si­ti­ku­sios bi­čiu­lės. 

Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­ją Ja­ni­ną ne­ra­mi­na to­ta­lus me­džių kir­ti­mas ka­pi­nė­se. „Kiek­vie­nas mū­sų skir­tin­gai ver­ti­na­me ka­pi­nes ir me­džius: vie­ni ne­no­ri me­džių prie ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tės – bus daug la­pų, iš­kels pa­min­klą, bet ki­tiems ka­pi­nės – tai am­ži­no­jo po­il­sio vie­ta, kur se­ni me­džiai ku­ria ra­my­bę, įpras­mi­na am­ži­ny­bę, su­tei­kia dva­si­nės ra­my­bės jaus­mą. Pas­ta­rie­ji į ka­pi­nes ei­na, pra­smin­gai pa­mąs­ty­ti, pa­gerb­ti iš­ėju­sių­jų at­mi­ni­mą. Ki­tiems gi svar­bus gra­žus, jų ma­ny­mu, net gra­žiau­sias pa­min­klas, ku­rį pa­ma­ty­ti pra­ei­viams me­džiai ga­li truk­dy­ti. To­kiems ne­svar­bi ka­po pa­grin­di­nė pa­skir­tis“, – ra­šo Ja­ni­na.