Al­ter­na­ty­vus Vla­di­mi­ro Pu­ti­no ža­ve­sys

Kaž­ka­da jau esu mi­nė­jęs, kad gi­liai į at­min­tį įsi­rė­žė bu­vu­sio če­kų di­si­den­to, po­li­ti­ko bei dra­ma­tur­go Vac­la­vo Ha­ve­lo (1936–2011) min­tis, pa­sa­ky­ta in­ter­viu da­bar jau ir for­ma­liai už­da­ry­tam Ru­si­jos laik­raš­čiui „No­va­ja ga­ze­ta“ 2009 me­tais apie tai, jog di­džio­ji Ru­si­jos pro­ble­ma yra ta, kad ji ne­ži­no, kur bai­gia­si.

Kad p. Ha­ve­las bu­vo tei­sus, dar prieš ka­rą Uk­rai­no­je pa­tvir­ti­no Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas. Da­ly­vau­da­mas kaž­ko­kia­me ren­gi­ny­je, kur bu­vo vai­kų, jis vie­nam ma­ža­me­čiam da­ly­viui vie­šai pa­sa­kė: „Tei­sin­gai, ber­niuk, Ru­si­ja nie­kur ne­si­bai­gia.“ Šį epi­zo­dą gau­siai tran­slia­vo pro­pa­gan­di­nės tos ša­lies te­le­vi­zi­jos.

O pra­ėju­sį ant­ra­die­nį Ru­si­jos par­la­men­to aukš­tų­jų rū­mų – Fe­de­ra­ci­jos ta­ry­bos (FT) na­riai, dar ki­taip va­di­na­mi se­na­to­riai, vien­bal­siai nu­ta­rė į Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos su­dė­tį pri­im­ti iš Uk­rai­nos at­plė­šia­mas Do­nec­ko, Liu­hans­ko, taip pat Za­po­ri­žės bei Cher­so­no (prie šios dar pri­dū­rė da­bar oku­puo­tus du My­ko­la­ji­vo sri­ties ra­jo­nus) sri­tis.

Ne­ga­lė­tum pa­sa­ky­ti, kad toks po­li­ti­nis spren­di­mas vi­są pa­sau­lį ne­ti­kė­tai iš­ver­tė iš ko­to. Kaž­ko pa­na­šaus bu­vo lau­kia­ma nuo pat Krem­liaus pra­dė­to ka­ro prieš Uk­rai­ną 2022-02-24 pra­džios. Pro­ble­ma ta, kad dėl to ra­do­si at­virkš­ti­nių (taip Ru­si­jos pro­pa­gan­da pa­mė­go va­din­ti kai ku­riuos ne­pa­lan­kius sau įvy­kius be­igi pro­ce­sus) ža­ve­sių.

Vie­nas bu­vo tas, kad po Ru­si­jos FT pa­tvir­tin­to įsta­ty­mo ne tik jos na­riai, bet ir p. Pu­ti­no bal­sas – jo at­sto­vas ži­niask­lai­dai Dmit­ri­jus Pes­ko­vas riš­liai ne­su­ge­bė­jo pa­aiš­kin­ti, kur po­li­tiš­kai da­bar yra šios ša­lies sie­nos. Bu­vo kal­ba­ma, kad, ko ge­ro, tu­ri­ma min­ty­se vi­sus ke­tu­ris Uk­rai­nos re­gio­nus ad­mi­nist­ra­ci­nė­se Uk­rai­nos te­ori­to­ri­nio pa­da­li­ji­mo ri­bo­se. Ta­čiau dėl to net p. Pes­ko­vas ne­bu­vo vi­siš­kai tik­ras ir ža­dė­jo „to­liau dėl to kon­sul­tuo­tis su šių re­gio­nų gy­ven­to­jais“.

Ki­tas „ža­ve­sys“ bu­vo tas, kad kai ku­rios vie­to­vės, pvz., Li­ma­no mies­tas to­kiu bū­du Ru­si­jos su­dė­ty­je spė­jo pa­bū­ti tik vie­ną pa­rą, nes Uk­rai­nos ka­riuo­me­nė jį po sėk­min­go puo­li­mo iš­lais­vi­no.

Ant­ra­die­nį, ka­ro ap­žval­gi­nin­kų tei­gi­mu, su­by­rė­jo oku­pa­ci­nės Ru­si­jos ka­riau­nos gy­ny­bos li­ni­jos dar ir Cher­so­no (vie­nin­te­lio Ru­si­jos in­va­zi­jos me­tu oku­puo­to Uk­rai­nos sri­ties ad­mi­nist­ra­ci­nio cen­tro) sri­ty­je. Tai­gi vos iš­si­plė­tu­si ke­le­tu tūks­tan­čių kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų Ru­si­ja ne­tru­kus ėmė ir su­si­trau­kė. Ka­ro li­ni­jo­se Uk­rai­nos ka­riuo­me­nės tu­ri­ma veiks­mų ini­cia­ty­va lei­džia ti­kė­tis, kad ne­tru­kus Ru­si­jos liks dar ma­žiau. Gal ne stai­giai, grei­čiau pa­ma­žu, bet šios im­pe­ria­lis­ti­nės vals­ty­bės te­ri­to­ri­ja tu­rė­tų su­grįž­ti į 1991-ai­siais bu­vu­sias ri­bas, ku­rias pri­pa­ži­no tarp­tau­ti­nės ben­druo­me­nės ir Jung­ti­nių Tau­tų or­ga­ni­za­ci­ja.

Pa­sau­ly­je – ne­daug aiš­kia­re­gių, ku­rie šian­dien mė­gin­tų iš­dės­ty­ti p. Pu­ti­no pla­nus. Tie, ku­rie mė­gi­na, de­ja, ne­at­ro­do rim­tai. Ar Uk­rai­nos re­gio­nų for­ma­lus pri­jun­gi­mas prie Ru­si­jos yra jam įpras­tas sta­ty­mų dvi­gu­bi­ni­mas prie po­ke­rio sta­lo? O gal pa­lie­ka­mas pa­lan­kus už­tai­sas bū­si­mo­sioms Ru­si­jos im­pe­ria­lis­tų kar­toms?

Ga­li bū­ti ir vie­na, ir ki­ta. Ir dar ko­kia tre­čia ar­ba ket­vir­ta – mums ne­la­bai ži­no­ma – ver­si­ja. Ko ge­ro, svar­biau­sia yra tai, kad Va­ka­rai, ne­pai­sant šiaip jau gau­sy­bės da­bar pa­si­girs­tan­čių su­si­tai­kė­liš­kų bal­sų (tarp jų ir Ro­mos po­pie­žiaus), sa­vo lai­ky­se­na ro­do, kad ne­la­bai jau­di­na­si dėl to, ko­kia jo ran­ko­se tu­ri­mų kor­tų kom­bi­na­ci­ja.

JAV pa­rei­gū­nai pa­kan­ka­mai aiš­kiai nu­ro­do, kas at­si­tik­tų, jei­gu Krem­liaus šei­mi­nin­kas pri­im­tų spren­di­mą prieš Uk­rai­ną ar­ba pa­sau­lį pa­nau­do­ti bran­duo­li­nius gin­klus. At­sa­kas, pa­sak jų, bū­tų grei­čiau­siai ne bran­duo­li­nis, o vi­sai kon­ven­ci­nis, ku­rio už­tek­tų, kad bū­tų su­nai­kin­ta ne tik oku­pa­ci­nė Ru­si­jos ka­riuo­me­nė Uk­rai­no­je, bet ir kai kas dau­giau – gal­būt net pa­ties p. Pu­ti­no įreng­ti bun­ke­riai, ku­riuo­se jis įpra­to tū­no­ti, kol pus­an­trų me­tų siau­tė­jo CO­VID-19 pan­de­mi­ja.

Juo la­biau pa­čio­je Ru­si­jo­je pra­de­da sky­li­nė­ti šios ša­lies eli­tas, lig­tol bu­vęs vi­siš­kai iš­ti­ki­mas Krem­liaus ly­de­riui. Svar­biau­si ru­sų va­di­na­mo­jo is­teb­liš­men­to bul­do­gai dėl ka­ro ei­gos ir jo pa­sek­mių pra­dė­jo ne po­ki­li­mi­nę, o dras­tiš­ką ko­vą ant ki­li­mo vi­siems ste­bint.

Spa­lio 7 die­ną p. Pu­ti­nui for­ma­liai su­ka­ko 70 me­tų (yra pa­grįs­tai abe­jo­jan­čių dėl jo gi­mi­mo da­tos – 1952-10-07). Ko­kios do­va­nė­lės jo lau­kia? Ir ko­kias ruo­šia pa­sau­liui jis pats?