Si­mo­no Dau­kan­to aikš­tė­je, prie dva­si­nių pie­tų sta­lo su tais, ku­rių idė­jos ge­ru­mu su­si­ju­sios

Aly­tiš­kė, ku­riai te­ko iš­skir­ti­nė ga­li­my­bė su­si­tik­ti su gar­biu sve­čiu, tei­gia vis dar ne­at­si­gau­nan­ti nuo eu­fo­ri­jos, pa­tir­tos pro­ti­nės ir dva­si­nės bū­se­nos, to ne­pa­ma­tuo­ja­mo ge­ro­vės jaus­mo.

„Bu­vau per­spė­ta, kad lauks aky­li ap­sau­ga ir pa­tik­ra, to­dėl vi­sus daik­tus, tu­rin­čius me­ta­lo, įskai­tant ir na­mų rak­tus, kad ne­kil­tų truk­dy­mų, bu­vau pa­li­ku­si na­mie. Dar lau­kiant Po­pie­žiaus Si­mo­no Dau­kan­to aikš­tė­je vy­ra­vo pa­ki­li, sa­vo­tiš­ka pa­gar­ba, ge­ra­no­riš­ku­mo jau­du­liu per­sunk­ta nuo­tai­ka. Ša­lia sė­dė­ję vys­ku­pai, ki­ti aukš­to ran­go dva­si­nin­kai su ma­ni­mi ir ki­tais žmo­nė­mis ben­dra­vo tar­si su se­niai pa­žįs­ta­mais bi­čiu­liais. Gre­ta sė­dė­jo ži­no­mos po­li­ti­kės, bu­vu­si kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rė Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė, eu­ro­par­la­men­ta­rė Lai­ma An­dri­kie­nė, šiek tiek to­liau – svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Au­re­li­jus Ve­ry­ga, Sei­mo na­rys Ema­nu­e­lis Zin­ge­ris ir ki­ti ži­no­mi žmo­nės. Vi­si šyp­so­jo­si, toks jaus­mas, kad vi­si ma­ne ži­no. At­mo­sfe­ra iš tie­sų bu­vo ne­že­miš­ka.

Pa­si­ro­džius Po­pie­žiui Pran­ciš­kui, o mū­sų pre­zi­den­tei pra­bi­lus ita­liš­kai, šir­dis taip spur­dė­jo, jaus­mai mai­šė­si, no­rė­jo­si kar­tu ir verk­ti, ir juok­tis. Ma­nau, ne tik aš, dau­ge­lis pa­mir­šo, kad bu­vo pa­si­ruo­šę sa­vais te­le­fo­nais įam­žin­ti šį mo­men­tą. Iš Po­pie­žiaus kal­bos la­biau­siai šir­din įstri­go šie žo­džiai, ku­riuos be jo­kio ver­ti­mo su­pra­tau: „O ši tau­ta iš tie­sų tu­ri tvir­tą sie­lą, ku­ri jai pa­dė­jo ne­pa­lūž­ti ir nuo­lat kur­ti. Štai jū­sų him­no ei­lu­tė: „Iš pra­ei­ties ta­vo sū­nūs te stip­ry­bės se­mia.“ Ar­ba jo kal­bos pa­bai­ga: „Ger­bia­mo­ji pre­zi­den­te, ga­li­te bū­ti tik­ra, kad Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia, kaip ir iki šiol, ne­gai­lės pa­stan­gų ir vi­so­ke­rio­pai pri­si­dės, kad ši ša­lis ga­lė­tų iš­pil­dy­ti sa­vo pa­šau­ki­mą – tap­ti ben­drys­tės ir vil­ties til­tu.“ Aš su­pra­tau, kad tai reiš­kia, jog Po­pie­žius pa­si­ti­ki mū­sų ša­li­mi, mū­sų žmo­nė­mis, kad do­ros ke­liu ei­na vis dau­giau Lie­tu­vos žmo­nių, dau­gė­ja at­si­su­kan­čių­jų į Die­vą“, – Lai­mu­tė tei­gia, kad sun­ku vi­sa pa­pa­sa­ko­ti, kai įspū­džiai dar to­kie nau­ji, ne­su­si­gu­lė­ję, o svei­ki­nan­čių­jų ir pra­šan­čių­jų pa­pa­sa­ko­ti, koks po­pie­žius Pran­ciš­kus iš ar­ti, – daug.

Pa­sak Lai­mu­tės, jei Po­pie­žius ne­vil­kė­tų po­pie­žiaus dra­bu­žių ir ak­se­su­a­rų – prie gal­vos pri­glu­du­sios bal­tos pi­ju­sės, ke­pu­rai­tės, su­siū­tos iš 8 da­lių, ant de­ši­nės ran­kos be­var­džio pirš­to mū­vi­mo žve­jo žie­do, po ar­no­tu sle­pia­mo ant auk­so bro­ka­to vir­ve­lės krū­ti­nės vi­du­ry­je ka­ban­čio auk­si­nio kry­žiaus, – neiš­si­skir­tų jis iš ei­li­nių ka­ta­li­kų, bū­tų tie­siog šil­tas, pa­pras­tas, mėgs­tan­tis pa­juo­kau­ti mie­las se­nu­kas. Ir nors su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je ėmė dulks­no­ti lie­tus, žmo­nės ne­si­skirs­tė ir to kra­pe­ni­mo tar­si ne­pa­ste­bė­jo. Jiems ma­lo­nu bu­vo bū­ti ten, kur į juos krei­pė­si bei ben­dra­vo pon­ti­fi­kas.

L.Glie­bie­nė ma­no, kad kai dva­si­nį pa­sau­lį iš ar­čiau pa­žįs­ti, ki­taip ver­ti­ni ir su­si­ti­ki­mą su Po­pie­žiu­mi. Ji su vy­ru Aud­riu­mi už­au­gi­no tris duk­ras, va­do­va­vo­si ir da­bar va­do­vau­ja­si ka­ta­li­kiš­ko­mis tie­so­mis.

„Dė­kin­ga esu Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios „Ca­ri­to“ va­do­vei Al­do­nai Va­si­liaus­kie­nei, kad per vie­nuo­li­ka ma­no su vy­ru ir duk­ro­mis sa­va­no­ria­vi­mo me­tų dva­si­niai rei­ka­lai bu­vo dar la­biau stip­ri­na­mi. Pa­ra­pi­jos na­muo­se be­si­suk­da­ma ga­vau di­de­lę pa­tir­tį ir pa­lai­mi­ni­mą, sie­ti­ną su Die­vu. Tai pa­ste­bė­jo ir įver­ti­no ir ma­no tie­sio­gi­niai darb­da­viai, or­ga­ni­za­ci­ja „Gel­bė­kit vai­kus“, ku­rios vai­kų die­nos cen­tre GA­LI (ga­li­my­bės au­ga lais­to­mos idė­jų) dir­bu so­cia­li­ne dar­buo­to­ja. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju or­ga­ni­za­ci­jos ge­ne­ra­li­nei di­rek­to­rei Ra­sai Dič­pet­rie­nei, ku­ri pa­ste­bė­jo ir to­kia ne­įkai­no­ja­ma do­va­na ap­do­va­no­jo ma­ne. Pri­si­pa­žin­siu, kad šiek tiek krim­tau­si Si­mo­no Dau­kan­to aikš­tė­je be­veik prie­ky­je pa­to­giai sė­dė­da­ma, kai to­kia ma­sė žmo­nių sto­vė­jo su­sig­rū­dę už tvo­ros. Svars­čiau, ko­dėl tu čia, gal ki­ti ten to­lė­liau sto­vin­tys ver­tes­ni to­kios pa­gar­bos? Bet ra­mi­nau­si, mąs­čiau, jei aš jau čia, gal toks bu­vo Die­vo pla­nas, su­so­din­ti prie dva­si­nių pie­tų sta­lo tuos, ku­rių idė­jos su ge­ru­mu su­si­ju­sios“, – svars­to Lai­mu­tė.

Ji sa­ko, kad į au­to­bu­sų sto­tį iš Si­mo­no Dau­kan­to aikš­tės ėjo pės­čio­mis. Vi­sos gat­vės bu­vo už­tvin­dy­tos žmo­nių, be ga­lo daug jau­ni­mo. „Džiau­giau­si vi­sa šir­di­mi, kad tik an­trą kar­tą per vi­są mū­sų ša­lies krikš­čio­ny­bės lai­ko­tar­pį ap­si­lan­kęs Po­pie­žius tik­rai taps pra­na­šu, daug šir­džių už­ka­bins, daug žmo­nių gal su­si­mąs­tys ir taps ge­res­ni. Juk šio ren­gi­nio me­tu Po­pie­žius su­si­rin­ku­sie­siems pa­sa­kė: „Tai, kad šią pi­lig­ri­mys­tę po Bal­ti­jos ša­lis pra­de­du Lie­tu­vo­je, ku­ri, kaip mėg­da­vo sa­ky­ti šven­ta­sis Jo­nas Pau­lius II, yra „ty­li karš­tos mei­lės ti­kė­ji­mo lais­vei liu­dy­to­ja“, ma­ne be ga­lo džiu­gi­na ir tei­kia vil­ties“, – ci­tuo­ja pon­ti­fi­ką aly­tiš­kė L.Glie­bie­nė.