24-uoju numeriu pažymėtame pastate – rūpestis klientais visą parą

Ma­lo­nu pri­si­min­ti ir pa­ben­drau­ti su pir­mai­siais dar­buo­to­jais

Trum­pam nu­si­kel­ki­me į pra­ei­tį, is­to­ri­jos link: 24-uo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta­me Mai­ro­nio gat­vės pa­sta­te, ku­ria­me įsi­kū­rę lai­do­ji­mo na­mai „Gai­les­tis“, anuo­met bu­vo vai­kų dar­že­lis. So­vie­ti­niais lai­kais, kai dar nie­ko pri­va­taus ne­bu­vo, čia vei­kė pir­mie­ji ir pa­tys se­niau­si Aly­tu­je val­diš­ki šar­vo­ji­mo na­mai. Ėmus sklis­ti pri­va­čiai ini­cia­ty­vai, tuo­me­ti­nė Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė Ja­nuš­ke­vi­čie­nė pa­ska­ti­no po­nią Zi­tą Ma­žei­kie­nę su ben­dra­min­čiais tęs­ti veik­lą pri­va­čiai.
Ri­tu­a­li­nio ver­slo įkū­rė­ja, pa­klaus­ta, kaip pa­vy­ko tiek me­tų drą­siai, tai­kiai, be jo­kių in­ci­den­tų, skan­da­liu­kų, in­tri­gų ves­ti ben­dro­vę iki gar­bin­gos su­kak­ties, tei­gė: „Ty­liai, ra­miai dir­ba­me, nors ke­lias bu­vo ne­leng­vas. Vi­si anks­čiau dir­bę ir da­bar esan­tys – nuo­sta­būs ir ge­ri sa­vo dar­bo ži­no­vai. O svar­biau­sia, kad jie, kaip ir ma­no šei­ma, yra stip­rūs, ver­ti­na pa­do­ru­mą, gar­bin­gu­mą. Kas įsi­lie­ja į mū­sų ko­lek­ty­vą, įsi­lie­ja il­gam. Man ma­lo­nu pri­si­min­ti už­sa­ky­mų pri­ėmė­ją Ni­jo­lę Auš­vi­cie­nę, ku­ri 25-erius me­tus ati­da­vė įmo­nei, dir­bo la­bai nuo­šir­džiai. Vai­ruo­to­jas Jo­nas Kra­sins­kas dar­ba­vo­si 20 me­tų, tiek pat ir duob­ka­sys Čes­lo­vas Re­meš­ke­vi­čius. Jo­kių nu­si­skun­di­mų ne­bu­vau su­lau­ku­si, di­džia­vau­si jais iki pat iš­lei­di­mo į pen­si­ją.

Nuo mū­sų įmo­nės veik­los pra­džios už­sa­ky­mų pri­ėmė­ja dir­ba Zi­ta Ga­ta­vec­kie­nė, ji ra­mus, są­ži­nin­gas ir la­bai ge­ras žmo­gus, nuo­šir­džiai pa­de­da ge­din­tiems pa­rink­ti dra­bu­žius ve­lio­niui šar­vo­ti, ki­tus reik­me­nis. „Gai­les­ty­je“ jau 20 me­tų – ir bu­hal­te­rė Ra­mu­tė Ar­ma­na­vi­čie­nė. Ben­dro­vė­je taip pat dvi­de­šimt­me­tį dar­buo­ja­si pa­ty­ru­si flo­ris­tė Eu­ge­ni­ja Glo­bie­nė. Klien­tai tei­gia, kad gra­žiau nei Eu­ge­ni­ja nie­kas ne­su­dė­lios puokš­tės ar kom­po­zi­ci­jos. Flo­ris­tė do­mi­si nau­jo­vė­mis, tad gė­les jos ran­kos su­dės­to la­bai įspū­din­gai. Eu­ge­ni­ja su ve­lio­nio ar­ti­mai­siais  vi­sa­da ta­ria­si, iš­klau­so jų pa­gei­da­vi­mų, ko­kios šar­vo­ji­mo puo­šy­bos šie no­rė­tų ir įvyk­do pra­šy­mus. Jau­niau­sia dar­buo­to­ja – dar tik pus­me­tį dir­ban­ti ad­mi­nist­ra­to­rė Mil­da Ma­žei­kie­nė jau įsi­va­žia­vu­si į rit­mą, do­mi­si nau­jo­vė­mis. Vi­sas 13-os dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vas yra nuo­sta­bus, kaip vie­na šei­ma“, – jaut­riai apie bu­vu­sius ir šian­die­ni­nius dar­buo­to­jus kal­ba il­ga­me­tė „Gai­les­čio“ va­do­vė Z.Ma­žei­kie­nė. 

Ji dar pri­me­na, kad sū­nus Vy­tau­tas, ku­riam per­da­vė ver­slą, čia ir už­au­go, vi­są įmo­nės vir­tu­vę ma­tė ir na­tū­ra­liai pri­ėmė. Ma­ma džiau­gia­si, kad sū­nus ra­miai ir tvar­kin­gai va­do­vau­ja ben­dro­vei, tu­ri pla­nų at­ei­čiai: „Aš jau­čiuo­si jau kaip gar­bės pre­zi­den­tė. Vy­tau­tas vi­są veik­lą ra­miai su­sty­giuo­ja, su­tvar­ko. Jam, kaip ša­lia šios veik­los au­gu­siam, tuos pro­ce­sus ma­čiu­siam yra leng­viau.“

Gra­žūs žo­džiai jau­niems įmo­nės dar­buo­to­jams

Šian­dien „Gai­les­čiui“ va­do­vau­jan­tis Vy­tau­tas Ma­žei­ka gra­žių žo­džių ne­gai­li jau­nes­niems įmo­nės dar­buo­to­jams. Jis tei­gia, kad to­kio žmo­gaus, koks yra Liu­tau­ras Za­lans­kas, rei­kė­tų pa­ieš­ko­ti, kaip sa­ko­ma, su ži­bu­riu. Pa­sa­ky­ti, kad Liu­tau­ras dir­ba są­ži­nin­gai, ne­už­ten­ka. Jis at­si­da­vęs ben­dro­vei, tu­ri ži­nių, yra ge­ro bū­do dir­ba su ug­ne­le.

„Mū­sų duob­ka­siai ypa­tin­gai su­telk­tai dar­buo­ja­si, kaip vie­nas kumš­tis. O juk jų dar­bas nė­ra leng­vas, ypač žie­mą. Duob­ka­sių el­ge­sys daug pa­sa­ko apie įmo­nę. Ir la­bai dė­kin­gas esu vi­siems pen­kiems – El­da­rui, Do­vy­dui, Ores­tui ir dviem Min­dau­gams, kad jie sa­vo dar­bą at­lie­ka nuo šir­dies ir kū­ry­biš­kai. Su­lau­kia­me tik ge­rų at­si­lie­pi­mų, kad gra­žiai pa­puo­šė lai­do­ji­mo vie­tą, rū­pes­tin­gai ap­žiū­rė­jo gre­ti­mas ka­pa­vie­tes, ne­pa­li­ko ant jų nu­by­rė­ju­sių že­mės grums­te­lių, pa­žeis­tų au­ga­lų. Kad šian­dien vi­si dir­ba­me taip vie­nin­gai, rei­kia dė­ko­ti ma­no ma­mai, ben­dro­vės di­rek­to­rei Zi­tai Ma­žei­kie­nei, Aš va­do­vau­ju vos ke­lis me­tus. Sėk­mės lau­rai tu­ri ati­tek­ti jai, ku­ri kū­rė, sun­kiu me­tu ve­dė ko­lek­ty­vą tik į prie­kį, bū­da­ma stip­ri mo­te­ris at­lai­kė ne vi­sa­da gar­bin­gą kon­ku­ren­ci­ją“, – „Gai­les­čio“ veik­los su­kak­ties 30-me­čio iš­va­ka­rė­se kal­bė­jo ben­dro­vės va­do­vas V.Ma­žei­ka.

Jis ak­cen­ta­vo, kad veik­lo­je žen­klių nau­jo­vių šian­dien nė­ra, nes jau se­niai tei­kia­mos vi­sos pa­slau­gos,  su­si­ju­sios su lai­do­ji­mu. Gre­ta šar­vo­ji­mo sa­lės yra ir ri­tu­a­li­nių reik­me­nų par­duo­tu­vė. Taip jau vis­kas su­dės­ty­ta, kad at­ėju­sia­jam su  ve­lio­nio mir­ties pa­žy­ma te­rei­kia tik pa­si­svei­kin­ti ir iš­sa­ky­ti no­rus. Dau­giau nie­kuo ne­rei­kia rū­pin­tis, nes čia vi­si tie­siog dir­ba taip, kad ne­kil­tų pro­ble­mų. Ir skam­bin­ti „Gai­les­čiui“ ga­li­ma vi­są pa­rą. 

Dar­ni „Gai­les­čio“ ko­man­da per tris veik­los de­šimt­me­čius pa­ruo­šė ir iš­ly­dė­jo į am­ži­no­jo po­il­sio vie­tas tūks­tan­čius Aly­taus kraš­to žmo­nių, ku­rių gy­ve­ni­mo laik­ro­džiai bai­gė tik­sė­ti sa­vo lai­ką. Ar­ti­muo­sius ap­gau­bė dė­me­siu, nu­ė­mė nuo jų pe­čių rū­pes­tį. Pa­gar­ba ge­din­tiems čia  – svar­biau­sias ak­cen­tas.