Vi­da Jur­kie­nė: „Man kū­ry­ba – tai dar vie­nas gy­ve­ni­mo at­spal­vis, dar vie­nas gy­ve­ni­mo po­sko­nis, gal­būt ir gy­ve­ni­mo drus­ka”

– Žmo­gus at­ei­na iš Žmo­nių –

Di­dis – ne sve­čias že­mės…

Ne­pa­virs­ta smil­te­le:

Žmo­gus Žmo­nė­se pa­si­lie­ka…

ar­ba

Akys ga­no­si

Di­din­go­se iš­min­ties,

Bū­ties ir ne­bū­ties pie­vo­se.

Tie, ku­rių

Jau ne­bė­ra, ir­gi

Žiū­ri pro lan­gus.

– Skai­tau ir mąs­tau, kas Jums da­vė ne­žmo­niš­ko jaut­ru­mo sie­lą?

– Po­ezi­ja yra sub­ti­lu­mo ir jaut­ru­mo si­no­ni­mas. Jaut­ru­mas rei­ka­lin­gas net skai­ty­to­jui. Im­pre­si­jos, emo­cio­na­lu­mas, me­ta­fo­rų pras­mė ir gy­lis su­si­ję su jaut­ru­mu. Jaut­ru­mas įgim­tas ir įgy­tas. Jaut­ru­mas yra stip­ry­bė.

– Ar po­etiš­kai mąs­tan­čiai jau­nuo­lei ne­bu­vo žiau­riai nuo­bo­du stu­di­juo­ti gan ru­ti­niš­ką moks­lą?

– Vi­si moks­lai, ku­riuos man te­ko mo­ky­tis ir stu­di­juo­ti, bu­vo ir yra įdo­mūs. Man ma­te­ma­ti­ką, aukš­tą­ją ma­te­ma­ti­ką, eko­no­mi­ką ir ki­tų moks­lų mo­kė ir dės­tė la­bai ge­ri, au­to­ri­te­tin­gi mo­ky­to­jai ir dės­ty­to­jai. Jie da­vė daug ži­nių ir daug rei­ka­la­vo iš mo­ki­nių ir stu­den­tų. Bu­vo ne­nu­obo­du ir leng­va stu­di­juo­ti, la­bai mie­la pri­si­min­ti, vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau su pa­gy­ri­mo raš­tu. Dir­bu pa­gal spe­cia­ly­bę mėgs­ta­mą dar­bą.

Lo­gi­nis mąs­ty­mas pa­de­da mąs­ty­ti ir ma­ty­ti pla­čiau, į dau­ge­lį da­ly­kų pa­žvelg­ti pro ki­tas priz­mės kraš­ti­nes.

Kū­ry­bi­nė ener­gi­ja eg­zis­tuo­ja sa­vai­me kiek­vie­no žmo­gaus pa­są­mo­nė­je. Kū­ry­bi­nis ir lo­gi­nis mąs­ty­mas ge­ne­ruo­ja no­va­to­riš­kas idė­jas, abu mąs­ty­mai yra su­si­ję.

– Kiek­vie­nas ra­šan­ty­sis tu­ri sa­vą re­cep­tą. Ko­kios Jū­sų kū­ry­bi­nio pro­ce­so su­de­da­mo­sios da­lys, eta­pai: vis­ką už­ra­šo­te vie­nu ypu, ar ku­ria­te su iš­lai­ky­mu, sa­vo­tiš­ka fil­tra­ci­ja – tai­so­te, per­ra­šo­te ke­lis kar­tus, pa­lie­ka­te su­si­gu­lė­ti, pas­kui – dar tai­so­te? O gal min­tys at­ei­na su jė­ga? Su kū­ry­bi­niu už­puo­li­mu, kai bū­ti­na čia ir da­bar jį su­val­dy­ti, iš­dė­lio­ti kuo tiks­liau žo­džiais?

– Man tin­ka­miau­sias lai­kas kū­ry­bai yra vė­ly­vi va­ka­rai. Ra­šy­da­ma ma­žai re­da­guo­ju.

Prieš ma­ke­tuo­da­ma kny­gą skai­tau ir re­da­guo­ju vie­ną, ki­tą min­tį ar žo­dį.

Aš ra­šy­da­ma ei­lė­raš­čius vi­sus įsi­me­nu, at­si­me­nu vi­sus min­ti­nai.

Ga­liu bet ka­da de­kla­muo­ti bet ku­rį sa­vo ei­lė­raš­tį, ra­šy­tą ir prieš 5 me­tus.

Pras­mių są­skam­bio ma­giš­ko­je iš­raiš­ko­je,

Dan­giš­ko­je ty­lo­je gims­ta po­ezi­ja.

Ir es­te­ti­niai bū­ties aki­plo­čio at­vi­ru­kai

Su­šmė­žuo­ja vaiz­di­nių ek­ra­ne.

– Bet ar vis­kas, kas at­ei­na į gal­vą, yra po­ezi­ja?

– Ne vis­kas, kas at­ei­na į gal­vą, yra po­ezi­ja, ir tai, kas už­ra­šy­ta, ne vis­kas yra po­ezi­ja. Jei gy­ve­ni­mas yra po­ezi­ja, tuo­met kas yra ne po­ezi­ja?

– Jū­sų kny­go­se ne­ma­žai ak­ros­ti­chų (ei­liuo­tų teks­tų, ku­rio ei­lu­čių pir­mo­sios rai­dės, skai­tant nuo vir­šaus į apa­čią, su­da­ro žo­dį ar­ba po­sa­kį), yra ir hai­ku (po­ezi­jos iš Ja­po­ni­jos for­ma, tu­rin­ti sep­ty­nio­li­ka vi­sų skie­me­nų ir tris ei­lu­tes). Aš pa­ste­biu ir es­ka­piz­mo, są­mo­nin­go bė­gi­mo nuo tik­ro­vės. Gal Jūs gi­li­na­tės į ko­kią nors fi­lo­so­fi­nę mo­kyk­lą?

– Gy­ve­ni­mas yra ge­riau­sia fi­lo­so­fi­nė mo­kyk­la. Iš­min­tis yra įgy­ja­ma, mąs­ty­mas apie bū­tį at­ei­na su am­žiu­mi. Pa­si­ne­ria­me į de­gan­čią gel­mę dan­gaus ir ieš­ko­me dan­gaus plot­mė­je tva­rių slė­pi­nių...

Snin­ga rū­di­mis.

Ži­bin­tas ap­švie­čia suo­liu­ką,

Si­dab­ra­žo­les, nas­tur­tas, na­tiur­mor­tą.

Re­bu­sų drums­tis.

Min­čių griū­tis.

Ug­nin­ga, pa­slap­tin­ga ak­la­tis.

***

Sak­so­fo­no džia­zas

Mar­ga­me ru­de­ny­je

Nu­oga kla­si­ka

Lem­ties tarp­du­ry­je

Dan­gaus le­du

Iš­opė­ju­sių ske­vel­drų vir­tuo­zas

***

Iš spin­din­čio di­de­lio ke­lio,

Įrė­min­to lai­ke,

Iš­ei­sim pro kry­žius, smūt­ke­lius,

Pro drus­ką ant žaiz­dų,

Per pa­sau­lį liūd­ną, su­ly­tą.

Iš­ei­sim per pie­vas ra­so­tas

Be bry­dės, be pėd­sa­kų jo­kių…

– Tai kū­ry­ba – jū­sų gy­ve­ni­mo drus­ka?

– Mes vi­si, ei­da­mi gy­ve­ni­mo ke­liu, iš­ra­gau­ja­me įvai­rius po­sko­nius.

Gy­ve­ni­mo drus­ka su­tei­kia gy­ve­ni­mui ge­res­nį sko­nį. Kon­ser­van­tą ga­li­ma sie­ti ir su il­ga­am­žiš­ku­mu. Man kū­ry­ba – tai dar vie­nas gy­ve­ni­mo at­spal­vis, dar vie­nas gy­ve­ni­mo po­sko­nis, gal­būt ir gy­ve­ni­mo drus­ka.

– Kaip jau­čia­tės iš­gir­du­si Jū­sų kū­ry­bą dai­nuo­jant?

– Vi­sos dai­nos, su­kur­tos pa­gal ma­no žo­džius, yra gra­žios. Jas su­kū­rė ir at­lie­ka ta­len­tin­gi dai­nų au­to­riai ir at­li­kė­jai. Dai­no­se tu­ri­nys, pras­mė, žo­džių žais­mė, me­ta­fo­rų gy­lis, sti­liaus struk­tū­ra, me­lo­din­gu­mas ža­viai at­si­sklei­džia, kai ka­da net ki­tais at­spal­viais nei ei­lė­raš­čiuo­se, su­skam­ba ne dirb­ti­niu skam­be­siu.

– Ko­kia lek­tū­ra Jus trau­kia, ko­kius kū­ry­bin­gus žmo­nes jau­čia­te sa­vy­je, į ku­rių kū­ry­bą mėgs­ta­te nu­grimz­ti, pri­rei­kus ir pa­ci­tuo­ti?

– Sun­ku iš­skir­ti vie­ną, daug ci­ta­tų įsi­mi­nu­si Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ir ki­tų. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius ne­abe­jo­ti­nai iš­ki­li as­me­ny­bė, jo žo­džiais kal­bant, „de­ra­mai ne­šė sa­ve kaip vė­lia­vą“, da­bar tai da­ro­me mes, jį pa­gerb­da­mi.

– Da­bar pa­kal­bė­ki­me apie ži­no­ji­mus, gal ti­kė­ji­mus. Vie­nus kū­rė­jus stip­ri­na ži­no­ji­mas, kad jam pa­de­da Die­vas, ki­ti lau­kia pa­va­sa­rių, nes at­bun­dan­čios gam­tos ga­lia jiems su­tei­kia kū­ry­bi­nių min­čių. Koks ži­no­ji­mas pa­de­da Jums?

– Ne­ga­liu įvar­dy­ti įta­kų kū­ry­bai, jos yra sa­vai­mi­nės, ne­iš­ven­gia­mos, pa­slėp­tos. Kū­ry­ba ma­no gy­ve­ni­me – tai reiš­ki­nys.

– Koks jū­sų san­ty­kis su skai­ty­to­jais kri­ti­kais? Juk ne vi­si mo­ka do­va­no­ti švie­są ir tuo kū­rė­jo sie­lą su­stip­rin­ti.

– Dar ne­te­ko skai­ty­ti ar gir­dė­ti ne­igia­mų ver­ti­ni­mų. Re­cen­zi­jos su­stip­ri­no, pa­tvir­ti­no, kad ei­nu tei­sin­gu ke­liu. Jei at­ei­ty­je teks gir­dė­ti ar skai­ty­ti tei­sin­gą kri­ti­ką – tai bus ga­li­my­bė to­bu­lė­ti, į ne­tei­sin­gą kri­ti­ką ne­rei­kia re­a­guo­ti.

– Kaip Jums yra svar­bus kny­gos es­te­ti­nis vaiz­das?

– Man kny­gos es­te­ti­nis vaiz­das yra svar­bus. Kny­gos vir­še­lis su­tei­kia daug in­for­ma­ci­jos: ga­li­ma nu­sta­ty­ti žan­rą, nuo­tai­ką, net kai ka­da tu­ri­nį. Kny­gos vi­daus es­te­ti­nis vaiz­das taip pat svar­bus, ži­no­ma, teks­tas, ei­lė­raš­čiai yra svar­biau­sia.

– Jei im­čiau ir pa­pra­šy­čiau čia ir da­bar pa­skai­ty­ti vie­nas iš sa­vo ei­lių, kas tai bū­tų?

– Šian­dien bū­tų ei­lė­raš­tis „Il­ge­sio ke­lias“. Jei to pa­ties pa­klau­si­te ki­tą die­ną, tai bus ki­tas ei­lė­raš­tis.

Il­ge­sio ke­lias.

Juo ei­nu ir nak­ti­mis.

Tra­pus tra­pas – su žvaigž­dė­mis.

Nu­švin­ta ūkas

Hia­cin­tų kva­pu pa­va­sa­rio der­mė­je,

Lai­ko dū­žiuo­se iš pra­ei­ties.

Sū­ku­riai – vir­pan­čia­me ore.

Il­gi še­šė­liai – ber­žo to­šy­je.

Už­ri­by­je – ny­ku­ma.

Ru­dens at­spin­džiai ore.

Sub­tit­rai – po­teks­tė­je.

***

Liūd­nai gro­ja pu­šys.

By­ra smė­lis

Su­di­lu­siam lai­ke.

Baž­ny­čios bokš­tų –

rau­do­nos akys.

Su­du­žu­sio uos­to –

Šal­ti pirš­tai.

Ny­ki ak­va­re­lė.

Girgž­dan­tys var­tai į nie­kur.

Sa­ma­nos ant ap­le­dė­ju­sių sie­nų.

Su­du­žu­siam kel­te –

Vil­čių trau­ki­niai.

Vil­čių tar­pek­ly­je –

Iš po odos au­ga gė­lė.

– La­bai iš­min­tin­gas jū­sų kny­go­se ras­tas pa­ste­bė­ji­mas: „Žo­džių, su­ra­šy­tų į kny­gą, lai­ko ban­gos ne­nu­plaus.“ Tai ir lin­ki­me kuo dau­giau žo­džių su­dė­ti į kny­gas, ta­da ir lai­ko ban­gų sku­bė­ji­mas jau ne toks svar­bus.

– Ačiū, Jū­sų lin­kė­ji­mai tik­rai iš­si­pil­dys.

Sul­tin­gos min­tys

sir­pios min­tys

pri­si­lies­da­mi žaiz­dų ne­pa­li­kim

ke­lia­me žvilgs­nį į dan­gų

už mū­sų ir prieš mus – mū­sų li­ki­mas

gra­žus lem­ties at­vi­ru­kas

lai­ko frag­men­tuo­se

pras­mių gau­de­sy

gy­ve­ni­mo są­skam­biuo­se