Vi­da Jur­kie­nė: „Man kū­ry­ba – tai dar vie­nas gy­ve­ni­mo at­spal­vis, dar vie­nas gy­ve­ni­mo po­sko­nis, gal­būt ir gy­ve­ni­mo drus­ka” (0)

Vida Jurkienė: „Ne viskas, kas ateina į galvą, yra poezija, ir tai, kas užrašyta, ne viskas yra poezija.“
Vida Jurkienė: „Ne viskas, kas ateina į galvą, yra poezija, ir tai, kas užrašyta, ne viskas yra poezija.“
Vi­da Jur­kie­nė, gi­mu­si ir au­gu­si Dzū­ki­jo­je, šie­met iš­lei­do nau­ją po­ezi­jos kny­gą „Gy­ve­ni­mo ža­ve­sio kok­tei­lis“. Jau tu­ri ir ant­rą­jį šios kny­gos lei­di­mą, tai šeš­to­ji jos au­to­ri­nė po­ezi­jos kny­ga. Au­to­rė daug kar­tų įver­tin­ta ir ap­do­va­no­ta, pri­pa­žin­ta Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­mų­jų ra­šy­to­jų są­jun­gos res­pub­li­ki­nio li­te­ra­tū­ri­nio ei­lė­raš­čių kon­kur­so „Ly­gia­die­nio gies­mė 2023“ lau­re­a­te. Vi­dos po­ezi­ja pel­niu­si dau­gy­bę pa­dė­kos raš­tų ir di­plo­mų, jai pa­dė­kos raš­tus ir do­va­nas te­ko pri­im­ti iš Lie­tu­vos Sei­mo ir Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rių ran­kų. Pro­duk­ty­viai ku­rian­čią aly­tiš­kę V.JUR­KIE­NĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Žmo­gus at­ei­na iš Žmo­nių –

Di­dis – ne sve­čias že­mės…

Ne­pa­virs­ta smil­te­le:

Žmo­gus Žmo­nė­se pa­si­lie­ka…

ar­ba

Akys ga­no­si

Di­din­go­se iš­min­ties,

Bū­ties ir ne­bū­ties pie­vo­se.

Tie, ku­rių

Jau ne­bė­ra, ir­gi

Žiū­ri pro lan­gus.

 

– Skai­tau ir mąs­tau, kas Jums da­vė ne­žmo­niš­ko jaut­ru­mo sie­lą?

– Po­ezi­ja yra sub­ti­lu­mo ir jaut­ru­mo si­no­ni­mas. Jaut­ru­mas rei­ka­lin­gas net skai­ty­to­jui. Im­pre­si­jos, emo­cio­na­lu­mas, me­ta­fo­rų pras­mė ir gy­lis su­si­ję su jaut­ru­mu. Jaut­ru­mas įgim­tas ir įgy­tas. Jaut­ru­mas yra stip­ry­bė.

– Ar po­etiš­kai mąs­tan­čiai jau­nuo­lei ne­bu­vo žiau­riai nuo­bo­du stu­di­juo­ti gan ru­ti­niš­ką moks­lą?

– Vi­si moks­lai, ku­riuos man te­ko mo­ky­tis ir stu­di­juo­ti, bu­vo ir yra įdo­mūs. Man ma­te­ma­ti­ką, aukš­tą­ją ma­te­ma­ti­ką, eko­no­mi­ką ir ki­tų moks­lų mo­kė ir dės­tė la­bai ge­ri, au­to­ri­te­tin­gi mo­ky­to­jai ir dės­ty­to­jai. Jie da­vė daug ži­nių ir daug rei­ka­la­vo iš mo­ki­nių ir stu­den­tų. Bu­vo ne­nu­obo­du ir leng­va stu­di­juo­ti, la­bai mie­la pri­si­min­ti, vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau su pa­gy­ri­mo raš­tu. Dir­bu pa­gal spe­cia­ly­bę mėgs­ta­mą dar­bą.

Lo­gi­nis mąs­ty­mas pa­de­da mąs­ty­ti ir ma­ty­ti pla­čiau, į dau­ge­lį da­ly­kų pa­žvelg­ti pro ki­tas priz­mės kraš­ti­nes.

Kū­ry­bi­nė ener­gi­ja eg­zis­tuo­ja sa­vai­me kiek­vie­no žmo­gaus pa­są­mo­nė­je. Kū­ry­bi­nis ir lo­gi­nis mąs­ty­mas ge­ne­ruo­ja no­va­to­riš­kas idė­jas, abu mąs­ty­mai yra su­si­ję.

– Kiek­vie­nas ra­šan­ty­sis tu­ri sa­vą re­cep­tą. Ko­kios Jū­sų kū­ry­bi­nio pro­ce­so su­de­da­mo­sios da­lys, eta­pai: vis­ką už­ra­šo­te vie­nu ypu, ar ku­ria­te su iš­lai­ky­mu, sa­vo­tiš­ka fil­tra­ci­ja – tai­so­te, per­ra­šo­te ke­lis kar­tus, pa­lie­ka­te su­si­gu­lė­ti, pas­kui – dar tai­so­te? O gal min­tys at­ei­na su jė­ga? Su kū­ry­bi­niu už­puo­li­mu, kai bū­ti­na čia ir da­bar jį su­val­dy­ti, iš­dė­lio­ti kuo tiks­liau žo­džiais?

– Man tin­ka­miau­sias lai­kas kū­ry­bai yra vė­ly­vi va­ka­rai. Ra­šy­da­ma ma­žai re­da­guo­ju.

Prieš ma­ke­tuo­da­ma kny­gą skai­tau ir re­da­guo­ju vie­ną, ki­tą min­tį ar žo­dį.

Aš ra­šy­da­ma ei­lė­raš­čius vi­sus įsi­me­nu, at­si­me­nu vi­sus min­ti­nai.

Ga­liu bet ka­da de­kla­muo­ti bet ku­rį sa­vo ei­lė­raš­tį, ra­šy­tą ir prieš 5 me­tus.

Pras­mių są­skam­bio ma­giš­ko­je iš­raiš­ko­je,

Dan­giš­ko­je ty­lo­je gims­ta po­ezi­ja.

Ir es­te­ti­niai bū­ties aki­plo­čio at­vi­ru­kai

Su­šmė­žuo­ja vaiz­di­nių ek­ra­ne.

 

– Bet ar vis­kas, kas at­ei­na į gal­vą, yra po­ezi­ja?

– Ne vis­kas, kas at­ei­na į gal­vą, yra po­ezi­ja, ir tai, kas už­ra­šy­ta, ne vis­kas yra po­ezi­ja. Jei gy­ve­ni­mas yra po­ezi­ja, tuo­met kas yra ne po­ezi­ja?

– Jū­sų kny­go­se ne­ma­žai ak­ros­ti­chų (ei­liuo­tų teks­tų, ku­rio ei­lu­čių pir­mo­sios rai­dės, skai­tant nuo vir­šaus į apa­čią, su­da­ro žo­dį ar­ba po­sa­kį), yra ir hai­ku (po­ezi­jos iš Ja­po­ni­jos for­ma, tu­rin­ti sep­ty­nio­li­ka vi­sų skie­me­nų ir tris ei­lu­tes). Aš pa­ste­biu ir es­ka­piz­mo, są­mo­nin­go bė­gi­mo nuo tik­ro­vės. Gal Jūs gi­li­na­tės į ko­kią nors fi­lo­so­fi­nę mo­kyk­lą?

– Gy­ve­ni­mas yra ge­riau­sia fi­lo­so­fi­nė mo­kyk­la. Iš­min­tis yra įgy­ja­ma, mąs­ty­mas apie bū­tį at­ei­na su am­žiu­mi. Pa­si­ne­ria­me į de­gan­čią gel­mę dan­gaus ir ieš­ko­me dan­gaus plot­mė­je tva­rių slė­pi­nių...

Snin­ga rū­di­mis.

Ži­bin­tas ap­švie­čia suo­liu­ką,

Si­dab­ra­žo­les, nas­tur­tas, na­tiur­mor­tą.

Re­bu­sų drums­tis.

Min­čių griū­tis.

Ug­nin­ga, pa­slap­tin­ga ak­la­tis.

 

***

Sak­so­fo­no džia­zas

Mar­ga­me ru­de­ny­je

Nu­oga kla­si­ka

Lem­ties tarp­du­ry­je

Dan­gaus le­du

Iš­opė­ju­sių ske­vel­drų vir­tuo­zas

 

***

Iš spin­din­čio di­de­lio ke­lio,

Įrė­min­to lai­ke,

Iš­ei­sim pro kry­žius, smūt­ke­lius,

Pro drus­ką ant žaiz­dų,

Per pa­sau­lį liūd­ną, su­ly­tą.

Iš­ei­sim per pie­vas ra­so­tas

Be bry­dės, be pėd­sa­kų jo­kių…

 

– Tai kū­ry­ba – jū­sų gy­ve­ni­mo drus­ka?

– Mes vi­si, ei­da­mi gy­ve­ni­mo ke­liu, iš­ra­gau­ja­me įvai­rius po­sko­nius.

Gy­ve­ni­mo drus­ka su­tei­kia gy­ve­ni­mui ge­res­nį sko­nį. Kon­ser­van­tą ga­li­ma sie­ti ir su il­ga­am­žiš­ku­mu. Man kū­ry­ba – tai dar vie­nas gy­ve­ni­mo at­spal­vis, dar vie­nas gy­ve­ni­mo po­sko­nis, gal­būt ir gy­ve­ni­mo drus­ka.

– Kaip jau­čia­tės iš­gir­du­si Jū­sų kū­ry­bą dai­nuo­jant?

– Vi­sos dai­nos, su­kur­tos pa­gal ma­no žo­džius, yra gra­žios. Jas su­kū­rė ir at­lie­ka ta­len­tin­gi dai­nų au­to­riai ir at­li­kė­jai. Dai­no­se tu­ri­nys, pras­mė, žo­džių žais­mė, me­ta­fo­rų gy­lis, sti­liaus struk­tū­ra, me­lo­din­gu­mas ža­viai at­si­sklei­džia, kai ka­da net ki­tais at­spal­viais nei ei­lė­raš­čiuo­se, su­skam­ba ne dirb­ti­niu skam­be­siu.

– Ko­kia lek­tū­ra Jus trau­kia, ko­kius kū­ry­bin­gus žmo­nes jau­čia­te sa­vy­je, į ku­rių kū­ry­bą mėgs­ta­te nu­grimz­ti, pri­rei­kus ir pa­ci­tuo­ti?

– Sun­ku iš­skir­ti vie­ną, daug ci­ta­tų įsi­mi­nu­si Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ir ki­tų. Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius ne­abe­jo­ti­nai iš­ki­li as­me­ny­bė, jo žo­džiais kal­bant, „de­ra­mai ne­šė sa­ve kaip vė­lia­vą“, da­bar tai da­ro­me mes, jį pa­gerb­da­mi.

– Da­bar pa­kal­bė­ki­me apie ži­no­ji­mus, gal ti­kė­ji­mus. Vie­nus kū­rė­jus stip­ri­na ži­no­ji­mas, kad jam pa­de­da Die­vas, ki­ti lau­kia pa­va­sa­rių, nes at­bun­dan­čios gam­tos ga­lia jiems su­tei­kia kū­ry­bi­nių min­čių. Koks ži­no­ji­mas pa­de­da Jums?

– Ne­ga­liu įvar­dy­ti įta­kų kū­ry­bai, jos yra sa­vai­mi­nės, ne­iš­ven­gia­mos, pa­slėp­tos. Kū­ry­ba ma­no gy­ve­ni­me – tai reiš­ki­nys.

– Koks jū­sų san­ty­kis su skai­ty­to­jais kri­ti­kais? Juk ne vi­si mo­ka do­va­no­ti švie­są ir tuo kū­rė­jo sie­lą su­stip­rin­ti.

– Dar ne­te­ko skai­ty­ti ar gir­dė­ti ne­igia­mų ver­ti­ni­mų. Re­cen­zi­jos su­stip­ri­no, pa­tvir­ti­no, kad ei­nu tei­sin­gu ke­liu. Jei at­ei­ty­je teks gir­dė­ti ar skai­ty­ti tei­sin­gą kri­ti­ką – tai bus ga­li­my­bė to­bu­lė­ti, į ne­tei­sin­gą kri­ti­ką ne­rei­kia re­a­guo­ti.

– Kaip Jums yra svar­bus kny­gos es­te­ti­nis vaiz­das?

– Man kny­gos es­te­ti­nis vaiz­das yra svar­bus. Kny­gos vir­še­lis su­tei­kia daug in­for­ma­ci­jos: ga­li­ma nu­sta­ty­ti žan­rą, nuo­tai­ką, net kai ka­da tu­ri­nį. Kny­gos vi­daus es­te­ti­nis vaiz­das taip pat svar­bus, ži­no­ma, teks­tas, ei­lė­raš­čiai yra svar­biau­sia.

– Jei im­čiau ir pa­pra­šy­čiau čia ir da­bar pa­skai­ty­ti vie­nas iš sa­vo ei­lių, kas tai bū­tų?

– Šian­dien bū­tų ei­lė­raš­tis „Il­ge­sio ke­lias“. Jei to pa­ties pa­klau­si­te ki­tą die­ną, tai bus ki­tas ei­lė­raš­tis.

Il­ge­sio ke­lias.

Juo ei­nu ir nak­ti­mis.

Tra­pus tra­pas – su žvaigž­dė­mis.

Nu­švin­ta ūkas

Hia­cin­tų kva­pu pa­va­sa­rio der­mė­je,

Lai­ko dū­žiuo­se iš pra­ei­ties.

Sū­ku­riai – vir­pan­čia­me ore.

Il­gi še­šė­liai – ber­žo to­šy­je.

Už­ri­by­je – ny­ku­ma.

Ru­dens at­spin­džiai ore.

Sub­tit­rai – po­teks­tė­je.

 

***

Liūd­nai gro­ja pu­šys.

By­ra smė­lis

Su­di­lu­siam lai­ke.

Baž­ny­čios bokš­tų –

rau­do­nos akys.

Su­du­žu­sio uos­to –

Šal­ti pirš­tai.

Ny­ki ak­va­re­lė.

Girgž­dan­tys var­tai į nie­kur.

Sa­ma­nos ant ap­le­dė­ju­sių sie­nų.

Su­du­žu­siam kel­te –

Vil­čių trau­ki­niai.

Vil­čių tar­pek­ly­je –

Iš po odos au­ga gė­lė.

 

– La­bai iš­min­tin­gas jū­sų kny­go­se ras­tas pa­ste­bė­ji­mas: „Žo­džių, su­ra­šy­tų į kny­gą, lai­ko ban­gos ne­nu­plaus.“ Tai ir lin­ki­me kuo dau­giau žo­džių su­dė­ti į kny­gas, ta­da ir lai­ko ban­gų sku­bė­ji­mas jau ne toks svar­bus.

– Ačiū, Jū­sų lin­kė­ji­mai tik­rai iš­si­pil­dys.

Sul­tin­gos min­tys

sir­pios min­tys

pri­si­lies­da­mi žaiz­dų ne­pa­li­kim

ke­lia­me žvilgs­nį į dan­gų

už mū­sų ir prieš mus – mū­sų li­ki­mas

gra­žus lem­ties at­vi­ru­kas

lai­ko frag­men­tuo­se

pras­mių gau­de­sy

gy­ve­ni­mo są­skam­biuo­se

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.