Va­sa­rą Tai­lan­de mo­ky­to­ja­vęs Ed­vi­nas Čes­nu­lis: „At­lik­ti švie­tė­jiš­ką veik­lą tu­ri kiek­vie­nas žmo­gus” (1)

Jus­ti­na Go­lok­voš­čiū­tė
Edvinas Čes­nu­lis su mo­ki­niais. Jam te­ko mo­ky­ti kai­miš­ko­je vie­to­vė­je, ša­lia did­miesčio Čiang­ma­jaus.
Edvinas Čes­nu­lis su mo­ki­niais. Jam te­ko mo­ky­ti kai­miš­ko­je vie­to­vė­je, ša­lia did­miesčio Čiang­ma­jaus.
Ed­vi­nas Čes­nu­lis – bu­vęs Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­jos mo­ki­nių pre­zi­den­tas, ak­ty­vus jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų da­ly­vis, šiuo me­tu stu­di­juo­jan­tis Oks­for­do uni­ver­si­te­te ir at­lie­kan­tis sta­žuo­tę Eu­ro­pos Par­la­men­te, Pet­ro Aušt­re­vi­čiaus biu­re. Va­sa­rą jis pra­lei­do Tai­lan­de, kur 4–12 me­tų vai­kus mo­kė an­glų kal­bos.

– Kaip ki­lo min­tis iš­vyk­ti į Tai­lan­dą ir mo­ky­ti vai­kus an­glų kal­bos?

– Ši vi­sa pa­tir­tis jun­gia du la­biau­siai man pa­tin­kančius da­ly­kus – ke­lio­nes ir mo­ky­mą, da­li­ni­mą­si pa­tir­ti­mi. Šie du da­ly­kai man su­tei­kia ener­gi­jos, ma­ne ža­vi, stu­mia į prie­kį. O ra­dau tai, kai uni­ver­si­te­to kar­je­ros pus­la­py­je at­si­ra­do pa­siū­ly­mas mo­ky­ti Azi­jo­je. Aš net ne­ži­no­jau, kur ke­liau­siu, tie­siog pa­si­rin­kau, ku­rios da­tos man yra pa­to­gios, ir ma­ne pa­sky­rė į Tai­lan­dą. La­bai ap­si­džiau­giau, ka­dan­gi tai buvo pir­mas kar­tas Azi­jo­je.

– Kaip vy­ko pa­si­ruo­ši­mas? Ar ki­lo abe­jo­nių?

– Abe­jo­nių ne­bu­vo, bet iki pat at­vy­ki­mo į Tai­lan­dą gal­vo­jau, ar čia ga­li bū­ti ap­ga­vys­tė, ar vis­kas re­a­lu, mat bu­vo pro­ble­mų dėl vi­zos. Li­kus gal sa­vai­tei maniau, kad vis­kas, ne­iš­va­žiuo­siu, ši­ta pa­tir­tis man bus baig­ta. O jau bu­vo ir bran­gūs bi­lie­tai nu­pirk­ti, ir gal­vo­jau, kad va­sa­ros džiaugs­mas ne­įvyks. Taip ir nesu­si­tvar­kiau tos vi­zos, bet nu­vy­kęs į Tai­lan­dą oro uos­te ga­vau tris­de­šim­ties die­nų vi­zą ir pas­kui tu­rė­jau ją pra­si­tęs­ti.

– Ko­kie pir­mie­ji įspū­džiai at­vy­kus?

– Nu­si­lei­dau, bu­vo la­bai anks­ty­vas ry­tas. Tu­rė­jo ma­ne pa­si­tik­ti, bet nie­kas ne­pa­si­ti­ko. Tai­gi rei­kė­jo pačiam su­gal­vo­ti, kaip nu­si­gau­ti iki vieš­bučio, bet pas­kui vis­kas iš­si­spren­dė. Kai tik iš­ėjau iš oro uos­to, šeš­tą va­lan­dą ry­to, bu­vau su­tik­tas karščio ban­gos. Okay, gal­vo­ju, rei­kės pri­pras­ti. Pir­mos min­tys bu­vo, kad šil­ta ir keis­tas kva­pas.

– Kuo iš­skir­ti­niai Tai­lan­do gy­ven­to­jai?

– Pir­miau­sia, tai tik­riau­siai rei­kė­tų at­skir­ti sos­ti­nės ir di­džių­jų mies­tų gy­ven­to­jus nuo li­ku­sio Tai­lan­do. Man te­ko mo­ky­ti kai­miš­ko­je vie­to­vė­je, ša­lia did­miesčio Čiang­ma­jaus. Kas la­biau­siai ma­ne nu­ste­bi­no, tai ne­dings­tan­ti šyp­se­na. Ypač kai­miš­ko­se vie­to­vė­se ir ypač, kai pa­ma­to už­sie­niečius. Taip pat ir pa­gar­ba ki­tam žmo­gui. Tai reiš­kia, kad ben­drau­ja ne­per­žen­giant bar­je­rų, ne­už­duo­dant ne­rei­ka­lin­gų klau­si­mų, ne­bū­nant per­ne­lyg smal­siems, kad ne­pri­vers­tų ki­to žmo­gaus jaus­tis blo­gai. Kas bu­vo keis­ta, nes mes Eu­ro­po­je, jei­gu kaž­kas bū­na ne­ge­rai, daž­niau­siai tai iš­tran­sliuo­ja­me.

Vie­na is­to­ri­ja la­bai ge­rai pa­aiš­ki­na jų men­ta­li­te­tą: Ban­ko­ke, sos­ti­nė­je, tu­rė­jo­me ben­drą va­ka­rie­nę su ki­tais da­ly­viais ir at­va­žia­vo mū­sų pa­si­im­ti trys au­to­bu­siu­kai. O at­si­ti­ko taip, kad ma­žiau žmo­nių no­rė­jo grįž­ti į vieš­bu­tį, ki­ti no­rė­jo pa­si­lik­ti mies­te. Iš tų tri­jų au­to­bu­siu­kų vi­si su­til­po į du. Ir vie­nas tai­lan­die­tis, ku­ris bu­vo pro­gra­mos da­ly­vis, pa­klau­sė au­to­bu­so vai­ruo­to­jo, ko­dėl mes ne­va­žiuo­ja­me. Ne­va­žia­vo­me to­dėl, kad tre­čia­me au­to­bu­se ne­bu­vo žmo­nių. Tai tas tai­lan­die­tis mums pa­aiš­ki­no, kad jei tre­čias vai­ruo­to­jas va­žiuos iš pas­kos tuš­čiu au­to­bu­su, jis jau­sis ne­rei­ka­lin­gas. Tai ne­pa­ju­dė­jo­me, kol da­lis mū­sų ne­per­sė­do į tą tre­čią au­to­bu­są.

– O ko­kie tie vai­kai, ku­riuos tau te­ko mo­ky­ti?

– Jie ir­gi su ne­dings­tančia šyp­se­na. Pa­ma­to ta­ve, rė­kia „mo­ky­to­jau, mo­ky­to­jau!“. Vi­siems tu­ri duo­ti pen­kis, vi­si la­bai no­ri ap­si­ka­bin­ti, pa­lies­ti odą. Jei­gu su­si­drau­gau­ji, tai jie ant ta­vęs tie­siog lip­ti pra­de­da, kop­ti ant nu­ga­ros. Jie la­bai mie­li, la­bai trokš­tan­tys ži­nių, tik, aiš­ku, yra kal­bos bar­je­ras, ki­to­kia švie­ti­mo sis­te­ma. Dėl to ki­lo pro­ble­mų, nes švie­ti­mo ly­gis yra že­mes­nis ne­gu Lie­tu­vo­je. Grį­žęs po to­kių pa­tirčių pra­de­di la­biau ver­tin­ti tai, ką pats tu­rė­jai mo­kyk­lo­je.

– Tai kuo ta švie­ti­mo sis­te­ma ki­to­kia?

– Aš mo­kiau pra­di­nės mo­kyk­los vai­kučius, nuo 3 iki 14 me­tų. Ma­no im­liau­si mo­ki­niai – ket­vir­to­kai. Tar­kim, pa­mo­ka apie skaičius an­gliš­kai, in­teg­ruo­ta su ma­te­ma­ti­ka. Jiems sun­ku ar­ba iš­vis ne­ga­li pa­dau­gin­ti dvi­žen­klio skaičiaus iš vie­na­žen­klio. An­glų kal­ba la­bai pras­ta. Iš dvie­jų mo­ky­to­jų vie­na la­bai sun­kiai kal­bė­jo. To­li gra­žu iki su­pran­ta­mo ly­gio, kad ga­lė­tu­me leng­vai ko­mu­ni­kuo­ti. O iš ge­rų da­ly­kų – tai, kad vai­kai iki 12 me­tų vi­siš­kai ne­tu­ri te­le­fo­nų. Vie­na ko­le­gė taip pa­sa­kė: „Jie vis dar vai­kai.“ Draus­mė yra di­de­lė – kiek­vie­ną ry­tą bū­na vi­sos mo­kyk­los su­si­rin­ki­mas, pra­de­da­ma nuo mal­dos Bu­dai ir him­no. Ir čia vi­sa­me Tai­lan­de, aš­tun­tą va­lan­dą ry­to su­sto­ja vis­kas ir pa­lei­džia per gar­sia­kal­bius him­ną, tu­ri vi­si at­si­sto­ti, tas pats ir šeš­tą va­lan­dą va­ka­re vyks­ta. Kiek­vie­ną mie­lą die­ną.

– Kaip at­ro­dė ta­vo įpras­ta die­na Tai­lan­de?

– Gy­ve­no­me pačio­je mo­kyk­lo­je, mums iš už­ku­li­sių bu­vo pa­da­ry­tas ma­žas kam­ba­riu­kas. At­si­ke­li sep­tin­tą va­lan­dą dėl per gar­sia­kal­bį pa­leis­tos mu­zi­kos. Ta­da aš­tun­tą va­lan­dą su vi­sais mo­ky­to­jais yra pus­ryčiai ben­dri, mo­ky­to­jai ne­val­go pus­ryčių na­muo­se. Pa­mo­kos įvai­riai bū­da­vo, dvi iki pie­tų ar­ba dvi po pie­tų. Per tar­pą ruo­šie­si pa­mo­koms, kas la­bai daug lai­ko už­ima ir ko mes Lie­tu­vo­je la­bai ne­įver­ti­na­me. Ta­da penk­tą va­lan­dą va­ka­ro trum­pa per­trau­kė­lė ar­ba kur­sai, nes mes tuo pačiu me­tu ir mo­kė­mės, kaip bū­ti mo­ky­to­jais. Ir šeš­tą va­lan­dą kar­tu su mū­sų or­ga­ni­za­to­re ir ki­tais pro­gra­mos da­ly­viais ei­da­vo­me va­ka­rie­niau­ti. O po va­ka­rie­nės – su vie­ti­niais krep­ši­nio žais­ti. Tos die­nos la­bai grei­tai pra­bėg­da­vo.

– Ar tu­rė­jai lais­vo lai­ko ke­lio­nėms?

– Tu­rė­jo­me vie­ną įva­di­nę sa­vai­tę Tai­lan­do pie­tuo­se. O sa­vai­tė po pro­gra­mos bu­vo to­kia, kur nuo­ty­kių įvai­riau­sių – nuo to, kad ma­ne pa­plū­di­my­je vi­jo­si ka­ra­liš­ko­ji po­li­ci­ja iki pa­si­kly­di­mo džiun­glė­se. Tai įvy­kių daug bu­vo ir vi­si įsi­min­ti­niau­si per ke­lia­vi­mą sa­vait­ga­liais ar­ba per šias dvi sa­vai­tes.

– Tik­riau­siai ne tik mo­ky­to­ja­vai vai­kams, bet ir pats iš jų kaž­ko iš­mo­kai?

– Sa­kyčiau, kad pa­gar­bos vie­nas ki­tam, ri­bų ži­no­ji­mo ir džiaugs­mo, ma­žų da­ly­kų ver­ti­ni­mo. To su­pra­ti­mo, kad mes tu­ri­me vis­ką, ko mums rei­kia, tik ne vis­ką, ko no­ri­me. Ir šyp­se­nos.

– Kas, apė­mus vi­sas pa­tir­tis, la­biau­siai įsi­mi­nė iš šios ke­lio­nės?

– Man la­biau­siai įsi­mi­nė dram­bliu­kai, pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me juos mačiau. La­bai jaut­ri ir ypa­tin­ga pa­tir­tis bu­vo. Taip pat, kai pa­si­kly­dau džiun­glė­se vie­nas. Ir trečias įvy­kis – kal­nuo­se ne­ti­kė­tai pa­mačiau bi­zo­nų ban­dą, jie pra­dė­jo ei­ti link ma­nęs ir se­nu­kas man pa­siū­lė pa­jo­di­nė­ti ant bi­zo­no. Vis­kas su­si­ję su gam­ta. Ir gal su mais­tu.

– Koks tas mais­tas, ko­kia val­gy­mo kul­tū­ra?

– Vi­sur yra ry­žių, skir­tin­giau­sių rū­šių, ko­kių mes net ne­įsi­vaiz­duo­ja­me, kad to­kių yra. Žmo­nės daž­nai val­go mais­tą iš gat­vės kios­ke­lių, jie taip daž­nai ne­ga­mi­na na­muo­se. Mais­tas ašt­rus, bet kai pa­ma­to, kad tu už­sie­nie­tis, pa­da­ro ma­žiau ašt­rų. Ir šiaip mais­tas svar­bią vie­tą tai­lan­diečių gy­ve­ni­me už­ima, jie nie­kur ne­sku­ba, val­go svei­kai, ma­žo­mis por­ci­jo­mis, bet daž­nai.

– Ką iš jų kul­tū­ros no­rė­tum par­vež­ti čia?

– Man la­bai pa­ti­ko mo­kė­ji­mas iš bet ko pa­da­ry­ti kaž­ką nau­din­go, tas tva­ru­mas. Jie iš vi­siš­kai nie­ko mo­ka na­mus pa­si­sta­ty­ti. Ten, at­ro­do, lūš­ne­lės kaž­ko­kios, bet jiems vi­siš­kai už­ten­ka to, ką tu­ri.

– Ar bu­vo die­nų, kai gai­lė­jai­si sa­vo pa­si­rin­ki­mo ir no­rė­jai vis­ką mes­ti?

– Ne­bu­vo. Nors mums per įva­di­nę sa­vai­tę sa­kė, kad maž­daug trečio­je ket­vir­to­je sa­vai­tė­je baig­sis „me­daus mė­nuo“. Tas pri­pra­ti­mas prie vi­siš­kai skir­tin­gos kul­tū­ros yra į ke­lis eta­pus su­skirs­ty­tas – mums pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių vis­kas įdo­mu, bet tai pa­si­baigs. Jo­kių di­de­lių lū­kesčių ne­tu­rė­jau, tai man tas pri­pra­ti­mas bu­vo la­biau įdo­mus, no­rė­jo­si pa­si­im­ti vis­ką per šiuos du mė­ne­sius ir ver­tin­ti tai, ką tu­ri. Nors aiš­ku, šei­mos, drau­gų ir kiek vė­ses­nio kli­ma­to pa­si­il­gau.

– Ar kar­to­tum šią pa­tir­tį, jei­gu gau­tum pro­gą?

– Vie­na­reikš­miš­kai. Ir ki­tiems re­ko­men­duočiau. Taip, at­ro­do bai­su, daug ne­ži­no­my­bės. Bet su­pran­ti, kad daug žmo­nių tai da­rę, nors to gal­būt ne­ži­nai, bet vis­kas yra daug pa­prasčiau. Ir vis­kas, ką gau­ni, įšo­kęs į tą ne­ži­no­my­bės šu­li­nį, la­bai at­si­per­ka ir pa­keičia ta­ve kaip žmo­gų į ge­rą­ją pu­sę.

– Ar tu­ri nu­si­ma­tęs pa­na­šių švie­tė­jiš­kų veik­lų at­eičiai?

– Kol kas nie­ko ne­su su­si­pla­na­vęs. Bet aš la­bai ma­tau pras­mę grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą, į Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­ją ir su­si­tik­ti su ben­druo­me­ne, pa­si­da­lin­ti ta pa­tir­ti­mi. Ma­nau, at­lik­ti švie­tė­jiš­ką veik­lą tu­ri kiek­vie­nas žmo­gus bent kaž­ku­riuo gy­ve­ni­mo eta­pu.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.