Vasarą Tailande mokytojavęs Edvinas Česnulis: „Atlikti švietėjišką veiklą turi kiekvienas žmogus” (1)
– Kaip kilo mintis išvykti į Tailandą ir mokyti vaikus anglų kalbos?
– Ši visa patirtis jungia du labiausiai man patinkančius dalykus – keliones ir mokymą, dalinimąsi patirtimi. Šie du dalykai man suteikia energijos, mane žavi, stumia į priekį. O radau tai, kai universiteto karjeros puslapyje atsirado pasiūlymas mokyti Azijoje. Aš net nežinojau, kur keliausiu, tiesiog pasirinkau, kurios datos man yra patogios, ir mane paskyrė į Tailandą. Labai apsidžiaugiau, kadangi tai buvo pirmas kartas Azijoje.
– Kaip vyko pasiruošimas? Ar kilo abejonių?
– Abejonių nebuvo, bet iki pat atvykimo į Tailandą galvojau, ar čia gali būti apgavystė, ar viskas realu, mat buvo problemų dėl vizos. Likus gal savaitei maniau, kad viskas, neišvažiuosiu, šita patirtis man bus baigta. O jau buvo ir brangūs bilietai nupirkti, ir galvojau, kad vasaros džiaugsmas neįvyks. Taip ir nesusitvarkiau tos vizos, bet nuvykęs į Tailandą oro uoste gavau trisdešimties dienų vizą ir paskui turėjau ją prasitęsti.
– Kokie pirmieji įspūdžiai atvykus?
– Nusileidau, buvo labai ankstyvas rytas. Turėjo mane pasitikti, bet niekas nepasitiko. Taigi reikėjo pačiam sugalvoti, kaip nusigauti iki viešbučio, bet paskui viskas išsisprendė. Kai tik išėjau iš oro uosto, šeštą valandą ryto, buvau sutiktas karščio bangos. Okay, galvoju, reikės priprasti. Pirmos mintys buvo, kad šilta ir keistas kvapas.
– Kuo išskirtiniai Tailando gyventojai?
– Pirmiausia, tai tikriausiai reikėtų atskirti sostinės ir didžiųjų miestų gyventojus nuo likusio Tailando. Man teko mokyti kaimiškoje vietovėje, šalia didmiesčio Čiangmajaus. Kas labiausiai mane nustebino, tai nedingstanti šypsena. Ypač kaimiškose vietovėse ir ypač, kai pamato užsieniečius. Taip pat ir pagarba kitam žmogui. Tai reiškia, kad bendrauja neperžengiant barjerų, neužduodant nereikalingų klausimų, nebūnant pernelyg smalsiems, kad nepriverstų kito žmogaus jaustis blogai. Kas buvo keista, nes mes Europoje, jeigu kažkas būna negerai, dažniausiai tai ištransliuojame.
Viena istorija labai gerai paaiškina jų mentalitetą: Bankoke, sostinėje, turėjome bendrą vakarienę su kitais dalyviais ir atvažiavo mūsų pasiimti trys autobusiukai. O atsitiko taip, kad mažiau žmonių norėjo grįžti į viešbutį, kiti norėjo pasilikti mieste. Iš tų trijų autobusiukų visi sutilpo į du. Ir vienas tailandietis, kuris buvo programos dalyvis, paklausė autobuso vairuotojo, kodėl mes nevažiuojame. Nevažiavome todėl, kad trečiame autobuse nebuvo žmonių. Tai tas tailandietis mums paaiškino, kad jei trečias vairuotojas važiuos iš paskos tuščiu autobusu, jis jausis nereikalingas. Tai nepajudėjome, kol dalis mūsų nepersėdo į tą trečią autobusą.
– O kokie tie vaikai, kuriuos tau teko mokyti?
– Jie irgi su nedingstančia šypsena. Pamato tave, rėkia „mokytojau, mokytojau!“. Visiems turi duoti penkis, visi labai nori apsikabinti, paliesti odą. Jeigu susidraugauji, tai jie ant tavęs tiesiog lipti pradeda, kopti ant nugaros. Jie labai mieli, labai trokštantys žinių, tik, aišku, yra kalbos barjeras, kitokia švietimo sistema. Dėl to kilo problemų, nes švietimo lygis yra žemesnis negu Lietuvoje. Grįžęs po tokių patirčių pradedi labiau vertinti tai, ką pats turėjai mokykloje.
– Tai kuo ta švietimo sistema kitokia?
– Aš mokiau pradinės mokyklos vaikučius, nuo 3 iki 14 metų. Mano imliausi mokiniai – ketvirtokai. Tarkim, pamoka apie skaičius angliškai, integruota su matematika. Jiems sunku arba išvis negali padauginti dviženklio skaičiaus iš vienaženklio. Anglų kalba labai prasta. Iš dviejų mokytojų viena labai sunkiai kalbėjo. Toli gražu iki suprantamo lygio, kad galėtume lengvai komunikuoti. O iš gerų dalykų – tai, kad vaikai iki 12 metų visiškai neturi telefonų. Viena kolegė taip pasakė: „Jie vis dar vaikai.“ Drausmė yra didelė – kiekvieną rytą būna visos mokyklos susirinkimas, pradedama nuo maldos Budai ir himno. Ir čia visame Tailande, aštuntą valandą ryto sustoja viskas ir paleidžia per garsiakalbius himną, turi visi atsistoti, tas pats ir šeštą valandą vakare vyksta. Kiekvieną mielą dieną.
– Kaip atrodė tavo įprasta diena Tailande?
– Gyvenome pačioje mokykloje, mums iš užkulisių buvo padarytas mažas kambariukas. Atsikeli septintą valandą dėl per garsiakalbį paleistos muzikos. Tada aštuntą valandą su visais mokytojais yra pusryčiai bendri, mokytojai nevalgo pusryčių namuose. Pamokos įvairiai būdavo, dvi iki pietų arba dvi po pietų. Per tarpą ruošiesi pamokoms, kas labai daug laiko užima ir ko mes Lietuvoje labai neįvertiname. Tada penktą valandą vakaro trumpa pertraukėlė arba kursai, nes mes tuo pačiu metu ir mokėmės, kaip būti mokytojais. Ir šeštą valandą kartu su mūsų organizatore ir kitais programos dalyviais eidavome vakarieniauti. O po vakarienės – su vietiniais krepšinio žaisti. Tos dienos labai greitai prabėgdavo.
– Ar turėjai laisvo laiko kelionėms?
– Turėjome vieną įvadinę savaitę Tailando pietuose. O savaitė po programos buvo tokia, kur nuotykių įvairiausių – nuo to, kad mane paplūdimyje vijosi karališkoji policija iki pasiklydimo džiunglėse. Tai įvykių daug buvo ir visi įsimintiniausi per keliavimą savaitgaliais arba per šias dvi savaites.
– Tikriausiai ne tik mokytojavai vaikams, bet ir pats iš jų kažko išmokai?
– Sakyčiau, kad pagarbos vienas kitam, ribų žinojimo ir džiaugsmo, mažų dalykų vertinimo. To supratimo, kad mes turime viską, ko mums reikia, tik ne viską, ko norime. Ir šypsenos.
– Kas, apėmus visas patirtis, labiausiai įsiminė iš šios kelionės?
– Man labiausiai įsiminė drambliukai, pirmą kartą gyvenime juos mačiau. Labai jautri ir ypatinga patirtis buvo. Taip pat, kai pasiklydau džiunglėse vienas. Ir trečias įvykis – kalnuose netikėtai pamačiau bizonų bandą, jie pradėjo eiti link manęs ir senukas man pasiūlė pajodinėti ant bizono. Viskas susiję su gamta. Ir gal su maistu.
– Koks tas maistas, kokia valgymo kultūra?
– Visur yra ryžių, skirtingiausių rūšių, kokių mes net neįsivaizduojame, kad tokių yra. Žmonės dažnai valgo maistą iš gatvės kioskelių, jie taip dažnai negamina namuose. Maistas aštrus, bet kai pamato, kad tu užsienietis, padaro mažiau aštrų. Ir šiaip maistas svarbią vietą tailandiečių gyvenime užima, jie niekur neskuba, valgo sveikai, mažomis porcijomis, bet dažnai.
– Ką iš jų kultūros norėtum parvežti čia?
– Man labai patiko mokėjimas iš bet ko padaryti kažką naudingo, tas tvarumas. Jie iš visiškai nieko moka namus pasistatyti. Ten, atrodo, lūšnelės kažkokios, bet jiems visiškai užtenka to, ką turi.
– Ar buvo dienų, kai gailėjaisi savo pasirinkimo ir norėjai viską mesti?
– Nebuvo. Nors mums per įvadinę savaitę sakė, kad maždaug trečioje ketvirtoje savaitėje baigsis „medaus mėnuo“. Tas pripratimas prie visiškai skirtingos kultūros yra į kelis etapus suskirstytas – mums pasakojo, kad iš pradžių viskas įdomu, bet tai pasibaigs. Jokių didelių lūkesčių neturėjau, tai man tas pripratimas buvo labiau įdomus, norėjosi pasiimti viską per šiuos du mėnesius ir vertinti tai, ką turi. Nors aišku, šeimos, draugų ir kiek vėsesnio klimato pasiilgau.
– Ar kartotum šią patirtį, jeigu gautum progą?
– Vienareikšmiškai. Ir kitiems rekomenduočiau. Taip, atrodo baisu, daug nežinomybės. Bet supranti, kad daug žmonių tai darę, nors to galbūt nežinai, bet viskas yra daug paprasčiau. Ir viskas, ką gauni, įšokęs į tą nežinomybės šulinį, labai atsiperka ir pakeičia tave kaip žmogų į gerąją pusę.
– Ar turi nusimatęs panašių švietėjiškų veiklų ateičiai?
– Kol kas nieko nesu susiplanavęs. Bet aš labai matau prasmę grįžti į gimtąjį miestą, į Alytaus Jotvingių gimnaziją ir susitikti su bendruomene, pasidalinti ta patirtimi. Manau, atlikti švietėjišką veiklą turi kiekvienas žmogus bent kažkuriuo gyvenimo etapu.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
pavyksta kazka parasyt…
Komentaras
pavyksta kazka parasyt tinkamo