Va­sa­rą Tai­lan­de mo­ky­to­ja­vęs Ed­vi­nas Čes­nu­lis: „At­lik­ti švie­tė­jiš­ką veik­lą tu­ri kiek­vie­nas žmo­gus”

– Kaip ki­lo min­tis iš­vyk­ti į Tai­lan­dą ir mo­ky­ti vai­kus an­glų kal­bos?

– Ši vi­sa pa­tir­tis jun­gia du la­biau­siai man pa­tin­kančius da­ly­kus – ke­lio­nes ir mo­ky­mą, da­li­ni­mą­si pa­tir­ti­mi. Šie du da­ly­kai man su­tei­kia ener­gi­jos, ma­ne ža­vi, stu­mia į prie­kį. O ra­dau tai, kai uni­ver­si­te­to kar­je­ros pus­la­py­je at­si­ra­do pa­siū­ly­mas mo­ky­ti Azi­jo­je. Aš net ne­ži­no­jau, kur ke­liau­siu, tie­siog pa­si­rin­kau, ku­rios da­tos man yra pa­to­gios, ir ma­ne pa­sky­rė į Tai­lan­dą. La­bai ap­si­džiau­giau, ka­dan­gi tai buvo pir­mas kar­tas Azi­jo­je.

– Kaip vy­ko pa­si­ruo­ši­mas? Ar ki­lo abe­jo­nių?

– Abe­jo­nių ne­bu­vo, bet iki pat at­vy­ki­mo į Tai­lan­dą gal­vo­jau, ar čia ga­li bū­ti ap­ga­vys­tė, ar vis­kas re­a­lu, mat bu­vo pro­ble­mų dėl vi­zos. Li­kus gal sa­vai­tei maniau, kad vis­kas, ne­iš­va­žiuo­siu, ši­ta pa­tir­tis man bus baig­ta. O jau bu­vo ir bran­gūs bi­lie­tai nu­pirk­ti, ir gal­vo­jau, kad va­sa­ros džiaugs­mas ne­įvyks. Taip ir nesu­si­tvar­kiau tos vi­zos, bet nu­vy­kęs į Tai­lan­dą oro uos­te ga­vau tris­de­šim­ties die­nų vi­zą ir pas­kui tu­rė­jau ją pra­si­tęs­ti.

– Ko­kie pir­mie­ji įspū­džiai at­vy­kus?

– Nu­si­lei­dau, bu­vo la­bai anks­ty­vas ry­tas. Tu­rė­jo ma­ne pa­si­tik­ti, bet nie­kas ne­pa­si­ti­ko. Tai­gi rei­kė­jo pačiam su­gal­vo­ti, kaip nu­si­gau­ti iki vieš­bučio, bet pas­kui vis­kas iš­si­spren­dė. Kai tik iš­ėjau iš oro uos­to, šeš­tą va­lan­dą ry­to, bu­vau su­tik­tas karščio ban­gos. Okay, gal­vo­ju, rei­kės pri­pras­ti. Pir­mos min­tys bu­vo, kad šil­ta ir keis­tas kva­pas.

– Kuo iš­skir­ti­niai Tai­lan­do gy­ven­to­jai?

– Pir­miau­sia, tai tik­riau­siai rei­kė­tų at­skir­ti sos­ti­nės ir di­džių­jų mies­tų gy­ven­to­jus nuo li­ku­sio Tai­lan­do. Man te­ko mo­ky­ti kai­miš­ko­je vie­to­vė­je, ša­lia did­miesčio Čiang­ma­jaus. Kas la­biau­siai ma­ne nu­ste­bi­no, tai ne­dings­tan­ti šyp­se­na. Ypač kai­miš­ko­se vie­to­vė­se ir ypač, kai pa­ma­to už­sie­niečius. Taip pat ir pa­gar­ba ki­tam žmo­gui. Tai reiš­kia, kad ben­drau­ja ne­per­žen­giant bar­je­rų, ne­už­duo­dant ne­rei­ka­lin­gų klau­si­mų, ne­bū­nant per­ne­lyg smal­siems, kad ne­pri­vers­tų ki­to žmo­gaus jaus­tis blo­gai. Kas bu­vo keis­ta, nes mes Eu­ro­po­je, jei­gu kaž­kas bū­na ne­ge­rai, daž­niau­siai tai iš­tran­sliuo­ja­me.

Vie­na is­to­ri­ja la­bai ge­rai pa­aiš­ki­na jų men­ta­li­te­tą: Ban­ko­ke, sos­ti­nė­je, tu­rė­jo­me ben­drą va­ka­rie­nę su ki­tais da­ly­viais ir at­va­žia­vo mū­sų pa­si­im­ti trys au­to­bu­siu­kai. O at­si­ti­ko taip, kad ma­žiau žmo­nių no­rė­jo grįž­ti į vieš­bu­tį, ki­ti no­rė­jo pa­si­lik­ti mies­te. Iš tų tri­jų au­to­bu­siu­kų vi­si su­til­po į du. Ir vie­nas tai­lan­die­tis, ku­ris bu­vo pro­gra­mos da­ly­vis, pa­klau­sė au­to­bu­so vai­ruo­to­jo, ko­dėl mes ne­va­žiuo­ja­me. Ne­va­žia­vo­me to­dėl, kad tre­čia­me au­to­bu­se ne­bu­vo žmo­nių. Tai tas tai­lan­die­tis mums pa­aiš­ki­no, kad jei tre­čias vai­ruo­to­jas va­žiuos iš pas­kos tuš­čiu au­to­bu­su, jis jau­sis ne­rei­ka­lin­gas. Tai ne­pa­ju­dė­jo­me, kol da­lis mū­sų ne­per­sė­do į tą tre­čią au­to­bu­są.

– O ko­kie tie vai­kai, ku­riuos tau te­ko mo­ky­ti?

– Jie ir­gi su ne­dings­tančia šyp­se­na. Pa­ma­to ta­ve, rė­kia „mo­ky­to­jau, mo­ky­to­jau!“. Vi­siems tu­ri duo­ti pen­kis, vi­si la­bai no­ri ap­si­ka­bin­ti, pa­lies­ti odą. Jei­gu su­si­drau­gau­ji, tai jie ant ta­vęs tie­siog lip­ti pra­de­da, kop­ti ant nu­ga­ros. Jie la­bai mie­li, la­bai trokš­tan­tys ži­nių, tik, aiš­ku, yra kal­bos bar­je­ras, ki­to­kia švie­ti­mo sis­te­ma. Dėl to ki­lo pro­ble­mų, nes švie­ti­mo ly­gis yra že­mes­nis ne­gu Lie­tu­vo­je. Grį­žęs po to­kių pa­tirčių pra­de­di la­biau ver­tin­ti tai, ką pats tu­rė­jai mo­kyk­lo­je.

– Tai kuo ta švie­ti­mo sis­te­ma ki­to­kia?

– Aš mo­kiau pra­di­nės mo­kyk­los vai­kučius, nuo 3 iki 14 me­tų. Ma­no im­liau­si mo­ki­niai – ket­vir­to­kai. Tar­kim, pa­mo­ka apie skaičius an­gliš­kai, in­teg­ruo­ta su ma­te­ma­ti­ka. Jiems sun­ku ar­ba iš­vis ne­ga­li pa­dau­gin­ti dvi­žen­klio skaičiaus iš vie­na­žen­klio. An­glų kal­ba la­bai pras­ta. Iš dvie­jų mo­ky­to­jų vie­na la­bai sun­kiai kal­bė­jo. To­li gra­žu iki su­pran­ta­mo ly­gio, kad ga­lė­tu­me leng­vai ko­mu­ni­kuo­ti. O iš ge­rų da­ly­kų – tai, kad vai­kai iki 12 me­tų vi­siš­kai ne­tu­ri te­le­fo­nų. Vie­na ko­le­gė taip pa­sa­kė: „Jie vis dar vai­kai.“ Draus­mė yra di­de­lė – kiek­vie­ną ry­tą bū­na vi­sos mo­kyk­los su­si­rin­ki­mas, pra­de­da­ma nuo mal­dos Bu­dai ir him­no. Ir čia vi­sa­me Tai­lan­de, aš­tun­tą va­lan­dą ry­to su­sto­ja vis­kas ir pa­lei­džia per gar­sia­kal­bius him­ną, tu­ri vi­si at­si­sto­ti, tas pats ir šeš­tą va­lan­dą va­ka­re vyks­ta. Kiek­vie­ną mie­lą die­ną.

– Kaip at­ro­dė ta­vo įpras­ta die­na Tai­lan­de?

– Gy­ve­no­me pačio­je mo­kyk­lo­je, mums iš už­ku­li­sių bu­vo pa­da­ry­tas ma­žas kam­ba­riu­kas. At­si­ke­li sep­tin­tą va­lan­dą dėl per gar­sia­kal­bį pa­leis­tos mu­zi­kos. Ta­da aš­tun­tą va­lan­dą su vi­sais mo­ky­to­jais yra pus­ryčiai ben­dri, mo­ky­to­jai ne­val­go pus­ryčių na­muo­se. Pa­mo­kos įvai­riai bū­da­vo, dvi iki pie­tų ar­ba dvi po pie­tų. Per tar­pą ruo­šie­si pa­mo­koms, kas la­bai daug lai­ko už­ima ir ko mes Lie­tu­vo­je la­bai ne­įver­ti­na­me. Ta­da penk­tą va­lan­dą va­ka­ro trum­pa per­trau­kė­lė ar­ba kur­sai, nes mes tuo pačiu me­tu ir mo­kė­mės, kaip bū­ti mo­ky­to­jais. Ir šeš­tą va­lan­dą kar­tu su mū­sų or­ga­ni­za­to­re ir ki­tais pro­gra­mos da­ly­viais ei­da­vo­me va­ka­rie­niau­ti. O po va­ka­rie­nės – su vie­ti­niais krep­ši­nio žais­ti. Tos die­nos la­bai grei­tai pra­bėg­da­vo.

– Ar tu­rė­jai lais­vo lai­ko ke­lio­nėms?

– Tu­rė­jo­me vie­ną įva­di­nę sa­vai­tę Tai­lan­do pie­tuo­se. O sa­vai­tė po pro­gra­mos bu­vo to­kia, kur nuo­ty­kių įvai­riau­sių – nuo to, kad ma­ne pa­plū­di­my­je vi­jo­si ka­ra­liš­ko­ji po­li­ci­ja iki pa­si­kly­di­mo džiun­glė­se. Tai įvy­kių daug bu­vo ir vi­si įsi­min­ti­niau­si per ke­lia­vi­mą sa­vait­ga­liais ar­ba per šias dvi sa­vai­tes.

– Tik­riau­siai ne tik mo­ky­to­ja­vai vai­kams, bet ir pats iš jų kaž­ko iš­mo­kai?

– Sa­kyčiau, kad pa­gar­bos vie­nas ki­tam, ri­bų ži­no­ji­mo ir džiaugs­mo, ma­žų da­ly­kų ver­ti­ni­mo. To su­pra­ti­mo, kad mes tu­ri­me vis­ką, ko mums rei­kia, tik ne vis­ką, ko no­ri­me. Ir šyp­se­nos.

– Kas, apė­mus vi­sas pa­tir­tis, la­biau­siai įsi­mi­nė iš šios ke­lio­nės?

– Man la­biau­siai įsi­mi­nė dram­bliu­kai, pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me juos mačiau. La­bai jaut­ri ir ypa­tin­ga pa­tir­tis bu­vo. Taip pat, kai pa­si­kly­dau džiun­glė­se vie­nas. Ir trečias įvy­kis – kal­nuo­se ne­ti­kė­tai pa­mačiau bi­zo­nų ban­dą, jie pra­dė­jo ei­ti link ma­nęs ir se­nu­kas man pa­siū­lė pa­jo­di­nė­ti ant bi­zo­no. Vis­kas su­si­ję su gam­ta. Ir gal su mais­tu.

– Koks tas mais­tas, ko­kia val­gy­mo kul­tū­ra?

– Vi­sur yra ry­žių, skir­tin­giau­sių rū­šių, ko­kių mes net ne­įsi­vaiz­duo­ja­me, kad to­kių yra. Žmo­nės daž­nai val­go mais­tą iš gat­vės kios­ke­lių, jie taip daž­nai ne­ga­mi­na na­muo­se. Mais­tas ašt­rus, bet kai pa­ma­to, kad tu už­sie­nie­tis, pa­da­ro ma­žiau ašt­rų. Ir šiaip mais­tas svar­bią vie­tą tai­lan­diečių gy­ve­ni­me už­ima, jie nie­kur ne­sku­ba, val­go svei­kai, ma­žo­mis por­ci­jo­mis, bet daž­nai.

– Ką iš jų kul­tū­ros no­rė­tum par­vež­ti čia?

– Man la­bai pa­ti­ko mo­kė­ji­mas iš bet ko pa­da­ry­ti kaž­ką nau­din­go, tas tva­ru­mas. Jie iš vi­siš­kai nie­ko mo­ka na­mus pa­si­sta­ty­ti. Ten, at­ro­do, lūš­ne­lės kaž­ko­kios, bet jiems vi­siš­kai už­ten­ka to, ką tu­ri.

– Ar bu­vo die­nų, kai gai­lė­jai­si sa­vo pa­si­rin­ki­mo ir no­rė­jai vis­ką mes­ti?

– Ne­bu­vo. Nors mums per įva­di­nę sa­vai­tę sa­kė, kad maž­daug trečio­je ket­vir­to­je sa­vai­tė­je baig­sis „me­daus mė­nuo“. Tas pri­pra­ti­mas prie vi­siš­kai skir­tin­gos kul­tū­ros yra į ke­lis eta­pus su­skirs­ty­tas – mums pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių vis­kas įdo­mu, bet tai pa­si­baigs. Jo­kių di­de­lių lū­kesčių ne­tu­rė­jau, tai man tas pri­pra­ti­mas bu­vo la­biau įdo­mus, no­rė­jo­si pa­si­im­ti vis­ką per šiuos du mė­ne­sius ir ver­tin­ti tai, ką tu­ri. Nors aiš­ku, šei­mos, drau­gų ir kiek vė­ses­nio kli­ma­to pa­si­il­gau.

– Ar kar­to­tum šią pa­tir­tį, jei­gu gau­tum pro­gą?

– Vie­na­reikš­miš­kai. Ir ki­tiems re­ko­men­duočiau. Taip, at­ro­do bai­su, daug ne­ži­no­my­bės. Bet su­pran­ti, kad daug žmo­nių tai da­rę, nors to gal­būt ne­ži­nai, bet vis­kas yra daug pa­prasčiau. Ir vis­kas, ką gau­ni, įšo­kęs į tą ne­ži­no­my­bės šu­li­nį, la­bai at­si­per­ka ir pa­keičia ta­ve kaip žmo­gų į ge­rą­ją pu­sę.

– Ar tu­ri nu­si­ma­tęs pa­na­šių švie­tė­jiš­kų veik­lų at­eičiai?

– Kol kas nie­ko ne­su su­si­pla­na­vęs. Bet aš la­bai ma­tau pras­mę grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą, į Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­ją ir su­si­tik­ti su ben­druo­me­ne, pa­si­da­lin­ti ta pa­tir­ti­mi. Ma­nau, at­lik­ti švie­tė­jiš­ką veik­lą tu­ri kiek­vie­nas žmo­gus bent kaž­ku­riuo gy­ve­ni­mo eta­pu.