Ug­nė Vaic­ke­lio­ny­tė: „Svar­biau­sias tiks­las – ir to­liau šau­dy­ti. Tai pa­da­ro ma­ne lai­min­gą...” (2)

To­mas Kem­zū­ra
Ugnė Vaickelionytė su trenere Asta Brusokiene.
Ugnė Vaickelionytė su trenere Asta Brusokiene.
Va­sa­rą Pie­tų Ko­rė­jo­je, Čangvon mieste, vy­kęs Pa­sau­lio jau­ni­mo šau­dy­mo spor­to čem­pio­na­tas ta­po reikš­min­gas ir Lie­tu­vai. Bū­tent šia­me čem­pio­na­te kul­ki­nio šau­dy­mo vir­tuo­zė aly­tiš­kė Ug­nė Vaic­ke­lio­ny­tė (21 m.) su­me­džio­jo re­kor­di­nę 4-ą vie­tą ir taip įsi­ra­šė į Lie­tu­vos is­to­ri­jos pus­la­pius.

Į pir­mą­sias šau­dy­mo tre­ni­ruo­tes ma­mos dė­ka Ug­nė nu­ė­jo 11-os me­tų. Bū­tent nuo ta­da ir pra­si­dė­jo jau­nos aly­tiš­kės kar­je­ra, ku­ri tik­rai įspū­din­ga. Ug­nė ga­li pa­si­gir­ti tuo, kad yra daug­kar­ti­nė Lie­tu­vos ir jau­ni­mo čem­pio­nė, daug­kar­ti­nė Bal­ti­jos tau­rės čem­pio­nė ir pri­zi­nin­kė, Eu­ro­pos čem­pio­na­te iš­ko­vo­ju­si 14-ą ir 18-ą, vie­tą, Eu­ro­pos jau­nių ly­gos šiau­rės re­gio­ne iš­ko­vo­ta 1-oji ko­man­di­nė vie­ta, tarp­tau­ti­nių var­žy­bų „Po­lish Open“ 3-io­sios vie­tos nu­ga­lė­to­ja, Lie­tu­vos stu­den­tų čem­pio­nė, na ir ga­liau­siai, Lie­tu­vos tau­rės pri­zi­nin­kė.

Šiuo me­tu Ug­nė sėk­min­gai stu­di­juo­ja Vil­niu­je, ISM va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­te, bei ruo­šia­si nau­jiems iš­šū­kiams, mat nuo nau­jų­jų me­tų mer­gi­na per­ei­na į su­au­gu­sių­jų ka­te­go­ri­ją, kur jos lauks nau­ji rei­ka­la­vi­mai. Ta­čiau nie­kas ne­abe­jo­ja – su to­kiu už­si­de­gi­mu, ko­kį tu­ri Ug­nė, vis­kas įma­no­ma!

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­ra­do­te kul­ki­nį šau­dy­mą?

– Pra­di­nė­se kla­sė­se lan­kiau dai­lę, gra­žiai pie­šiau. Ta­da per­ėjau į gim­na­zi­ją ir nu­spren­džiau, kad man dai­lė yra nuo­bo­du. Aš iš­vis no­rė­jau nie­ko ne­da­ry­ti, nes iš tik­rų­jų bu­vau la­bai tin­gus vai­kas. Ta­čiau ma­ma man to ne­lei­do, ka­dan­gi se­niau pa­ti bu­vo ran­ki­nio tre­ne­rė, tai pa­ži­no­jo ma­no da­bar­ti­nę tre­ne­rę As­tą Bru­so­kie­nę. Pri­si­me­nu, pra­di­nė­se kla­sė­se ei­da­vo­me kur nors mies­te, su­si­tik­da­vau sa­vo bū­si­mą tre­ne­rę ir ji vi­sa­da ma­ne kal­bin­da­vo, ska­tin­da­vo at­ei­ti į tre­ni­ruo­tes. Ži­no­ma, aš per daug dė­me­sio ne­kreip­da­vau. Ta­čiau penk­to­je kla­sė­je ma­ma pa­sa­kė, kad ve­da ma­ne į šau­dy­mą. Aš to la­bai ne­no­rė­jau, ta­čiau šiaip ne taip nu­ve­dė ir va pa­si­li­kau ten, kur ir esu da­bar. Ne­pri­si­me­nu tiks­lios rug­sė­jo mė­ne­sio da­tos, ka­da pra­dė­jau lan­ky­ti tre­ni­ruo­tes, ta­čiau šie­met yra 10 me­tų, kai aš šau­dau.

– O prieš tai ką nors lan­kė­te?

– Esu mė­ne­sį lan­kiu­si dra­mos bū­re­lį, ta­čiau man ne­pa­ti­ko. Nors vi­si drau­gai sa­kė, kad pui­kiai tam tik­čiau… (juo­kia­si). Pir­mo­je kla­sė­je vėl apie mė­ne­sį lan­kiau šo­kius. Vėl sa­ky­čiau, kad ne­pri­ta­pau prie šo­kių. Ir ant­ro­je kla­sė­je tris mė­ne­sius lan­kiau sta­lo te­ni­są, nes vėl­gi ma­ma pa­ži­no­jo tre­ne­rę… Tai tiek tos ma­no už­kla­si­nės veik­los.

– Kas šia­me spor­te Jus mo­ty­vuo­ja la­biau­siai?

– Šį klau­si­mą esu gir­dė­ju­si ne kar­tą, ta­čiau ne­ga­liu tiks­liai at­sa­ky­ti, kas yra ma­no mo­ty­va­ci­ja. Ma­no tre­ne­rė As­ta sa­ko, kad tu tie­siog de­gi tuo be­ga­li­niu no­ru, kai ei­ni ir da­rai. O ir šiaip, dėl ko aš no­riu ei­ti ir da­ry­ti, tai vai­kys­tė­je bu­vau pa­ste­bė­ju­si, sa­ky­kim, no­rą bū­ti ge­riau­sia. Pa­vyz­džiui, jei­gu rei­kė­da­vo sto­vė­ti ei­lė­je, vi­sa­da steng­da­vau­si sto­vė­ti pir­ma. Tie­siog sie­ki­mas bū­ti ge­riau­sia yra ma­ny­je. Aš ma­nau, kad prie ma­no vi­sų pa­sie­ki­mų ir pri­si­de­da no­ras bū­ti ge­riau­sia ir ne­pa­si­duo­ti. Dau­ge­liui spor­ti­nin­kų to pri­trūks­ta ir sa­vo ke­lio į sėk­mę jie ne­at­ran­da.

– O ar ka­da nors svars­tė­te mes­ti šią spor­to ša­ką?

– Svars­čiau… Ži­no­ma, ne­bu­vo to­kios dras­tiš­kos min­ties, kad dau­giau į tre­ni­ruo­tes ne­be­isiu. Pri­si­me­nu, kad sep­tin­to­je kla­sė­je, kai šau­dy­mą lan­kiau kiek dau­giau ne­gu dve­jus me­tus, ta­da gal­vo­jau, kad tai yra pa­bai­ga. Pra­džio­je ne vi­sa­da at­ei­da­vau į tre­ni­ruo­tes, ne vi­sa­da ge­rai su­šau­dy­da­vau į tai­ki­nius, re­tai da­ly­va­vau var­žy­bo­se. Tai­gi, sa­ky­ti, kad per de­šimt me­tų vis­kas ėjo­si typ top, ne­ga­li­ma. Nuo 2016-ųjų ru­dens pra­si­dė­jo ma­no rim­tes­nis už­si­ė­mi­mas kul­ki­niu šau­dy­mu, kai su­da­ly­va­vau šau­dy­mo sto­vyk­lo­je. Po sto­vyk­los, at­ėjus į tre­ni­ruo­tę, tre­ne­rė lie­pė šau­dy­ti įskai­ti­nius šū­vius, ku­riais ga­li­me pa­si­ma­tuo­ti sa­vo jė­gas. Ta­da aš su­rin­kau dvi­de­šimt taš­kų dau­giau ne­gu pra­ei­tą die­ną ir pa­ge­ri­nau sa­vo as­me­ni­nį re­kor­dą. Tą die­ną tre­ni­ruo­tė­je ir su­pra­tau es­mi­nį da­ly­ką: „Ai, tai čia už­ten­ka dau­giau pa­dirb­ti ir vi­sai ne­blo­gai man iš­ei­na.“ Tai gal­būt ir bu­vo pa­grin­di­nis ma­no lū­žis.

– Jū­sų nuo­mo­ne, koks yra pa­grin­di­nis ke­lias, ku­riuo žmo­gus tu­ri ei­ti, jei­gu no­ri tap­ti sėk­min­gas?

– Sa­ky­čiau, kad pir­miau­sia rei­kia tu­rė­ti dis­cip­li­ną. To­kia, ko­kia aš at­ėjau į šau­dy­mo tre­ni­ruo­tes, ir ko­kia esu da­bar – vi­siš­kai du skir­tin­gi žmo­nės! Ne kar­tą esu sa­kiu­si, kad esu dė­kin­ga šau­dy­mui, nes pra­de­di ki­taip žiū­rė­ti į įvai­rius da­ly­kus. Ži­nai, kad tau rei­kia at­ei­ti ir pa­da­ry­ti, nes nie­kas ki­tas už ta­ve ne­pa­da­rys. Tie­siog pri­va­lai su­si­im­ti. Gai­la, bet ne kiek­vie­nas tą ge­ba. Ki­tas da­ly­kas bū­tų tiks­lų nu­si­sta­ty­mas. Nie­kam nė­ra leng­va. Nei tam ma­žam vai­kui, ku­ris pra­de­da tre­ni­ruo­tis, nei tam pa­ty­ru­siam pro­fe­sio­na­lui, ku­ris tu­ri su­kau­pęs di­de­lį pa­tir­ties ba­ga­žą. Ma­no nuo­mo­ne, rei­kia ma­ty­ti tai, ko tu sie­ki. Rei­kia iš­si­fil­truo­ti ke­lis es­mi­nius da­ly­kus. Ma­no at­ve­ju, rei­kia nu­spręs­ti – ar tu šau­dai dėl sa­vo ma­lo­nu­mo, ar no­ri siek­ti ko nors aukš­čiau. Pri­si­me­nu, ma­no tiks­las bu­vo iš­va­žiuo­ti į ko­kią nors ša­lį. Man ta­da bu­vo 14–15 me­tų, kaip tik po to mi­nė­to lū­žio. Ki­tai tre­ne­rei sa­kiau, kad la­bai no­rė­čiau kur nors nu­ke­liau­ti su šau­dy­mu. Ji į ma­ne žiū­ri ir sa­ko: „Pa­tai­kyk ir ke­liau­si.“ Va ta­da ir pra­dė­jau dirb­ti, to­bu­lė­ti, lai­mė­ti įvai­rias var­žy­bas. Pas­kui taip nu­ti­ko, kad tu­rė­jau pro­gą nu­ke­liau­ti į Kro­a­ti­ją, Če­ki­ją, Len­ki­ją, o 16 me­tų iš­va­žia­vau į sa­vo pir­mą­jį Eu­ro­pos čem­pio­na­tą. Be abe­jo­nės, ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti ir mo­ty­va­ci­jos. Ne kiek­vie­nas ga­li sem­tis mo­ty­va­ci­jos pats iš sa­vęs. Tie­siog rei­kia ras­ti mo­ty­va­ci­jos šal­ti­nį. Ta­čiau mo­ty­va­ci­jos nie­ka­da ne­bus, jei­gu tas da­ly­kas, ku­rį tu da­rai, nie­ka­da ne­pa­tiks.

– O kaip jau­čia­si Jū­sų šei­ma, kai ži­no, kad už­au­gi­no duk­rą nu­ga­lė­to­ją?

– Iš tik­rų­jų ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kaip jie jau­čia­si ir ką gal­vo­ja. Ži­no­ma, bū­na ir taip, kad šei­mos na­riai pa­sa­ko, kad gal ta­vo pa­siek­tas re­zul­ta­tas šiek tiek ma­žo­kas. Jei­gu tau ir taip bu­vo pras­ta die­na, ta­da šir­de­lę pa­skaus­ta (juo­kia­si). Už­ėmu­si ket­vir­tą vie­tą Pa­sau­lio jau­ni­mo kul­ki­nio šau­dy­mo čem­pio­na­te, pa­skam­bi­nau tė­čiui, ku­ris tuo me­tu kė­lė­si va­žiuo­ti į dar­bą. Lie­tu­vo­je bu­vo sep­ty­nios va­lan­dos ry­to. Aš pa­skam­bi­nu­si sa­kau: tė­ti, aš ket­vir­ta! Tė­tis pa­svei­ki­no ir sa­ko, kad vi­sa šei­ma ste­bė­jo ma­no šau­dy­mą. Jie net ne­tu­rė­jo lai­ko ma­nęs pa­svei­kin­ti – aš iš­kart grie­biau te­le­fo­ną ir skam­bi­nau jiems. Yra bu­vę ir ki­taip, kai, bū­da­ma 15-io­li­kos, pras­tai su­da­ly­va­vau var­žy­bo­se. Ta­da vėl su­lau­kiau pa­guo­dos iš tė­čio, ku­ris, be to, taip pat drau­gau­ja su gin­klu, nes yra me­džio­to­jas. Jis ma­ne ra­mi­no, sa­kė, kad vis­ko nu­tin­ka net ir ge­riems me­džio­to­jams, tad ne­ri­mau­ti nė­ra dėl ko.

– Ug­ne, už­si­mi­nė­te, kad Jū­sų tė­tis me­džio­to­jas. Ar tė­čio po­mė­gis tu­rė­jo įta­kos ir Jū­sų šau­dy­mo kar­je­ros pra­džiai?

– Dau­gu­ma ma­no pa­žįs­ta­mų ži­no, kad ma­no tė­tis me­džio­ja. Ta­da jie man sa­ko, kad aš vi­sa į tė­ve­lį. O ma­ma at­ker­ta: „Šiaip tai aš nu­ve­džiau Ug­nę į tre­ni­ruo­tes…“ Sma­gu, kad su tė­čiu tu­ri­me be­veik ben­drą po­mė­gį. Man pa­tin­ka su juo pa­kal­bė­ti apie gin­klus. Vėl­gi čia daž­nai sa­vo no­sy­tę įki­ša ir ste­re­o­ti­pas, kad gin­klai nė­ra mo­te­rų rei­ka­las. Ta­čiau kad jūs ži­no­tu­mė­te, kaip man įdo­mu kal­bė­ti apie gin­klus ir šau­dy­mą. Mes su tė­čiu pa­si­kal­ba­me apie me­džiok­lę, šo­vi­nius ir ki­tus įvai­rius da­ly­kus. Juk ir pa­ti tu­riu du gin­klus. Vie­nu žo­džiu, ge­rai, kad tu­riu žmo­gų, ku­ris ma­ne su­pran­ta.

– O ar Jums nie­ka­da ne­ki­lo no­ras iš­va­žiuo­ti kar­tu su tė­čiu į me­džiok­lę?

– To­kios trau­kos aš ne­tu­riu. Gal­būt ka­da nors at­ei­ty­je, kai nu­sto­siu už­si­i­mi­nė­ti spor­ti­niu šau­dy­mu, iš­mė­gin­siu sa­vo jė­gas ir me­džiok­lė­je.

– Ar esa­te su­lau­ku­si pa­ty­čių dėl to, kad tu­ri­te taik­lią ran­ką ir už­si­i­mi­nė­ja­te spor­ti­niu šau­dy­mu?

– Aiš­kių pa­ty­čių ne. Dau­gu­ma tur­būt gal­vo­ja, kad ga­lė­čiau juos nu­šau­ti (juo­kia­si), bet įvai­rių ste­re­o­ti­pi­nių re­pli­kų esu su­lau­ku­si. Ap­skri­tai, šio­je spor­to ša­ko­je aš il­gą lai­ką bu­vau ne­ver­ti­na­ma kaip spor­ti­nin­kė. Ma­nęs ne­la­bai su­pras­da­vo ir ar­ti­miau­si drau­gai, ta­čiau kiek vė­liau įro­džiau, kad ga­liu ne tik šau­dy­ti, bet ir lai­mė­ti.

– Koks links­miau­sias da­ly­kas nu­ti­ko var­žy­bo­se ar tre­ni­ruo­tė­se?

– Aly­tu­je tu­ri­me ne­di­de­lę ma­žo ka­lib­ro šau­dyk­lą. Va­sa­rą ten už­au­ga aukš­ta žo­lė, ku­ri ne vi­sa­da yra šie­nau­ja­ma. Tad pri­si­me­nu, kai ma­no tre­ne­rė As­ta pa­si­ė­mė dal­gį į ran­kas ir pra­dė­jo šie­nau­ti žo­lę, lyg tik­ra ūki­nin­kė. Va ko­kią nuo­sta­bią ir at­si­da­vu­sią tre­ne­rę aš tu­riu (šyp­so­si).

– Trum­pam nu­si­kel­ki­me į Pie­tų Ko­rė­ją. Ko­kios emo­ci­jos vi­rė, kai su­ži­no­jo­te, kad lai­mė­jo­te 4-ą vie­tą?

– Vis­kas ne­bu­vo taip, kaip at­ro­do. Pra­dė­siu nuo pra­džių. Man bu­vo li­kę šau­dy­ti pen­kio­li­ka šū­vių. Mes šau­do­me į elek­tro­ni­nius tai­ki­nius, tad ek­ra­nė­ly­je ša­lia sa­vęs ma­tai, ką ka­da pa­tai­kei. Ten bu­vo toks pra­ti­mas, ku­rio me­tu iš­ke­li ran­ką ir per 10 se­kun­džių tu­ri iš­šau­ti 5 šū­vius. Kol šau­dai, ne­ga­li už­mes­ti akies ir pa­ma­ty­ti sa­vo re­zul­ta­to. Aš iš­kė­liau ran­ką, pa­šau­džiau, nu­lei­dau gin­klą. Kai esi ge­ras šau­lys, tu jau­ti, ka­da pa­tai­kai. Tuo me­tu ek­ra­nė­ly­je ži­bė­jo nu­liai. Iš­kart at­si­su­kau į tre­ne­rę ir sa­kau: „Aš tik­rai pa­tai­kiau dau­giau ne­gu nu­lį!“ Ma­žiau­sias šū­vis, koks ga­lė­jo bū­ti, tai bent jau aš­tuo­ni. Ta­čiau nuo­jau­ta sa­kė, kad vis­kas bu­vo ge­rai, nes prieš tai pa­tai­kiau tris de­šim­tu­kus ir vie­ną de­vy­ne­tą. Ša­lia ma­nęs sto­vė­jo vy­riau­sio­ji tei­sė­ja. Aš pri­ėjau prie jos pa­si­tiks­lin­ti, nes jau­čiau, kad su­šau­džiau dau­giau. Ji ma­ne nu­ra­mi­no ir sa­kė, kad ga­lė­si­me nu­ei­ti prie tai­ki­nio ir pa­si­žiū­rė­ti. Tie­sa, į tą tai­ki­nį bu­vau šau­džiu­si ir prieš tai, tad la­bai bi­jo­jau, kad tei­sė­jai ga­li ne­at­rink­ti, ku­ris šū­vis yra ku­ris. Ma­no tre­ne­rė ma­ne ra­mi­no. Dar bu­vo li­kę pen­kio­li­ka šū­vių, tad lie­pė juos vi­sus su­šau­dy­ti ge­riau­siai kaip tik mo­ku. Ta­da aš la­bai nu­si­ra­mi­nau ir at­li­kau sa­vo dar­bą. Ka­dan­gi pra­ti­mas ne­bu­vo olim­pi­nis, ek­ra­nuo­se ga­lė­jo­me ma­ty­ti, ku­rią vie­tą už­ima­me. Aš ma­tau, kad esu aš­tun­to­je vie­to­je be to vie­no šū­vio. Na, gal­vo­jau vie­na sau, vi­sai ne­blo­gas re­zul­ta­tas, ta­čiau dar lau­kė­me pa­tiks­li­ni­mo dėl to vie­no ne­įskai­ty­to šū­vio. Aš dar kar­te­lį pri­ėjau prie tei­sė­jos pa­si­tiks­lin­ti, koks yra jos spren­di­mas. Ji man sa­ko: „Vis­kas ge­rai, ra­do­me – 10.“ Aš kal­bu su ja ir stai­ga ma­no akys nu­kryps­ta į ek­ra­ną, kur ma­tau, kad iš aš­tun­tos vie­tos pa­ky­lu į ket­vir­tą. Pra­dė­jau verk­ti, iš lai­mės, ži­no­ma, kri­tau tre­ne­rei į glė­bį. Tuo me­tu taip ver­kiau, kad ap­link sto­vin­čios mer­gi­nos ga­lė­jo net pa­gal­vo­ti, jog tai yra ma­no skaus­mo aša­ros, nes li­kau ket­vir­ta. Ta­da aš bu­vau pa­ti lai­min­giau­sia, vi­si tre­ne­riai ap­lin­kui pra­dė­jo ma­ne svei­kin­ti.

– Iki tre­čios vie­tos pri­trū­ko 1 taš­ko?

– Iš tik­rų­jų pri­trū­ko 2 taš­kų. Ne­ži­nau, ko­dėl vi­si gal­vo­ja, kad trū­ko 1 taš­ko.

– O Jums la­biau bu­vo gai­la, kad pri­trū­ko 2 taš­kų, ar vis dėl­to la­biau džiau­gė­tės pa­siek­tu aukš­tu re­zul­ta­tu?

– Pa­žiū­rė­ki­me iš ki­tos pu­sės. Pa­vyz­džiui, į svei­ki­nan­čius žmo­nes. Aš juos pa­da­li­nau į dvi gru­pes. Tie, ku­rie svei­ki­na, ir tie, ku­rie pa­brė­žia, kiek man ne­daug pri­trū­ko iki 3-ios vie­tos. Po var­žy­bų grį­žu­si į vieš­bu­tį, aš ir to­liau žiū­rė­jau į sa­vo re­zul­ta­tą ir ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti. Pas­ta­ra­sis re­zul­ta­tas yra ma­no as­me­ni­nis re­kor­das, kas jau yra pa­sie­ki­mas. Kar­tais at­ro­do, kad ga­lė­jau ne­pa­da­ry­ti po­ros klai­de­lių ir įšok­ti į pri­zi­nę vie­tą, bet ta­da ir ki­tos šau­lės ga­lė­jo ne­pa­da­ry­ti tų klai­de­lių. Tie­siog ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, kas bū­tų, jei­gu bū­tų… Vie­na­reikš­miš­kai vi­sa tai ver­ti­nu tik tei­gia­mai, nes ket­vir­tos vie­tos Lie­tu­vo­je nie­kas ne­bu­vo iš­ko­vo­jęs. As­me­ni­nis re­kor­das ir­gi ma­lo­niai pa­glos­to šir­de­lę…

– Kam no­rė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti?

– Pir­miau­sia dė­ko­ju ma­mai, kad ma­ne at­ve­dė į šau­dy­mą. Dė­ko­ju ir tė­čiui, ir se­sei, ku­ri mėgs­ta po­zuo­ti su ma­no me­da­liais (juo­kia­si). Ačiū drau­gams, ku­rie ma­ne pa­lai­ko. O svar­biau­sia pa­dė­ka skren­da ma­no tre­ne­rei As­tai, su ku­ria ben­drau­ja­me lyg ge­riau­sios drau­gės. Dar pa­dė­ko­čiau ir krikš­to tė­vams, ku­rie pri­si­dė­jo prie ma­no pir­mo­jo gin­klo bei be­ga­li­nio pa­lai­ky­mo. Gin­klas man tu­ri di­de­lę reikš­mę, aš bū­tent su juo ir pra­dė­jau to­bu­lė­ti.

– Pa­si­da­lin­ki­te sa­vo at­ei­ties pla­nais spor­to kar­je­ro­je?

– Nuo nau­jų­jų me­tų per­ei­nu į su­au­gu­sių­jų ka­te­go­ri­ją. Tai reiš­kia di­des­nę kon­ku­ren­ci­ją bei nor­ma­ty­vus. Įtam­pa taip pat bus di­des­nė. Va­sa­rį pla­nuo­ju da­ly­vau­ti Eu­ro­pos čem­pio­na­te Veng­ri­jo­je. Tai tur­būt toks ar­ti­miau­sias tiks­las, ku­rį no­rė­čiau įvyk­dy­ti. To­liau ge­gu­žės mė­ne­sį vyks ma­žo ka­lib­ro Eu­ro­pos čem­pio­na­tas ir kar­tu olim­pi­nė at­ran­ka Kro­a­ti­jo­je. Va­sa­rą vyks Lie­tu­vos čem­pio­na­tas. Bū­tų sma­gu vėl lai­mė­ti. O lap­kri­tį ban­dy­siu iš­ko­vo­ti tei­sę da­ly­vau­ti Pa­sau­lio uni­ver­si­te­tų šau­dy­mo čem­pio­na­te, ku­ris vyks Nau­ja­ja­me De­ly­je, In­di­jo­je. La­bai no­rė­čiau nu­skris­ti ten ir at­sto­vau­ti sa­vo uni­ver­si­te­tui, na ir šiaip pa­ke­liau­ti. O svar­biau­sias tiks­las – ir to­liau šau­dy­ti. Tai pa­da­ro ma­ne lai­min­gą…

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.