Ug­nė Vaic­ke­lio­ny­tė: „Svar­biau­sias tiks­las – ir to­liau šau­dy­ti. Tai pa­da­ro ma­ne lai­min­gą...”

Į pir­mą­sias šau­dy­mo tre­ni­ruo­tes ma­mos dė­ka Ug­nė nu­ė­jo 11-os me­tų. Bū­tent nuo ta­da ir pra­si­dė­jo jau­nos aly­tiš­kės kar­je­ra, ku­ri tik­rai įspū­din­ga. Ug­nė ga­li pa­si­gir­ti tuo, kad yra daug­kar­ti­nė Lie­tu­vos ir jau­ni­mo čem­pio­nė, daug­kar­ti­nė Bal­ti­jos tau­rės čem­pio­nė ir pri­zi­nin­kė, Eu­ro­pos čem­pio­na­te iš­ko­vo­ju­si 14-ą ir 18-ą, vie­tą, Eu­ro­pos jau­nių ly­gos šiau­rės re­gio­ne iš­ko­vo­ta 1-oji ko­man­di­nė vie­ta, tarp­tau­ti­nių var­žy­bų „Po­lish Open“ 3-io­sios vie­tos nu­ga­lė­to­ja, Lie­tu­vos stu­den­tų čem­pio­nė, na ir ga­liau­siai, Lie­tu­vos tau­rės pri­zi­nin­kė.

Šiuo me­tu Ug­nė sėk­min­gai stu­di­juo­ja Vil­niu­je, ISM va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­te, bei ruo­šia­si nau­jiems iš­šū­kiams, mat nuo nau­jų­jų me­tų mer­gi­na per­ei­na į su­au­gu­sių­jų ka­te­go­ri­ją, kur jos lauks nau­ji rei­ka­la­vi­mai. Ta­čiau nie­kas ne­abe­jo­ja – su to­kiu už­si­de­gi­mu, ko­kį tu­ri Ug­nė, vis­kas įma­no­ma!

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­ra­do­te kul­ki­nį šau­dy­mą?

– Pra­di­nė­se kla­sė­se lan­kiau dai­lę, gra­žiai pie­šiau. Ta­da per­ėjau į gim­na­zi­ją ir nu­spren­džiau, kad man dai­lė yra nuo­bo­du. Aš iš­vis no­rė­jau nie­ko ne­da­ry­ti, nes iš tik­rų­jų bu­vau la­bai tin­gus vai­kas. Ta­čiau ma­ma man to ne­lei­do, ka­dan­gi se­niau pa­ti bu­vo ran­ki­nio tre­ne­rė, tai pa­ži­no­jo ma­no da­bar­ti­nę tre­ne­rę As­tą Bru­so­kie­nę. Pri­si­me­nu, pra­di­nė­se kla­sė­se ei­da­vo­me kur nors mies­te, su­si­tik­da­vau sa­vo bū­si­mą tre­ne­rę ir ji vi­sa­da ma­ne kal­bin­da­vo, ska­tin­da­vo at­ei­ti į tre­ni­ruo­tes. Ži­no­ma, aš per daug dė­me­sio ne­kreip­da­vau. Ta­čiau penk­to­je kla­sė­je ma­ma pa­sa­kė, kad ve­da ma­ne į šau­dy­mą. Aš to la­bai ne­no­rė­jau, ta­čiau šiaip ne taip nu­ve­dė ir va pa­si­li­kau ten, kur ir esu da­bar. Ne­pri­si­me­nu tiks­lios rug­sė­jo mė­ne­sio da­tos, ka­da pra­dė­jau lan­ky­ti tre­ni­ruo­tes, ta­čiau šie­met yra 10 me­tų, kai aš šau­dau.

– O prieš tai ką nors lan­kė­te?

– Esu mė­ne­sį lan­kiu­si dra­mos bū­re­lį, ta­čiau man ne­pa­ti­ko. Nors vi­si drau­gai sa­kė, kad pui­kiai tam tik­čiau… (juo­kia­si). Pir­mo­je kla­sė­je vėl apie mė­ne­sį lan­kiau šo­kius. Vėl sa­ky­čiau, kad ne­pri­ta­pau prie šo­kių. Ir ant­ro­je kla­sė­je tris mė­ne­sius lan­kiau sta­lo te­ni­są, nes vėl­gi ma­ma pa­ži­no­jo tre­ne­rę… Tai tiek tos ma­no už­kla­si­nės veik­los.

– Kas šia­me spor­te Jus mo­ty­vuo­ja la­biau­siai?

– Šį klau­si­mą esu gir­dė­ju­si ne kar­tą, ta­čiau ne­ga­liu tiks­liai at­sa­ky­ti, kas yra ma­no mo­ty­va­ci­ja. Ma­no tre­ne­rė As­ta sa­ko, kad tu tie­siog de­gi tuo be­ga­li­niu no­ru, kai ei­ni ir da­rai. O ir šiaip, dėl ko aš no­riu ei­ti ir da­ry­ti, tai vai­kys­tė­je bu­vau pa­ste­bė­ju­si, sa­ky­kim, no­rą bū­ti ge­riau­sia. Pa­vyz­džiui, jei­gu rei­kė­da­vo sto­vė­ti ei­lė­je, vi­sa­da steng­da­vau­si sto­vė­ti pir­ma. Tie­siog sie­ki­mas bū­ti ge­riau­sia yra ma­ny­je. Aš ma­nau, kad prie ma­no vi­sų pa­sie­ki­mų ir pri­si­de­da no­ras bū­ti ge­riau­sia ir ne­pa­si­duo­ti. Dau­ge­liui spor­ti­nin­kų to pri­trūks­ta ir sa­vo ke­lio į sėk­mę jie ne­at­ran­da.

– O ar ka­da nors svars­tė­te mes­ti šią spor­to ša­ką?

– Svars­čiau… Ži­no­ma, ne­bu­vo to­kios dras­tiš­kos min­ties, kad dau­giau į tre­ni­ruo­tes ne­be­isiu. Pri­si­me­nu, kad sep­tin­to­je kla­sė­je, kai šau­dy­mą lan­kiau kiek dau­giau ne­gu dve­jus me­tus, ta­da gal­vo­jau, kad tai yra pa­bai­ga. Pra­džio­je ne vi­sa­da at­ei­da­vau į tre­ni­ruo­tes, ne vi­sa­da ge­rai su­šau­dy­da­vau į tai­ki­nius, re­tai da­ly­va­vau var­žy­bo­se. Tai­gi, sa­ky­ti, kad per de­šimt me­tų vis­kas ėjo­si typ top, ne­ga­li­ma. Nuo 2016-ųjų ru­dens pra­si­dė­jo ma­no rim­tes­nis už­si­ė­mi­mas kul­ki­niu šau­dy­mu, kai su­da­ly­va­vau šau­dy­mo sto­vyk­lo­je. Po sto­vyk­los, at­ėjus į tre­ni­ruo­tę, tre­ne­rė lie­pė šau­dy­ti įskai­ti­nius šū­vius, ku­riais ga­li­me pa­si­ma­tuo­ti sa­vo jė­gas. Ta­da aš su­rin­kau dvi­de­šimt taš­kų dau­giau ne­gu pra­ei­tą die­ną ir pa­ge­ri­nau sa­vo as­me­ni­nį re­kor­dą. Tą die­ną tre­ni­ruo­tė­je ir su­pra­tau es­mi­nį da­ly­ką: „Ai, tai čia už­ten­ka dau­giau pa­dirb­ti ir vi­sai ne­blo­gai man iš­ei­na.“ Tai gal­būt ir bu­vo pa­grin­di­nis ma­no lū­žis.

– Jū­sų nuo­mo­ne, koks yra pa­grin­di­nis ke­lias, ku­riuo žmo­gus tu­ri ei­ti, jei­gu no­ri tap­ti sėk­min­gas?

– Sa­ky­čiau, kad pir­miau­sia rei­kia tu­rė­ti dis­cip­li­ną. To­kia, ko­kia aš at­ėjau į šau­dy­mo tre­ni­ruo­tes, ir ko­kia esu da­bar – vi­siš­kai du skir­tin­gi žmo­nės! Ne kar­tą esu sa­kiu­si, kad esu dė­kin­ga šau­dy­mui, nes pra­de­di ki­taip žiū­rė­ti į įvai­rius da­ly­kus. Ži­nai, kad tau rei­kia at­ei­ti ir pa­da­ry­ti, nes nie­kas ki­tas už ta­ve ne­pa­da­rys. Tie­siog pri­va­lai su­si­im­ti. Gai­la, bet ne kiek­vie­nas tą ge­ba. Ki­tas da­ly­kas bū­tų tiks­lų nu­si­sta­ty­mas. Nie­kam nė­ra leng­va. Nei tam ma­žam vai­kui, ku­ris pra­de­da tre­ni­ruo­tis, nei tam pa­ty­ru­siam pro­fe­sio­na­lui, ku­ris tu­ri su­kau­pęs di­de­lį pa­tir­ties ba­ga­žą. Ma­no nuo­mo­ne, rei­kia ma­ty­ti tai, ko tu sie­ki. Rei­kia iš­si­fil­truo­ti ke­lis es­mi­nius da­ly­kus. Ma­no at­ve­ju, rei­kia nu­spręs­ti – ar tu šau­dai dėl sa­vo ma­lo­nu­mo, ar no­ri siek­ti ko nors aukš­čiau. Pri­si­me­nu, ma­no tiks­las bu­vo iš­va­žiuo­ti į ko­kią nors ša­lį. Man ta­da bu­vo 14–15 me­tų, kaip tik po to mi­nė­to lū­žio. Ki­tai tre­ne­rei sa­kiau, kad la­bai no­rė­čiau kur nors nu­ke­liau­ti su šau­dy­mu. Ji į ma­ne žiū­ri ir sa­ko: „Pa­tai­kyk ir ke­liau­si.“ Va ta­da ir pra­dė­jau dirb­ti, to­bu­lė­ti, lai­mė­ti įvai­rias var­žy­bas. Pas­kui taip nu­ti­ko, kad tu­rė­jau pro­gą nu­ke­liau­ti į Kro­a­ti­ją, Če­ki­ją, Len­ki­ją, o 16 me­tų iš­va­žia­vau į sa­vo pir­mą­jį Eu­ro­pos čem­pio­na­tą. Be abe­jo­nės, ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti ir mo­ty­va­ci­jos. Ne kiek­vie­nas ga­li sem­tis mo­ty­va­ci­jos pats iš sa­vęs. Tie­siog rei­kia ras­ti mo­ty­va­ci­jos šal­ti­nį. Ta­čiau mo­ty­va­ci­jos nie­ka­da ne­bus, jei­gu tas da­ly­kas, ku­rį tu da­rai, nie­ka­da ne­pa­tiks.

– O kaip jau­čia­si Jū­sų šei­ma, kai ži­no, kad už­au­gi­no duk­rą nu­ga­lė­to­ją?

– Iš tik­rų­jų ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kaip jie jau­čia­si ir ką gal­vo­ja. Ži­no­ma, bū­na ir taip, kad šei­mos na­riai pa­sa­ko, kad gal ta­vo pa­siek­tas re­zul­ta­tas šiek tiek ma­žo­kas. Jei­gu tau ir taip bu­vo pras­ta die­na, ta­da šir­de­lę pa­skaus­ta (juo­kia­si). Už­ėmu­si ket­vir­tą vie­tą Pa­sau­lio jau­ni­mo kul­ki­nio šau­dy­mo čem­pio­na­te, pa­skam­bi­nau tė­čiui, ku­ris tuo me­tu kė­lė­si va­žiuo­ti į dar­bą. Lie­tu­vo­je bu­vo sep­ty­nios va­lan­dos ry­to. Aš pa­skam­bi­nu­si sa­kau: tė­ti, aš ket­vir­ta! Tė­tis pa­svei­ki­no ir sa­ko, kad vi­sa šei­ma ste­bė­jo ma­no šau­dy­mą. Jie net ne­tu­rė­jo lai­ko ma­nęs pa­svei­kin­ti – aš iš­kart grie­biau te­le­fo­ną ir skam­bi­nau jiems. Yra bu­vę ir ki­taip, kai, bū­da­ma 15-io­li­kos, pras­tai su­da­ly­va­vau var­žy­bo­se. Ta­da vėl su­lau­kiau pa­guo­dos iš tė­čio, ku­ris, be to, taip pat drau­gau­ja su gin­klu, nes yra me­džio­to­jas. Jis ma­ne ra­mi­no, sa­kė, kad vis­ko nu­tin­ka net ir ge­riems me­džio­to­jams, tad ne­ri­mau­ti nė­ra dėl ko.

– Ug­ne, už­si­mi­nė­te, kad Jū­sų tė­tis me­džio­to­jas. Ar tė­čio po­mė­gis tu­rė­jo įta­kos ir Jū­sų šau­dy­mo kar­je­ros pra­džiai?

– Dau­gu­ma ma­no pa­žįs­ta­mų ži­no, kad ma­no tė­tis me­džio­ja. Ta­da jie man sa­ko, kad aš vi­sa į tė­ve­lį. O ma­ma at­ker­ta: „Šiaip tai aš nu­ve­džiau Ug­nę į tre­ni­ruo­tes…“ Sma­gu, kad su tė­čiu tu­ri­me be­veik ben­drą po­mė­gį. Man pa­tin­ka su juo pa­kal­bė­ti apie gin­klus. Vėl­gi čia daž­nai sa­vo no­sy­tę įki­ša ir ste­re­o­ti­pas, kad gin­klai nė­ra mo­te­rų rei­ka­las. Ta­čiau kad jūs ži­no­tu­mė­te, kaip man įdo­mu kal­bė­ti apie gin­klus ir šau­dy­mą. Mes su tė­čiu pa­si­kal­ba­me apie me­džiok­lę, šo­vi­nius ir ki­tus įvai­rius da­ly­kus. Juk ir pa­ti tu­riu du gin­klus. Vie­nu žo­džiu, ge­rai, kad tu­riu žmo­gų, ku­ris ma­ne su­pran­ta.

– O ar Jums nie­ka­da ne­ki­lo no­ras iš­va­žiuo­ti kar­tu su tė­čiu į me­džiok­lę?

– To­kios trau­kos aš ne­tu­riu. Gal­būt ka­da nors at­ei­ty­je, kai nu­sto­siu už­si­i­mi­nė­ti spor­ti­niu šau­dy­mu, iš­mė­gin­siu sa­vo jė­gas ir me­džiok­lė­je.

– Ar esa­te su­lau­ku­si pa­ty­čių dėl to, kad tu­ri­te taik­lią ran­ką ir už­si­i­mi­nė­ja­te spor­ti­niu šau­dy­mu?

– Aiš­kių pa­ty­čių ne. Dau­gu­ma tur­būt gal­vo­ja, kad ga­lė­čiau juos nu­šau­ti (juo­kia­si), bet įvai­rių ste­re­o­ti­pi­nių re­pli­kų esu su­lau­ku­si. Ap­skri­tai, šio­je spor­to ša­ko­je aš il­gą lai­ką bu­vau ne­ver­ti­na­ma kaip spor­ti­nin­kė. Ma­nęs ne­la­bai su­pras­da­vo ir ar­ti­miau­si drau­gai, ta­čiau kiek vė­liau įro­džiau, kad ga­liu ne tik šau­dy­ti, bet ir lai­mė­ti.

– Koks links­miau­sias da­ly­kas nu­ti­ko var­žy­bo­se ar tre­ni­ruo­tė­se?

– Aly­tu­je tu­ri­me ne­di­de­lę ma­žo ka­lib­ro šau­dyk­lą. Va­sa­rą ten už­au­ga aukš­ta žo­lė, ku­ri ne vi­sa­da yra šie­nau­ja­ma. Tad pri­si­me­nu, kai ma­no tre­ne­rė As­ta pa­si­ė­mė dal­gį į ran­kas ir pra­dė­jo šie­nau­ti žo­lę, lyg tik­ra ūki­nin­kė. Va ko­kią nuo­sta­bią ir at­si­da­vu­sią tre­ne­rę aš tu­riu (šyp­so­si).

– Trum­pam nu­si­kel­ki­me į Pie­tų Ko­rė­ją. Ko­kios emo­ci­jos vi­rė, kai su­ži­no­jo­te, kad lai­mė­jo­te 4-ą vie­tą?

– Vis­kas ne­bu­vo taip, kaip at­ro­do. Pra­dė­siu nuo pra­džių. Man bu­vo li­kę šau­dy­ti pen­kio­li­ka šū­vių. Mes šau­do­me į elek­tro­ni­nius tai­ki­nius, tad ek­ra­nė­ly­je ša­lia sa­vęs ma­tai, ką ka­da pa­tai­kei. Ten bu­vo toks pra­ti­mas, ku­rio me­tu iš­ke­li ran­ką ir per 10 se­kun­džių tu­ri iš­šau­ti 5 šū­vius. Kol šau­dai, ne­ga­li už­mes­ti akies ir pa­ma­ty­ti sa­vo re­zul­ta­to. Aš iš­kė­liau ran­ką, pa­šau­džiau, nu­lei­dau gin­klą. Kai esi ge­ras šau­lys, tu jau­ti, ka­da pa­tai­kai. Tuo me­tu ek­ra­nė­ly­je ži­bė­jo nu­liai. Iš­kart at­si­su­kau į tre­ne­rę ir sa­kau: „Aš tik­rai pa­tai­kiau dau­giau ne­gu nu­lį!“ Ma­žiau­sias šū­vis, koks ga­lė­jo bū­ti, tai bent jau aš­tuo­ni. Ta­čiau nuo­jau­ta sa­kė, kad vis­kas bu­vo ge­rai, nes prieš tai pa­tai­kiau tris de­šim­tu­kus ir vie­ną de­vy­ne­tą. Ša­lia ma­nęs sto­vė­jo vy­riau­sio­ji tei­sė­ja. Aš pri­ėjau prie jos pa­si­tiks­lin­ti, nes jau­čiau, kad su­šau­džiau dau­giau. Ji ma­ne nu­ra­mi­no ir sa­kė, kad ga­lė­si­me nu­ei­ti prie tai­ki­nio ir pa­si­žiū­rė­ti. Tie­sa, į tą tai­ki­nį bu­vau šau­džiu­si ir prieš tai, tad la­bai bi­jo­jau, kad tei­sė­jai ga­li ne­at­rink­ti, ku­ris šū­vis yra ku­ris. Ma­no tre­ne­rė ma­ne ra­mi­no. Dar bu­vo li­kę pen­kio­li­ka šū­vių, tad lie­pė juos vi­sus su­šau­dy­ti ge­riau­siai kaip tik mo­ku. Ta­da aš la­bai nu­si­ra­mi­nau ir at­li­kau sa­vo dar­bą. Ka­dan­gi pra­ti­mas ne­bu­vo olim­pi­nis, ek­ra­nuo­se ga­lė­jo­me ma­ty­ti, ku­rią vie­tą už­ima­me. Aš ma­tau, kad esu aš­tun­to­je vie­to­je be to vie­no šū­vio. Na, gal­vo­jau vie­na sau, vi­sai ne­blo­gas re­zul­ta­tas, ta­čiau dar lau­kė­me pa­tiks­li­ni­mo dėl to vie­no ne­įskai­ty­to šū­vio. Aš dar kar­te­lį pri­ėjau prie tei­sė­jos pa­si­tiks­lin­ti, koks yra jos spren­di­mas. Ji man sa­ko: „Vis­kas ge­rai, ra­do­me – 10.“ Aš kal­bu su ja ir stai­ga ma­no akys nu­kryps­ta į ek­ra­ną, kur ma­tau, kad iš aš­tun­tos vie­tos pa­ky­lu į ket­vir­tą. Pra­dė­jau verk­ti, iš lai­mės, ži­no­ma, kri­tau tre­ne­rei į glė­bį. Tuo me­tu taip ver­kiau, kad ap­link sto­vin­čios mer­gi­nos ga­lė­jo net pa­gal­vo­ti, jog tai yra ma­no skaus­mo aša­ros, nes li­kau ket­vir­ta. Ta­da aš bu­vau pa­ti lai­min­giau­sia, vi­si tre­ne­riai ap­lin­kui pra­dė­jo ma­ne svei­kin­ti.

– Iki tre­čios vie­tos pri­trū­ko 1 taš­ko?

– Iš tik­rų­jų pri­trū­ko 2 taš­kų. Ne­ži­nau, ko­dėl vi­si gal­vo­ja, kad trū­ko 1 taš­ko.

– O Jums la­biau bu­vo gai­la, kad pri­trū­ko 2 taš­kų, ar vis dėl­to la­biau džiau­gė­tės pa­siek­tu aukš­tu re­zul­ta­tu?

– Pa­žiū­rė­ki­me iš ki­tos pu­sės. Pa­vyz­džiui, į svei­ki­nan­čius žmo­nes. Aš juos pa­da­li­nau į dvi gru­pes. Tie, ku­rie svei­ki­na, ir tie, ku­rie pa­brė­žia, kiek man ne­daug pri­trū­ko iki 3-ios vie­tos. Po var­žy­bų grį­žu­si į vieš­bu­tį, aš ir to­liau žiū­rė­jau į sa­vo re­zul­ta­tą ir ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti. Pas­ta­ra­sis re­zul­ta­tas yra ma­no as­me­ni­nis re­kor­das, kas jau yra pa­sie­ki­mas. Kar­tais at­ro­do, kad ga­lė­jau ne­pa­da­ry­ti po­ros klai­de­lių ir įšok­ti į pri­zi­nę vie­tą, bet ta­da ir ki­tos šau­lės ga­lė­jo ne­pa­da­ry­ti tų klai­de­lių. Tie­siog ne­įma­no­ma pa­sa­ky­ti, kas bū­tų, jei­gu bū­tų… Vie­na­reikš­miš­kai vi­sa tai ver­ti­nu tik tei­gia­mai, nes ket­vir­tos vie­tos Lie­tu­vo­je nie­kas ne­bu­vo iš­ko­vo­jęs. As­me­ni­nis re­kor­das ir­gi ma­lo­niai pa­glos­to šir­de­lę…

– Kam no­rė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti?

– Pir­miau­sia dė­ko­ju ma­mai, kad ma­ne at­ve­dė į šau­dy­mą. Dė­ko­ju ir tė­čiui, ir se­sei, ku­ri mėgs­ta po­zuo­ti su ma­no me­da­liais (juo­kia­si). Ačiū drau­gams, ku­rie ma­ne pa­lai­ko. O svar­biau­sia pa­dė­ka skren­da ma­no tre­ne­rei As­tai, su ku­ria ben­drau­ja­me lyg ge­riau­sios drau­gės. Dar pa­dė­ko­čiau ir krikš­to tė­vams, ku­rie pri­si­dė­jo prie ma­no pir­mo­jo gin­klo bei be­ga­li­nio pa­lai­ky­mo. Gin­klas man tu­ri di­de­lę reikš­mę, aš bū­tent su juo ir pra­dė­jau to­bu­lė­ti.

– Pa­si­da­lin­ki­te sa­vo at­ei­ties pla­nais spor­to kar­je­ro­je?

– Nuo nau­jų­jų me­tų per­ei­nu į su­au­gu­sių­jų ka­te­go­ri­ją. Tai reiš­kia di­des­nę kon­ku­ren­ci­ją bei nor­ma­ty­vus. Įtam­pa taip pat bus di­des­nė. Va­sa­rį pla­nuo­ju da­ly­vau­ti Eu­ro­pos čem­pio­na­te Veng­ri­jo­je. Tai tur­būt toks ar­ti­miau­sias tiks­las, ku­rį no­rė­čiau įvyk­dy­ti. To­liau ge­gu­žės mė­ne­sį vyks ma­žo ka­lib­ro Eu­ro­pos čem­pio­na­tas ir kar­tu olim­pi­nė at­ran­ka Kro­a­ti­jo­je. Va­sa­rą vyks Lie­tu­vos čem­pio­na­tas. Bū­tų sma­gu vėl lai­mė­ti. O lap­kri­tį ban­dy­siu iš­ko­vo­ti tei­sę da­ly­vau­ti Pa­sau­lio uni­ver­si­te­tų šau­dy­mo čem­pio­na­te, ku­ris vyks Nau­ja­ja­me De­ly­je, In­di­jo­je. La­bai no­rė­čiau nu­skris­ti ten ir at­sto­vau­ti sa­vo uni­ver­si­te­tui, na ir šiaip pa­ke­liau­ti. O svar­biau­sias tiks­las – ir to­liau šau­dy­ti. Tai pa­da­ro ma­ne lai­min­gą…