Ugnė Vaickelionytė: „Svarbiausias tikslas – ir toliau šaudyti. Tai padaro mane laimingą...” (2)
Į pirmąsias šaudymo treniruotes mamos dėka Ugnė nuėjo 11-os metų. Būtent nuo tada ir prasidėjo jaunos alytiškės karjera, kuri tikrai įspūdinga. Ugnė gali pasigirti tuo, kad yra daugkartinė Lietuvos ir jaunimo čempionė, daugkartinė Baltijos taurės čempionė ir prizininkė, Europos čempionate iškovojusi 14-ą ir 18-ą, vietą, Europos jaunių lygos šiaurės regione iškovota 1-oji komandinė vieta, tarptautinių varžybų „Polish Open“ 3-iosios vietos nugalėtoja, Lietuvos studentų čempionė, na ir galiausiai, Lietuvos taurės prizininkė.
Šiuo metu Ugnė sėkmingai studijuoja Vilniuje, ISM vadybos ir ekonomikos universitete, bei ruošiasi naujiems iššūkiams, mat nuo naujųjų metų mergina pereina į suaugusiųjų kategoriją, kur jos lauks nauji reikalavimai. Tačiau niekas neabejoja – su tokiu užsidegimu, kokį turi Ugnė, viskas įmanoma!
– Papasakokite, kaip atradote kulkinį šaudymą?
– Pradinėse klasėse lankiau dailę, gražiai piešiau. Tada perėjau į gimnaziją ir nusprendžiau, kad man dailė yra nuobodu. Aš išvis norėjau nieko nedaryti, nes iš tikrųjų buvau labai tingus vaikas. Tačiau mama man to neleido, kadangi seniau pati buvo rankinio trenerė, tai pažinojo mano dabartinę trenerę Astą Brusokienę. Prisimenu, pradinėse klasėse eidavome kur nors mieste, susitikdavau savo būsimą trenerę ir ji visada mane kalbindavo, skatindavo ateiti į treniruotes. Žinoma, aš per daug dėmesio nekreipdavau. Tačiau penktoje klasėje mama pasakė, kad veda mane į šaudymą. Aš to labai nenorėjau, tačiau šiaip ne taip nuvedė ir va pasilikau ten, kur ir esu dabar. Neprisimenu tikslios rugsėjo mėnesio datos, kada pradėjau lankyti treniruotes, tačiau šiemet yra 10 metų, kai aš šaudau.
– O prieš tai ką nors lankėte?
– Esu mėnesį lankiusi dramos būrelį, tačiau man nepatiko. Nors visi draugai sakė, kad puikiai tam tikčiau… (juokiasi). Pirmoje klasėje vėl apie mėnesį lankiau šokius. Vėl sakyčiau, kad nepritapau prie šokių. Ir antroje klasėje tris mėnesius lankiau stalo tenisą, nes vėlgi mama pažinojo trenerę… Tai tiek tos mano užklasinės veiklos.
– Kas šiame sporte Jus motyvuoja labiausiai?
– Šį klausimą esu girdėjusi ne kartą, tačiau negaliu tiksliai atsakyti, kas yra mano motyvacija. Mano trenerė Asta sako, kad tu tiesiog degi tuo begaliniu noru, kai eini ir darai. O ir šiaip, dėl ko aš noriu eiti ir daryti, tai vaikystėje buvau pastebėjusi, sakykim, norą būti geriausia. Pavyzdžiui, jeigu reikėdavo stovėti eilėje, visada stengdavausi stovėti pirma. Tiesiog siekimas būti geriausia yra manyje. Aš manau, kad prie mano visų pasiekimų ir prisideda noras būti geriausia ir nepasiduoti. Daugeliui sportininkų to pritrūksta ir savo kelio į sėkmę jie neatranda.
– O ar kada nors svarstėte mesti šią sporto šaką?
– Svarsčiau… Žinoma, nebuvo tokios drastiškos minties, kad daugiau į treniruotes nebeisiu. Prisimenu, kad septintoje klasėje, kai šaudymą lankiau kiek daugiau negu dvejus metus, tada galvojau, kad tai yra pabaiga. Pradžioje ne visada ateidavau į treniruotes, ne visada gerai sušaudydavau į taikinius, retai dalyvavau varžybose. Taigi, sakyti, kad per dešimt metų viskas ėjosi typ top, negalima. Nuo 2016-ųjų rudens prasidėjo mano rimtesnis užsiėmimas kulkiniu šaudymu, kai sudalyvavau šaudymo stovykloje. Po stovyklos, atėjus į treniruotę, trenerė liepė šaudyti įskaitinius šūvius, kuriais galime pasimatuoti savo jėgas. Tada aš surinkau dvidešimt taškų daugiau negu praeitą dieną ir pagerinau savo asmeninį rekordą. Tą dieną treniruotėje ir supratau esminį dalyką: „Ai, tai čia užtenka daugiau padirbti ir visai neblogai man išeina.“ Tai galbūt ir buvo pagrindinis mano lūžis.
– Jūsų nuomone, koks yra pagrindinis kelias, kuriuo žmogus turi eiti, jeigu nori tapti sėkmingas?
– Sakyčiau, kad pirmiausia reikia turėti discipliną. Tokia, kokia aš atėjau į šaudymo treniruotes, ir kokia esu dabar – visiškai du skirtingi žmonės! Ne kartą esu sakiusi, kad esu dėkinga šaudymui, nes pradedi kitaip žiūrėti į įvairius dalykus. Žinai, kad tau reikia ateiti ir padaryti, nes niekas kitas už tave nepadarys. Tiesiog privalai susiimti. Gaila, bet ne kiekvienas tą geba. Kitas dalykas būtų tikslų nusistatymas. Niekam nėra lengva. Nei tam mažam vaikui, kuris pradeda treniruotis, nei tam patyrusiam profesionalui, kuris turi sukaupęs didelį patirties bagažą. Mano nuomone, reikia matyti tai, ko tu sieki. Reikia išsifiltruoti kelis esminius dalykus. Mano atveju, reikia nuspręsti – ar tu šaudai dėl savo malonumo, ar nori siekti ko nors aukščiau. Prisimenu, mano tikslas buvo išvažiuoti į kokią nors šalį. Man tada buvo 14–15 metų, kaip tik po to minėto lūžio. Kitai trenerei sakiau, kad labai norėčiau kur nors nukeliauti su šaudymu. Ji į mane žiūri ir sako: „Pataikyk ir keliausi.“ Va tada ir pradėjau dirbti, tobulėti, laimėti įvairias varžybas. Paskui taip nutiko, kad turėjau progą nukeliauti į Kroatiją, Čekiją, Lenkiją, o 16 metų išvažiavau į savo pirmąjį Europos čempionatą. Be abejonės, nereikėtų pamiršti ir motyvacijos. Ne kiekvienas gali semtis motyvacijos pats iš savęs. Tiesiog reikia rasti motyvacijos šaltinį. Tačiau motyvacijos niekada nebus, jeigu tas dalykas, kurį tu darai, niekada nepatiks.
– O kaip jaučiasi Jūsų šeima, kai žino, kad užaugino dukrą nugalėtoją?
– Iš tikrųjų negalėčiau pasakyti, kaip jie jaučiasi ir ką galvoja. Žinoma, būna ir taip, kad šeimos nariai pasako, kad gal tavo pasiektas rezultatas šiek tiek mažokas. Jeigu tau ir taip buvo prasta diena, tada širdelę paskausta (juokiasi). Užėmusi ketvirtą vietą Pasaulio jaunimo kulkinio šaudymo čempionate, paskambinau tėčiui, kuris tuo metu kėlėsi važiuoti į darbą. Lietuvoje buvo septynios valandos ryto. Aš paskambinusi sakau: tėti, aš ketvirta! Tėtis pasveikino ir sako, kad visa šeima stebėjo mano šaudymą. Jie net neturėjo laiko manęs pasveikinti – aš iškart griebiau telefoną ir skambinau jiems. Yra buvę ir kitaip, kai, būdama 15-iolikos, prastai sudalyvavau varžybose. Tada vėl sulaukiau paguodos iš tėčio, kuris, be to, taip pat draugauja su ginklu, nes yra medžiotojas. Jis mane ramino, sakė, kad visko nutinka net ir geriems medžiotojams, tad nerimauti nėra dėl ko.
– Ugne, užsiminėte, kad Jūsų tėtis medžiotojas. Ar tėčio pomėgis turėjo įtakos ir Jūsų šaudymo karjeros pradžiai?
– Dauguma mano pažįstamų žino, kad mano tėtis medžioja. Tada jie man sako, kad aš visa į tėvelį. O mama atkerta: „Šiaip tai aš nuvedžiau Ugnę į treniruotes…“ Smagu, kad su tėčiu turime beveik bendrą pomėgį. Man patinka su juo pakalbėti apie ginklus. Vėlgi čia dažnai savo nosytę įkiša ir stereotipas, kad ginklai nėra moterų reikalas. Tačiau kad jūs žinotumėte, kaip man įdomu kalbėti apie ginklus ir šaudymą. Mes su tėčiu pasikalbame apie medžioklę, šovinius ir kitus įvairius dalykus. Juk ir pati turiu du ginklus. Vienu žodžiu, gerai, kad turiu žmogų, kuris mane supranta.
– O ar Jums niekada nekilo noras išvažiuoti kartu su tėčiu į medžioklę?
– Tokios traukos aš neturiu. Galbūt kada nors ateityje, kai nustosiu užsiiminėti sportiniu šaudymu, išmėginsiu savo jėgas ir medžioklėje.
– Ar esate sulaukusi patyčių dėl to, kad turite taiklią ranką ir užsiiminėjate sportiniu šaudymu?
– Aiškių patyčių ne. Dauguma turbūt galvoja, kad galėčiau juos nušauti (juokiasi), bet įvairių stereotipinių replikų esu sulaukusi. Apskritai, šioje sporto šakoje aš ilgą laiką buvau nevertinama kaip sportininkė. Manęs nelabai suprasdavo ir artimiausi draugai, tačiau kiek vėliau įrodžiau, kad galiu ne tik šaudyti, bet ir laimėti.
– Koks linksmiausias dalykas nutiko varžybose ar treniruotėse?
– Alytuje turime nedidelę mažo kalibro šaudyklą. Vasarą ten užauga aukšta žolė, kuri ne visada yra šienaujama. Tad prisimenu, kai mano trenerė Asta pasiėmė dalgį į rankas ir pradėjo šienauti žolę, lyg tikra ūkininkė. Va kokią nuostabią ir atsidavusią trenerę aš turiu (šypsosi).
– Trumpam nusikelkime į Pietų Korėją. Kokios emocijos virė, kai sužinojote, kad laimėjote 4-ą vietą?
– Viskas nebuvo taip, kaip atrodo. Pradėsiu nuo pradžių. Man buvo likę šaudyti penkiolika šūvių. Mes šaudome į elektroninius taikinius, tad ekranėlyje šalia savęs matai, ką kada pataikei. Ten buvo toks pratimas, kurio metu iškeli ranką ir per 10 sekundžių turi iššauti 5 šūvius. Kol šaudai, negali užmesti akies ir pamatyti savo rezultato. Aš iškėliau ranką, pašaudžiau, nuleidau ginklą. Kai esi geras šaulys, tu jauti, kada pataikai. Tuo metu ekranėlyje žibėjo nuliai. Iškart atsisukau į trenerę ir sakau: „Aš tikrai pataikiau daugiau negu nulį!“ Mažiausias šūvis, koks galėjo būti, tai bent jau aštuoni. Tačiau nuojauta sakė, kad viskas buvo gerai, nes prieš tai pataikiau tris dešimtukus ir vieną devynetą. Šalia manęs stovėjo vyriausioji teisėja. Aš priėjau prie jos pasitikslinti, nes jaučiau, kad sušaudžiau daugiau. Ji mane nuramino ir sakė, kad galėsime nueiti prie taikinio ir pasižiūrėti. Tiesa, į tą taikinį buvau šaudžiusi ir prieš tai, tad labai bijojau, kad teisėjai gali neatrinkti, kuris šūvis yra kuris. Mano trenerė mane ramino. Dar buvo likę penkiolika šūvių, tad liepė juos visus sušaudyti geriausiai kaip tik moku. Tada aš labai nusiraminau ir atlikau savo darbą. Kadangi pratimas nebuvo olimpinis, ekranuose galėjome matyti, kurią vietą užimame. Aš matau, kad esu aštuntoje vietoje be to vieno šūvio. Na, galvojau viena sau, visai neblogas rezultatas, tačiau dar laukėme patikslinimo dėl to vieno neįskaityto šūvio. Aš dar kartelį priėjau prie teisėjos pasitikslinti, koks yra jos sprendimas. Ji man sako: „Viskas gerai, radome – 10.“ Aš kalbu su ja ir staiga mano akys nukrypsta į ekraną, kur matau, kad iš aštuntos vietos pakylu į ketvirtą. Pradėjau verkti, iš laimės, žinoma, kritau trenerei į glėbį. Tuo metu taip verkiau, kad aplink stovinčios merginos galėjo net pagalvoti, jog tai yra mano skausmo ašaros, nes likau ketvirta. Tada aš buvau pati laimingiausia, visi treneriai aplinkui pradėjo mane sveikinti.
– Iki trečios vietos pritrūko 1 taško?
– Iš tikrųjų pritrūko 2 taškų. Nežinau, kodėl visi galvoja, kad trūko 1 taško.
– O Jums labiau buvo gaila, kad pritrūko 2 taškų, ar vis dėlto labiau džiaugėtės pasiektu aukštu rezultatu?
– Pažiūrėkime iš kitos pusės. Pavyzdžiui, į sveikinančius žmones. Aš juos padalinau į dvi grupes. Tie, kurie sveikina, ir tie, kurie pabrėžia, kiek man nedaug pritrūko iki 3-ios vietos. Po varžybų grįžusi į viešbutį, aš ir toliau žiūrėjau į savo rezultatą ir negalėjau patikėti. Pastarasis rezultatas yra mano asmeninis rekordas, kas jau yra pasiekimas. Kartais atrodo, kad galėjau nepadaryti poros klaidelių ir įšokti į prizinę vietą, bet tada ir kitos šaulės galėjo nepadaryti tų klaidelių. Tiesiog neįmanoma pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Vienareikšmiškai visa tai vertinu tik teigiamai, nes ketvirtos vietos Lietuvoje niekas nebuvo iškovojęs. Asmeninis rekordas irgi maloniai paglosto širdelę…
– Kam norėtumėte padėkoti?
– Pirmiausia dėkoju mamai, kad mane atvedė į šaudymą. Dėkoju ir tėčiui, ir sesei, kuri mėgsta pozuoti su mano medaliais (juokiasi). Ačiū draugams, kurie mane palaiko. O svarbiausia padėka skrenda mano trenerei Astai, su kuria bendraujame lyg geriausios draugės. Dar padėkočiau ir krikšto tėvams, kurie prisidėjo prie mano pirmojo ginklo bei begalinio palaikymo. Ginklas man turi didelę reikšmę, aš būtent su juo ir pradėjau tobulėti.
– Pasidalinkite savo ateities planais sporto karjeroje?
– Nuo naujųjų metų pereinu į suaugusiųjų kategoriją. Tai reiškia didesnę konkurenciją bei normatyvus. Įtampa taip pat bus didesnė. Vasarį planuoju dalyvauti Europos čempionate Vengrijoje. Tai turbūt toks artimiausias tikslas, kurį norėčiau įvykdyti. Toliau gegužės mėnesį vyks mažo kalibro Europos čempionatas ir kartu olimpinė atranka Kroatijoje. Vasarą vyks Lietuvos čempionatas. Būtų smagu vėl laimėti. O lapkritį bandysiu iškovoti teisę dalyvauti Pasaulio universitetų šaudymo čempionate, kuris vyks Naujajame Delyje, Indijoje. Labai norėčiau nuskristi ten ir atstovauti savo universitetui, na ir šiaip pakeliauti. O svarbiausias tikslas – ir toliau šaudyti. Tai padaro mane laimingą…
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Ugne o mamos nepazistu
Komentaras
Ugne o mamos nepazistu
Oi, bus dar geresnių…
Komentaras
Oi, bus dar geresnių rezultatų. Čia dar ne viskas. Akyse dega nugalėtojos ugnelės. Jos viens prie vieno kaip mamos, o mamą aš gerai pažįstu.