Tobulas darželis Punioje arba rugsėjo pamąstymai

 Punios darželyje teko padirbėti auklėtojos padėjėja bei auklėtoja, kai nebeliko vyresniųjų klasių mokinių ir netekau lituanistės darbo. Pasidalinti mintimis paskatino vienos mamos mintys privačioje darželio grupėje: „Jei kur ir yra tobulas darželis, tai tokį turime Punioje.“ Puikus įvertinimas, kurį sužinoti derėtų ne tik darželį lankančių vaikų tėveliams, bet ir visiems puniškiams, savo vaikams besirenkantiems kitas ugdymo įstaigas.  

Darželis – pirmoji mažo vaiko socializacijos vieta, kur jis atsiskiria nuo tėvų. Todėl labai svarbu, kad iš šio laikotarpio liktų geri prisiminimai. Rugpjūtį susitikusi tėvelius išgirstu, kad vaikai jau nori į darželį, nes pasiilgo ir draugų, ir mokytojų. O tai rodo, kad darželyje jiems gera. Ir kaipgi nebus gera, jei tokioje nedidelėje darželio bendruomenėje kuriami draugiški santykiai, džiugina saugi atmosfera ir sveikas mikroklimatas. Be to, žavi patraukli ugdomoji aplinka, kuri skatina vaikų pasaulio pažinimo motyvaciją, įgalina veikti ir tyrinėti juos supantį pasaulį.  Kai kuriuos tėvelius rinktis kitas ugdymo įstaigas paskatino tai, kad Punioje darželio teritorija nėra aptverta. Manyčiau, kad tai yra ne trūkumas, o privalumas, nes jau nuo mažų dienų vaikai geba orientuotis gyvenamoje aplinkoje, ugdomi savisaugos instinktai, atidumas. O kai grupėje nedaug vaikų, tai einant į žaidimų aikštelę ar sporto aikštyną, užtikrinti vaikų saugumą yra tikrai nesunku. 

Tad ką gi mes veikiame, kas žavi mūsų tėvelius ir vaikus? Pirmiausiai turbūt individualus dėmesys kiekvienam vaikui ir galimybė tyrinėti bei pažinti gamtinę aplinką. Vaikai nuolat stebi  gamtą, kuri juos supa. Jie jau pažįsta nemažai augalų, medžių, žino, kokias sėklas ar vaisius jie brandina. Sėjame beržo sėklas, užkasame kaštonus, „ardome“ kankorėžius... Išėję pasivaikščioti piliakalnio link, pareiname ir parsinešame trofėjų juostas (ant paruoštų limpančių juostelių lipiname gėlių žiedus, akmenukus, tai, ką randame bevaikštinėdami), laimės maišelius (į maišelius vaikai deda viską, kas jiems gražu ir teikia džiaugsmo), puošiamės apyrankėmis. 

Užlipę ant piliakalnio šaukiame savo ir draugų vardus, kad išgirstume aidą ir susipažintume su šiuo gamtos reiškiniu, ragaujame ten augančias gervuoges ir avietes, kad mokėtume atskirti, kas saldu, o kas rūgštu... Nusileidę prie Punelės mėtome akmenukus, plukdome pagaliukus-laivelius, stebime drugelius, vabalėlius, augalus, o šiais metais netgi pavyko pamatyti daugybę nukritusių lašalų, užklojusių taką (tyrinėjome ir kalbėjomės apie šį gamtos reiškinį).  Dažnai einame į taip vadinamą „Saviraiškos studiją“ ( atskirą patalpą, kurioje yra padaryta mini scena  vaidinti), kur vaikai kuria pasakojimus, ugdosi kalbėjimo įgūdžius. Štai keturmetė mergaitė pasiėmusi du žaisliukus – vienaragį ir šuniuką – kuria pasaką, kaip šie susitinka, kalbasi tarpusavyje (beje, personažai kalba skirtingais balsais), o šuniukui nuliūdus, kad jis neturi sparnų ir negali skraidyti, vienaragis pasiūlo sėstis ant nugaros ir paskraidina šuniuką. Šis net surinka, kad dabar  yra laimingas! Puikus pasakojimas ir pirmosios viešojo kalbėjimo pratybos. Dažnai vaikams sunku kalbėti rišliais sakiniais, kurti pasakojimą, tad tokios pratybos yra puikus būdas tobulinti šiuos įgūdžius. O kur dar kasdieniniai darbai darbeliai, naudojant įvairias piešimo technikas, lipdymą, konstravimą, lankstymą... O draugystė su kaimo biblioteka ir įdomūs renginiai joje.

Tai tik keletas epizodų iš mūsų mažos, bet draugiškos grupės gyvenimo. Puikūs miesto darželiai tikrai neturi tokių galimybių pažinti aplinkai, kokias turime mes Punioje. Tad ačiū mamai, įvertinusiai visus mažos grupės privalumus, nesureikšminusiai esamų trūkumų, pastebėjusiai nuoširdų mokytojų darbą.  Na o visi norintys prisijungti, kviečiami ir mielai laukiami. 

Tikimės, kad Punioje darželio grupė dar gyvuos ne vienerius metus.                                                                                   Alma Davidavičienė