Švel­nus žo­dis – tai lyg pa­va­sa­rio die­na

Liau­dy­je gy­va sak­mė apie šv. Mor­kų, ku­rio­je tei­gia­ma, kad vie­ną kar­tą Mer­ge­lė Ma­ri­ja si­jo­jo mil­tus ir iš jos sie­tą pa­vo­gęs vel­nias. Ma­ri­ja siun­tu­si Mor­kų sie­to grą­žin­ti. Mor­kus su­si­pe­šęs su vel­niais, o sie­tą švys­te­lė­jęs iki dan­gaus. Iš čia ki­lo po­sa­kis: „Dau­žo­si kaip Mor­kus po pek­lą vel­nius bai­dy­da­mas.“ Da­bar tas sie­tas švie­čia nak­čia. Tai žvaigž­dy­nas, liau­diš­kai va­di­na­mas Sie­ty­nu. Juo pa­si­gė­rė­ki­me nak­ti­mis, o da­bar per­žvel­ki­me dar­ži­nin­ko ak­tu­a­li­jas.

Tur­gu­je vis pla­tes­ni gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų ki­li­mai

„Ir švie­siap­lau­kė mo­te­ris iš to­lo ar­ti­nas ke­liu – auk­si­nė jos gal­va tai su­lieps­no­ja, tai už­gęs­ta sau­lėj – ji ran­koj ne­ša puokš­tę mė­ly­nų ma­žų gė­lių. Stai­ga su­sto­ja ji. Pri­si­den­gia akis. Ją šau­kė? Ak taip! Ji ma­to, kaip per ly­gu­mas klam­piu ke­liu žmo­gus at­ei­na: vė­jas tar­šo rū­bus jam ir plau­kus, ir aky­se jo at­si­spin­di skren­dan­tis pa­va­sa­rio dan­gus!“ – to­kius gy­dy­to­jo ir po­eto Edu­ar­do Se­le­lio­nio žo­džius ber­da­ma, ant­rą­ją Ve­ly­kų die­ną į kie­mą įžen­gė ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na. Jos am­žiaus mo­te­rys mo­ka džiaug­tis ir sa­vi­mi, ir pa­va­sa­riu.

„Ko to­kia su­rū­gu­si lyg de­vy­nios pėt­ny­čios? Džiau­kis to­kio­mis gra­žio­mis šil­to­mis Ve­ly­ko­mis. Re­tai jos to­kios sau­lė­tos bū­na. Va, tik su lie­me­nai­te at­ėjau ir gel­to­nų­jų plu­kių šlap­mokš­niuo­se pri­sky­niau tau, gė­rė­kis“, – iš­tie­sia jau leips­tan­čias.

„Kad, Ma­ri­jon, net ne­si­no­ri klau­sy­ti ta­vo gie­da­mų di­ti­ram­bų pa­va­sa­riui, tų per­dė­tų pa­gy­rų. Blo­gas, la­bai blo­gas ir šis pa­va­sa­ris žem­dir­biui. Ža­dė­to lie­taus ne­su­lau­kėm, že­mė į pe­le­nus pa­vir­tu­si, ūki­nin­kai net sa­vų lau­kų ar­ti dar ne­iš­va­žia­vę, bi­jo iš­džio­vin­ti pas­ku­ti­nę drėg­mę. Ryt Jur­gi­nės, o ža­lu­ma ko­kia? Ką iš­gin­ti į lau­kus gy­vu­lė­liai kram­snos, jei vi­sa iš­džiū­vę?“

Bet ma­no pa­sta­bos Ma­ri­jo­nos op­ti­miz­mo ne­par­klup­do. „O va­kar to­kia­me škva­le bu­vau, kad oi oi oi. Taip džiūkš­te­lė­jo lie­tu­tis su griaus­ti­niu, kru­ša, vi­sa aki­mirks­niu le­dais nu­si­klo­jo, bet grei­tai jie iš­tir­po, lau­kai su­ža­lia­vo, pa­ki­lo au­ga­li­ja. Pas gi­mi­nes lan­kiau­si užu Sei­ri­jų, už ke­lio­li­kos ki­lo­met­rų nuo sa­vų na­mų. Ma­niau, kad grį­žu­si ra­siu van­dens ba­las, o čia dul­ka“, – jau rim­tai kal­ba bi­čiu­lė. Dar ir jos že­mė ne­pa­ruoš­ta so­di­ni­mui.

Tei­giu, kad toj pu­sėj Ve­ly­kų prieš­pie­tį griaus­ti­nį dun­dant gir­dė­jau ir aš. Bet jei šian­die­nos orą įver­tin­tu­me E.Se­le­lio­nio žo­džiais, tai tik sau­lė – karš­ta kaip spi­ri­tas ir svai­gi­nan­ti kaip vy­nas.

Bet ir to­kiu me­tu dar­ži­nin­ka­vi­mas vyks­ta, tur­gų pre­kių pa­siū­la jau vi­sai ki­to­kia, ra­do­si gė­lių ir dar­žo­vių dai­gų pa­le­tė. Pla­tus naš­lai­čių ke­re­lių pa­si­rin­ki­mas – mė­lyn­žie­džiai, gel­ton­žie­džiai, rus­vi, bal­ti, tam­sūs, dvi­spal­viai, tri­spal­viai, gar­ba­no­ti, svy­ran­tys, di­džia­žie­džiai ir smul­kia­žie­džiai, bet vi­sų kai­na to­kia pa­ti: ke­re­lis – 50–60 eu­ro cen­tų.

Anks­ty­vų­jų po­mi­do­rų dai­gų kai­na – vie­nas eu­ras. Tiek pat kai­nuo­ja pa­pri­kų, agur­kų dai­gas. Gal nu­si­de­rė­tum dau­giau pirk­da­mas. Anks­ty­vų­jų ko­pūs­tų, ku­riuos mū­sų se­no­liai ir ra­so­da, ir pa­so­da va­di­no, ir ku­riuos jau drą­siai ga­li­ma so­din­ti lys­vė­je, dai­gas – 25 eu­ro cen­tai.

Tie­sa, Jot­vin­gių tur­gu­je vie­na par­da­vė­ja tu­rė­jo net ke­tu­rių rū­šių svo­gū­nų so­di­nu­kų. Šva­rūs, smul­kūs, bet ir kai­na lik šiol ne­ma­ty­ta – ki­log­ra­mas 4,8 eu­ro, už daug di­des­nius pra­šė apie tri­jų eu­rų. Ne vie­na pir­kė­ja tei­gė, kad lai­ko tu­rint rei­kia par­duo­tu­vė­se pa­si­žval­gy­ti, ten da­bar pa­si­ro­dė kai­nuo­jan­čių­jų iki 2 eu­rų.

Švie­žių agur­kų ki­log­ra­mas – 2,5 eu­ro, po­mi­do­rai – iki dvie­jų eu­rų. Bul­vių ki­log­ra­mas – apie 50 eu­ro cen­tų, mor­kos 20 cen­tų bran­ges­nės.

Pir­kė­jai bū­ria­vo­si prie pre­kiau­to­jų viš­tai­tė­mis. Už tuoj dė­sian­čias pra­šė iki še­šių eu­rų, ža­dė­jo grei­tai at­vež­ti ke­lių die­nų an­čiu­kų. „No­riu pirk­ti, nes jau tik vie­na an­tai­tė te­li­ku­si. Man taip jų kiau­ši­niai pa­tin­ka, bet žmo­niš­kai ir ne­pri­si­kir­tau. Ėmė dė­ti to­kius ma­žu­čius, kad put­pe­lių di­des­ni“, – guo­dė­si vie­nas se­nio­kas ir ap­gai­les­ta­vo, kad la­pės jam tik vie­ną iš bū­re­lio pa­li­ko. La­pių ir va­na­gų nuos­to­lių pa­ti­ria kiek­vie­nas viš­te­les au­gi­nan­tis.

„O aš sa­kiau ir sa­ky­siu, kad žmo­nės pa­tys viš­te­les la­pėms į nas­rus su­ki­ša, kai pa­lai­das po lau­kus iš­lei­džia. Kas ki­ta va­na­gai, ku­rie ir tin­klus įvei­kia. Du liz­dai mū­sų miš­ku­ty­je yra, bet nuos­to­liai gam­tai di­džiu­liai. Va­kar per­ėjau iš ru­dens ne­už­ar­tą ku­ku­rū­zų lau­ką, pus­šim­tį su­skai­čiau su­dras­ky­tų paukš­čių lie­ka­nų. Dau­giau­sia at­rin­kau an­te­lių, kėkš­tų, ba­lan­džių, ki­rų, net šar­kų plunks­nų. Lau­kas di­de­lis ir ply­nas, varg­še­liai ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­si­slėp­ti“, – net aša­rą at­bu­la ran­ka nu­si­šluos­to gar­baus am­žiaus kai­mo mo­te­ris, taip jai gai­la lau­ki­nių paukš­čių.

O dėl ma­žu­čių su­au­gu­sių viš­tų kiau­ši­nių net su­si­juo­kiau, nes vie­na ma­no pa­šne­ko­vė dar prieš Ve­ly­kas pa­ro­dė svo­gū­nų lukš­tais nu­da­žy­tų ma­žy­čių kiau­ši­nu­kų krep­še­lį. Pa­klau­siau, kas gi to­kius ma­žu­čius de­da? Ati­ta­rė, kad jie yra kaž­ku­rios iš di­do­ko so­de be­si­kaps­čiu­sių viš­tų pul­ko. Tei­gė, kad tur­būt dvi to­kius ma­žu­čius de­da, nes vie­ni tam­ses­ni, o ki­ti – švie­sūs.

Kiau­ši­nu­kai – be try­nio, dėl sa­vo ma­žu­mo aš­tuo­nias­de­šimt­me­tį per­žen­gu­si mo­te­ris jų ne­įsten­gia nu­lup­ti, tad kau­pia.

Ką iš paukš­ti­nin­kų klau­siau, nė vie­nas ne­ži­no­jo, kaip pa­aiš­kin­ti to­kį kiau­ši­nių nu­kly­di­mą nuo nor­mos. Jei kas ži­no­te, pa­si­da­ly­ki­te sa­vo ži­nio­mis.

Jei dir­vą ge­rai įlie­si­te, sa­vų sa­lo­tų tu­rė­si­te

Jei tu­ri­te kan­try­bės ir ga­li­my­bę lie­ti dar­žus, jau drą­siai ga­li­te į grun­tą sė­ti la­pi­nes sa­lo­tas, jos ne­bi­jo vė­ses­nio oro. Jei kas dvi sa­vai­tes sė­si­te, nuo­lat tu­rė­si­te ne­ap­kar­tu­sių, švel­naus sko­nio. Bet vi­dur­va­sa­rį bū­ti­na da­ry­ti per­trau­ką, nes dar­žo­vėms ne­pa­tin­ka karš­tis. Se­ni žmo­nės tei­gia ir yra tei­sūs, kad agur­kai ir sa­lo­tos ap­kars­ta, jei jiems drėg­mės stin­ga.

Kaip tik da­bar lai­kas į su­drė­kin­tą že­mę ber­ti agur­kles. Jau­ni la­pe­liai at­stos agur­kus iki tol, kol lys­vė­se jie ims de­rė­ti.

Dau­ge­liui pa­tin­ka graž­gars­tės. Jos tin­ka ir karš­tiems pa­tie­ka­lams. Kaip ir sa­lo­tas, jas re­ko­men­duo­ja­ma sė­ti su per­trau­ko­mis, tik prie ko­pūs­tų jos ne­tin­ka, nes abi dar­žo­ves mėgs­ta tie pa­tys dar­žo ken­kė­jai.

Jei kra­pų, pet­ra­žo­lių ne­su­val­go­te jau­nų, šal­dy­ki­te. Tik tą da­ry­ti rei­kės šva­riai, kad pas­kui lik­tų net ne­at­šil­džius į pa­tie­ka­lą įmes­ti. Ap­skri­tai ga­li­ma pa­si­ruoš­ti anks­ty­vų­jų dar­žo­vių rin­ki­nu­kų ir juos už­si­šal­dy­ti troš­ki­niams, sriu­boms.

Braš­kių au­gin­to­jai pa­ta­ria šių uo­gų so­di­ni­mą pli­ko­mis šak­ni­mis ati­dė­ti, nes da­bar ga­li­ma so­din­ti braš­kes, ku­rios iš­pi­kuo­tos ru­de­nį. Ir per­kel­ti į nuo­la­ti­nes vie­tas jas rei­kia su že­mės gu­mu­lu, tai dar šią va­sa­rą su­lauk­si­te der­liaus. Gal pa­vyks pri­gy­dy­ti ir ne­pi­kuo­tas, bet der­liaus šie­met to­kios ne­su­no­kins.

Tarp pir­ma­me­čių braš­kių ga­li­ma sė­ti anks­ty­vų­jų dar­žo­vių – sa­lo­tų, ri­di­kų, kra­pų. Tin­ka ir čes­na­kai, jie daug vie­tos ne­už­ima.

„Mor­kas ir bu­ro­kė­lius anks­čiau so­din­da­vo už­ku­ka­vus ge­gu­tei, bet da­bar vi­si sku­ba, so­di­na kuo anks­čiau. Ir Sta­nis­lo­vi­nių ne­lau­kia, svo­gū­nus kai­šio­ja į že­mę dar ba­lan­dį. Aš pa­ta­riu, jei­gu ku­ri šei­mi­nin­kė ne­pa­so­di­no ma­žų dau­gia­gal­vių iš ru­dens, pri­lie­ti ko­kį kam­pu­tį ir kuo anks­čiau juos pa­so­din­ti, kol vi­sai ne­su­džiū­vo. Ma­žos sėk­los ne­rei­kė­tų bai­min­tis, kar­tais iš jos ir la­bai di­de­li už­au­ga.

Jei­gu no­ri­te anks­čiau su­lauk­ti cu­ki­ni­jų ar pa­ti­so­nų der­liaus, da­bar jų pa­so­din­ki­te į puo­de­lius ir pa­li­ki­te šilt­na­my­je. Kai at­eis tin­ka­mas lai­kas, per­kel­si­te į dir­vą. Ga­li­ma įlie­jus pa­so­din­ti į dir­vą ir įvai­rių ko­pūs­ti­nių dar­žo­vių. Kai iš­digs, plas­ti­ki­nį bu­te­lį per­pjau­ki­te ir už­den­ki­te. Tik ne­pa­mirš­ki­te pa­da­ry­ti an­ge­lių. Po to­kia ap­sau­ga ne­nu­šals ir stir­nos ne­nu­grauš“, – vi­suo­met pa­ta­ri­mų ne­pri­trūks­ta dar­ži­nin­kė Vio­le­ta Gy­lie­nė.

Du pro­cen­tai – zui­kio aša­ros

Bai­gia­si lai­kas, kai ga­lė­jo­me de­kla­ruo­ti iš­mo­kas, su­sig­rą­žin­ti per­mo­kas ir per­ves­ti du pro­cen­tus tiems, kam juos skir­ti ga­li­me.

„Aš jau de­šimt me­tų su sa­va­no­riais laks­tau ir pra­šau dir­ban­čių žmo­nių, kad jie mums per­ves­tų tuos du pro­cen­tus. Ži­nau, kad ma­žiau­siai tris­de­šimt jų mums per­ve­da, bet ban­ke nu­gu­lu­si su­ma nie­ka­da ne­vir­ši­ja 300 eu­rų. Dar ban­kas už są­skai­tos ap­tar­na­vi­mą kas­met nu­si­rė­žia per 50 eu­rų, tad dvie­jų die­nų ke­lio­nei prie jū­ros nie­kaip ne­pa­vyks­ta su­si­rink­ti pi­ni­gė­lių, ten­ki­na­mės vie­nos die­nos iš­vy­ka. O pa­ga­liau, kai iš­si­aiš­ki­no­me, kiek eu­rų per me­tus su­da­ro tie 2 pro­cen­tai nuo mi­ni­ma­laus at­ly­gi­ni­mo pa­ja­mų mo­kes­čio, šie­met lie­žu­vis sun­kiai ki­lo šios pa­ra­mos pra­šy­ti. Tik zui­kio aša­ros. Nu­ta­rė­me ge­riau steig­ti ko­o­pe­ra­ty­vą ir už­si­im­ti pel­nin­ges­ne veik­la, kad už­si­dirb­tu­me pi­ni­gų va­sa­ros iš­vy­koms“, – pa­sa­ko­ja ak­ty­vi Aly­taus mies­to vi­suo­me­ni­nin­kė.

Ta­po įdo­mu, kiek tų pi­ni­gų vi­suo­me­ni­nei or­ga­ni­za­ci­jai ga­li nu­by­rė­ti nuo mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą už­dir­ban­čio dar­buo­to­jo. Pa­ko­men­tuo­ti pa­pra­šė­me Aly­taus re­gio­no bu­hal­te­rių aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tės Jū­ra­tės Pet­raus­kie­nės.

„Ban­dy­siu pa­aiš­kin­ti: jei­gu žmo­gus už­dir­ba mi­ni­mu­mą, tai yra 555 eu­rus per mė­ne­sį, jis su­mo­ka 51 eu­rą kiek­vie­ną mė­ne­sį gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio. Va­di­na­si, per me­tus ji­sai su­mo­ka 51 eu­rą x 12 mė­ne­sių = 612 eu­rų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio.

Jei­gu klau­sia­te apie 2 proc. pa­ra­mą, tai Vals­ty­bi­nė mo­kes­čių ins­pek­ci­ja per­ves­tų 12 eu­rų skir­tos dvie­jų pro­cen­tų pa­ra­mos. Tik skirs­ty­da­mi pa­ra­mos pro­cen­tą, at­kreip­ki­te dė­me­sį į su­mą, tu­rė­tų bū­ti ne ma­žiau kaip 3 eu­rai (tai yra skirs­ty­ti ga­li­ma po 0,5 proc. (612 eu­rų x 0,5 proc. = 3,06 eu­ro) vie­nam pa­ra­mos ga­vė­jui).

To­kie ma­no pa­mąs­ty­mai. (Čia no­ri­si pri­min­ti, kad anks­tes­niais me­tais mi­ni­mu­mas bu­vo ma­žes­nis, tad ir 2 pro­cen­tai pa­ra­mos su­da­rė ma­žes­nę su­mą – A.K.)

Ne vi­sai, ko ge­ro, bus taip me­tams pa­si­bai­gus, nes vals­ty­bė jau pri­ėmė pa­kei­ti­mo įsta­ty­mą, ku­riuo su­ma­ži­no pa­ra­mos dy­dį. To­dėl ki­tais me­tais jau per­ves ma­žiau: (51 Eur / mėn x 12) x 1,2 proc. = 7,34 eu­ro.

Vals­ty­bi­nė mo­kes­čių ins­pek­ci­ja prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos pra­ne­ša, kad gruo­džio 11 die­ną bu­vo pri­im­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio įsta­ty­mo 34 straips­nio pa­kei­ti­mo įsta­ty­mo Nr. XI­II-1325 pa­kei­ti­mo įsta­ty­mas Nr. XI­II-1705 (to­liau – GPMĮ pa­kei­ti­mo įsta­ty­mas).

GPMĮ pa­kei­ti­mo įsta­ty­mu pa­keis­ti pa­ra­mos ga­vė­jams ir po­li­ti­nėms par­ti­joms 2020 me­tais per­ves­ti­ni pa­ja­mų mo­kes­čio da­lių dy­džiai. Nu­sta­ty­ta, kad pa­gal nuo­la­ti­nių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mo­kes­čių ad­mi­nist­ra­to­riui pa­teik­tus pra­šy­mus nuo 2019 me­tų ir vė­les­niais me­tais jų gau­tų pa­ja­mų tu­ri bū­ti per­ve­da­mos pa­ja­mų mo­kes­čio su­mos, ati­tin­kan­čios:

• iki 1,2 pro­cen­tų pa­ja­mų mo­kesčio – as­me­nims (iš­sky­rus pro­fe­si­nes są­jun­gas ar­ba pro­fe­si­nių są­jun­gų su­si­vie­ni­ji­mus), pa­gal LPĮ tu­rin­tiems tei­sę gau­ti pa­ra­mą;
• iki 0,6 pro­cen­to – po­li­ti­nėms par­ti­joms, ku­rios yra įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka įre­gist­ruo­tos Ju­ri­di­nių as­me­nų re­gist­re, ati­tin­ka įsta­ty­mų rei­ka­la­vi­mus dėl po­li­ti­nės par­ti­jos na­rių skaičiaus ir ku­rioms nė­ra pra­dė­ta per­tvar­ky­mo ar­ba lik­vi­da­vi­mo pro­ce­dū­ra;
• iki 0,6 pro­cen­to – pro­fe­si­nėms są­jun­goms ar­ba pro­fe­si­nių są­jun­gų su­si­vie­ni­ji­mams, pa­gal LPĮ tu­rin­tiems tei­sę gau­ti pa­ra­mą“, – to­kių nau­jau­sių ži­nių pa­tei­kė ak­ty­vi se­mi­na­rų ir da­ly­ki­nių kon­fe­ren­ci­jų or­ga­ni­za­ci­jos na­riams ren­gė­ja Aly­taus ap­skri­ties bu­hal­te­rių aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė J.Pet­raus­kie­nė.

Rei­kia at­lik­ti nuo­dug­nią bi­čių šei­mų ap­žiū­rą

Su­si­kau­pė skai­ty­to­jų klau­si­mų apie bi­tes. Ba­lan­dis – tik­ras bi­čių pa­va­sa­rio mė­nuo. Jų šei­mo­se bū­na jau po ke­lis ko­rius pe­rų. Bi­tės pra­de­da neš­ti žie­da­dul­kes, van­de­nį, nek­ta­rą.

Oras jau at­ši­lęs, tad svar­bu pa­si­rū­pin­ti avi­liais: ati­da­ry­ti, kad jie ge­rai iš­si­vė­din­tų. Bū­ti­na įsi­ti­kin­ti, ar bi­tėms ne­trūks­ta mais­to. Ši žie­ma bu­vo ne itin šal­ta, to­dėl da­lis bi­čių šei­mų anks­ti pra­dė­jo au­gin­ti pe­rus, to­dėl joms ga­li trūk­ti mais­to me­džia­gų, ku­rios ga­ran­tuo­tų sėk­min­gą dau­gi­ni­mo­si pro­ce­są.

Kai tem­pe­ra­tū­ra pa­ki­lo iki +15 °C, rei­kia at­lik­ti nuo­dug­nią bi­čių šei­mų ap­žiū­rą. Pir­miau­sia pa­tik­ri­na­mos mais­to at­sar­gos – jų tu­rė­tų bū­ti apie 6–8 kg, jei yra ma­žiau, bū­ti­na pa­pil­dy­ti.

Da­lis bi­čių šei­mų per žie­mą su­nau­do­ja ne­daug mais­to, to­dėl pa­va­sa­ri­nio pa­tik­ri­ni­mo me­tu ga­li­ma ras­ti prie pe­rų, iš abie­jų pu­sių, po 3–4 ko­rius pil­nus me­daus.

„Iš prak­ti­kos ži­no­ma, kad to­kia šei­ma vys­ty­sis pras­tai, nes pil­ni me­daus ko­riai at­šal­do liz­dą. Su­si­dū­rus su to­kia si­tu­a­ci­ja, pa­tar­ti­na iš abie­jų liz­do pu­sių pa­lik­ti po po­rą ko­rių, o at­lie­ka­mus ko­rius ati­duo­ti toms bi­čių šei­moms, ku­rioms trūks­ta mais­to. Pa­si­tai­ko, kad kai ku­rie bi­ti­nin­kai pa­va­sa­ri­nio pa­tik­ri­ni­mo me­tu ko­riuo­se ata­kiuo­ja me­dų. To da­ry­ti jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma, nes bi­čių šei­mos vis dar sil­pnos, to­dėl esant šal­tes­niems orams dar ne­ge­ba su­tvar­ky­ti ko­rių. Ta­da me­dus pra­rūgs­ta ir ima var­vė­ti ant avi­lio dug­no. Vi­si mi­nė­ti dar­bai tu­ri bū­ti at­lie­ka­mi pa­gal fe­no­lo­gi­nį ka­len­do­rių, ne anks­čiau nei kle­vų žy­dė­ji­mo pra­džia. Pa­va­sa­rį svar­bu ne­pa­mirš­ti iš­va­ly­ti bi­čių šei­mų liz­dų, šiukš­les rei­kia su­de­gin­ti. Jei bi­ty­ne yra mi­ru­sių bi­čių šei­mų, avi­lių la­kos tu­ri bū­ti už­da­ro­mos, ko­riai iš­ima­mi, avi­liai iš­va­lo­mi ir dez­in­fe­kuo­ja­mi.

Re­ko­men­duo­ja­ma pa­tik­rin­ti bi­čių šei­mų er­kė­tu­mą, esant po­rei­kiui, bi­tes ga­li­ma gy­dy­ti eko­lo­giš­kais vais­tais. Rei­kia pa­si­rū­pin­ti ir bi­čių gir­dyk­lų įren­gi­mu. Svar­bu, kad jo­se bi­tėms ne­pri­trūk­tų van­dens. Jau lai­kas bi­ty­nuo­se pa­sė­ti me­din­gų­jų au­ga­lų – fa­ce­li­jų, bar­kū­nų, ožia­rū­čių, es­par­ce­tų ir ki­tų“, – iš sa­vo prak­ti­kos pa­ta­ria bi­ti­nin­kas Kos­tas.

O svei­ka­ti­ni­mo spe­cia­lis­tai ne­si­liau­ja kal­bė­ję apie kiaul­pie­nes ir jų pa­va­sa­ri­nę nau­dą. Ir ko­kių tik vi­ta­mi­nų nė­ra jų la­puo­se, gau­su ka­lio, ge­le­žies, net fos­fo­ro, jo­do. Šak­nų už­pi­las su­ak­ty­vi­na ke­pe­nų ir ka­sos fer­men­tų veik­lą, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­ju­je. Tai vie­na iš ge­riau­sių šla­pi­mą va­ran­čių prie­mo­nių. Var­to­jant kiaul­pie­nes ka­lio pra­ra­di­mas yra kom­pen­suo­ja­mas, nes ji pa­ti yra ir ka­lio šal­ti­nis. Kiaul­pie­nė­se yra le­ci­ti­no, ku­ris pa­lai­ko sme­ge­nų funk­ci­ją ir su­lė­ti­na Alz­hei­me­rio li­gos vys­ty­mą­si, su­si­da­ry­mą sme­ge­ny­se. Le­ci­ti­nas pa­lai­ko ge­rą ke­pe­nų funk­ci­ją, o jo kiaul­pie­nė­se iš tik­rų­jų gau­su.

To­dėl ge­rą va­lan­dą lanks­čiau­si po pie­vą, kol dieg­lys į tar­pu­juos­tį ne­įsi­su­ko. Slen­ku na­mų link ir bal­ba­tuo­ju:

Jau bi­jau at­si­sėst ant krei­vai pa­sta­ty­tos kė­dės.

Jau bi­jau nu­si­rist nuo sli­džių ir už­grioz­din­tų laip­tų.

Jau gra­žu­mo ir pro­to, ži­nau, per vė­lu man pri­dėt,

o atimt – per anks­ti.

Ir ži­no­ti – ar bū­siu, ar baig­ta“, – nė ne­pa­jun­tu, kad ir aš kaip Ma­ri­jo­na sau de­kla­muo­ju. Šį kar­tą Ele­ną Mez­gi­nai­tę.