Šim­ta­me­čių me­džių šian­die­nės go­dos: re­tė­ja pa­si­džiau­gian­čių­jų jų pa­vė­siu

Pa­tys ver­tin­giau­si vals­ty­bės sau­go­mi me­džiai ga­li bū­ti pa­skelb­ti gam­tos pa­min­klais Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mu. Tam jie tu­ri bū­ti dar se­nes­ni, aukš­tes­ni ir įspū­din­ges­ni nei ki­ti vals­ty­bės sau­go­mi me­džiai. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je au­ga 28 me­džiai – gam­tos pa­min­klai.

Lie­tu­vo­je vie­nas iš pir­mų­jų gam­tos pa­min­klais ėmė rū­pin­tis pro­fe­so­rius Ta­das Iva­naus­kas, dar 1920 me­tais ra­šęs apie se­nus dre­vė­tus ąžuo­lus ir ki­tus me­džius, ku­rie ga­lė­tų bū­ti pa­skelb­ti gam­tos pa­min­klais. Ta­čiau tik 1960 me­tais ke­li šim­tai me­džių bu­vo pa­skelb­ti to­kiais.

Prieš ge­rus 60 me­tų sau­go­ti­nais ta­po ir du vie­nas gre­ta ki­to Geis­čiū­nų kai­me, Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jo­je, au­gan­tys šim­ta­me­čiai me­džiai – kal­ni­nė guo­ba ir se­no­ji kriau­šė. Kaip šie gam­tos pa­min­klai at­ro­do ir kaip ver­ti­na­mi šian­dien? Ko­kios le­gen­dos apie juos me­na­mos?

Guo­ba ir kriau­šė nuo se­no trau­kė žmo­nes pri­sės­ti po­il­sio

Ne­mu­nai­ty­je gy­ve­nan­ti gar­baus am­žiaus mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Kra­jaus­kie­nė sa­ko, kad guo­bos ir kriau­šės pa­vė­sis la­bai trau­kė pra­ei­vius pri­sės­ti po­il­sio. Per šven­tes vi­sas jau­ni­mas, o ir vy­res­nie­ji čia su­si­rink­da­vo pa­šok­ti, pa­si­links­min­ti. Po at­lai­dų ša­lia, pa­si­tie­sę stal­tie­ses, su­sės­da­vo pa­si­kal­bė­ti su gi­mi­ne, pa­si­vai­šin­ti.

„Ir moks­lei­viai, kai iš­ei­da­vo­me į sa­vo kraš­to pa­ži­ni­mo iš­vy­kas, la­bai no­rė­da­vo pra­suk­ti pro šiuos me­džius. Tuoj pul­da­vo ap­si­ka­bin­ti sto­rą guo­bos ka­mie­ną. Ke­tu­ri penk­to­kai vos ap­glėb­da­vo, vy­res­nių ir tri­jų ran­kų už­tek­da­vo.

Drą­ses­ni ir jud­res­ni tuoj į kriau­šę įsliuog­da­vo, steng­da­vo­si kuo aukš­čiau ša­ko­mis už­si­ka­ba­ro­ti, kad pla­tes­nės apy­lin­kės at­si­ver­tų. Šie lau­ki­niai me­džiai bu­vo vi­sų Ne­mu­nai­čio gy­ven­to­jų trau­kos cen­tru“, – tei­gia M.Kra­jaus­kie­nė.

„Apie guo­bą, kriau­šę ži­no­jau nuo vai­kys­tės, nes Ne­mu­nai­čio mo­kyk­lo­je mo­kiau­si. Ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ja Liu­da Sin­ke­vi­čiū­tė vis šiuos me­džius pa­mi­nė­da­vo“, – sa­ko Ne­mu­nai­čio se­niū­nas Ri­man­tas Avi­žie­nis.

Su mo­ky­to­ja Liu­da trum­pam su­si­ti­ko­me Aly­tu­je. „Kad jau ir ne­be­at­si­me­nu, ką apie šiuos me­džius sa­vo mo­ki­niams kal­bė­jau. Tai bu­vo iš­vaiz­dūs, iš­skir­ti­niai me­džiai, sto­rais ka­mie­nais ir to­dėl trau­kė žmo­nes. Me­džius juk rei­kia my­lė­ti“, – tei­gė mo­ky­to­ja.

„Kam, jei ne me­džiui, pa­ti­ki­miau­siai žmo­gus ga­li iš­sa­ky­ti sa­vo var­gus, ne­sėk­mes, rū­pes­čius? Ma­no mo­čiu­tė Ju­li­ja, jei na­muo­se at­si­tik­da­vo bė­da, kaž­ką už­klup­da­vo li­ga, ji vi­są skaus­mą bal­su iš­rėk­da­vo lau­kuo­se au­gan­tiems me­džiams. Man bū­da­vo bai­sus tas jos rė­ki­mas, bet ser­gan­ty­sis pa­sveik­da­vo. Pri­glu­du­si prie me­džio ka­mie­no, ypač se­no, gruob­lė­to, sa­ky­da­vo, kad jis pa­ta­ria, kaip to­liau gy­ven­ti. Mo­čiu­tė teig­da­vo, kad me­dis daug se­nes­nis už ją, dau­giau ma­tęs ir pa­ty­ręs. Ir daug dai­nų ži­no­jo apie me­džius.

Prie se­no­sios guo­bos mo­čiu­tė Ju­li­ja ei­da­vo daž­niau pa­va­sa­riais pri­si­rink­ti ir na­mi­nu­ke už­si­pil­ti jos pra­dė­ju­sių brink­ti pum­pu­rų“, – me­na pas mo­čiu­tę vai­kys­tė­je va­sa­ro­da­vu­si aly­tiš­kė Eve­li­na Ne­dzins­kie­nė.

Jos ma­ma An­ge­lė pri­si­me­na anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je gir­dė­tas ru­du ap­da­ru vil­kė­ju­sio, tur­būt vie­nuo­lio pran­ciš­ko­no kal­bas apie kaž­ko­kią ste­buk­lin­gą kriau­šę, lyg au­gu­sią kaž­kur prie Ne­mu­no, ku­ri to­kia aukš­ta, kad net de­be­sis sie­kė, o jos ša­ko­se tuo pat me­tu su­po­si žie­dai ir noks­tan­čios kriau­šės. Ta­čiau nie­kam ne­va­lia bu­vo jų raš­ky­ti, o dar blo­giau – val­gy­ti, ga­li vi­sas kai­mas ne­re­gė­tų blo­gu­mų su­lauk­ti.

„Tik­ro­vė­je se­ne­liai la­bai sau­go­jo obe­lis. Kal­bė­da­vo, kad jos sau­go tė­vus ir vai­kus. Jei aud­ros me­tu se­na obe­lis griū­da­vo, su­au­gu­siuo­sius ap­im­da­vo liū­de­sys, vi­si lauk­da­vo ar­ti­mo žmo­gaus mir­ties. O ra­dę ant ke­lio pan­čio vir­va­ga­lį, par­neš­da­vo na­mo ir ap­riš­da­vo obels lie­me­nį. Ti­kė­ta, kad ša­kos nu­links nuo vai­sių. Už­si­mez­gus dau­gy­bei obuo­liu­kų, lauk­da­vo, kad bus gau­su ir ro­pių“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si An­ge­lė.

Spe­cia­lis­tų pa­gal­bos rei­kia ir vinkš­nai, ir kriau­šei

Ne­mu­nai­čio se­niū­no R.Avi­žie­nio klau­sė­me, ar yra se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je ir dau­giau me­džių, ku­riuos no­riai įra­šy­tų į gam­tos pa­min­klų są­ra­šą.

Se­niū­nas ati­ta­ria, kad į sau­go­ti­nų me­džių są­ra­šą dar bū­tų ga­li­ma įra­šy­ti ko­kių 200 me­tų treš­nę, ku­ri ne­to­li guo­bos ir kriau­šės au­ga, ir lau­ki­nę obe­lį.

Iš se­niū­no iš­gir­dau įdo­mią ži­nią – kal­ni­nė guo­ba tik­riau­siai yra vi­sai ne guo­ba, o vinkš­na. Kaip tai at­si­ti­ko, kam ir ko­dėl ki­lo abe­jo­nių?

„Prieš ke­le­tą me­tų ap­si­lan­kė ir me­dį ati­džiai ap­žiū­rė­jo miš­ki­nin­kas Da­rius Trun­cė. Jis rin­ko sėk­las ir pa­reiš­kė nuo­mo­nę, kad guo­ba vi­sai ne guo­ba, o vinkš­na. Kad tai yra vinkš­na, pa­tvir­ti­no ir dar vie­na me­džių spe­cia­lis­tė – Do­vi­le Li­lei­kie­nė, ku­rios tė­tis, bu­vęs urė­das, apie miš­kus yra iš­lei­dęs kny­gą“, – sa­ko Ne­mu­nai­čio se­niū­nas R.Avi­žie­nis.

„Taip. Tai tik­rai vinkš­na“, – pa­ti­ki­no D.Li­lei­kie­nė, šiuo me­tu dir­ban­ti Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre de­ko­ra­ty­vi­nio ap­žel­di­ni­mo mo­ky­to­ja.

Spe­cia­lis­tės dar klau­sė­me, kaip da­bar elg­tis žmo­nėms, ku­rie mė­go skin­ti se­no­sios guo­bos pum­pu­rus vais­tams, šiai pa­kei­tus var­dą.

„Ne­abe­jo­ju, kad jos gy­do­mo­sios sa­vy­bės ly­giai to­kios pat kaip ir guo­bos. Gal net ir stip­res­nes. Tai tos pa­čios guo­bi­nių šei­mos me­džių at­sto­vė“, – šiek tiek su­tri­ku­sius nu­ra­mi­no D.Li­lei­kie­nė.

Pa­kal­bin­tas Aly­taus me­de­ly­no va­do­vas, vyk­dan­tis gi­ri­nin­ko funk­ci­jas, D.Trun­cė tei­gė: „2020 me­tais bu­vau suor­ga­ni­za­vęs den­dro­lo­gų drau­gi­jos iš­vy­ką po Aly­taus ra­jo­no įdo­mias vie­to­ves, ku­rios me­tu ap­si­lan­kę Ne­mu­nai­ty­je den­dro­lo­gų eks­per­tai pa­tvir­ti­no, kad mū­sų „sto­ro­ji guo­ba“ yra vinkš­na. Aš pats su­pra­tau, kad tai vinkš­na, kai nu­va­žia­vo­me pri­si­rink­ti sėk­lų. No­rė­jo­me iš­au­gin­ti pa­li­kuo­nių iš „sto­ro­sios guo­bos“. La­pai ir me­džio la­ja pa­na­šūs ir guo­bos, ir vinkš­nos, o sėk­los la­bai ski­ria­si – vinkš­nos sėk­lų spar­na­vai­siai plau­kuo­ti (blaks­tie­no­ti) ir ge­ro­kai ma­žes­ni ne­gu guo­bos. Man at­ro­do, kad Dzū­ki­jo­je ge­ro­kai dau­giau yra guo­bų, bet Geis­čiū­nuo­se, kiek ma­čiau ap­link, vi­sur au­ga vinkš­nos.

Su se­niū­nu R.Avi­žie­niu esu kal­bė­jęs dėl šios, vi­suo­me­nę klai­di­nan­čios, in­for­ma­ci­jos. Se­niū­nas bu­vo krei­pę­sis į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę, ta­čiau ra­jo­no val­di­nin­kai at­si­sa­kė im­tis veiks­mų, kad bū­tų iš­tai­sy­ta kaž­ka­da pa­da­ry­ta klai­da.“

D.Li­lei­kie­nė dar iš­sa­kė ir to­kią nuo­mo­nę: „Den­dro­lo­gai pri­pa­ži­no, kad tai tik­rai vinkš­na, bet po­li­ti­kai, va­din­da­mi tą me­dį su­ben­drin­tai – se­ną­ja guo­ba, kaž­ko­kios di­de­lės li­te­ra­tū­ri­nės klai­dos ne­da­ro, nes tai bū­tent guo­bi­nių šei­mos au­ga­las. Na, bet moks­liš­kai tai tik­rai vinkš­na.“

Gam­tos my­lė­to­jams rū­pi ir tai, ar šian­dien tin­ka­mai yra pri­žiū­ri­mi šie iš­skir­ti­niai šim­ta­me­čiai me­džiai.

„Jei­gu kal­bė­ti apie me­džių būk­lę, tai pas­ku­ti­nį kar­tą prie šių me­džių bu­vau 2020-ųjų pa­va­sa­rį. Tai­gi no­rint įver­tin­ti da­bar­ti­nę būk­lę, rei­kė­tų nu­vyk­ti pa­žiū­rė­ti. 2020 me­tais, ma­no nuo­mo­ne, vinkš­na bu­vo pa­kan­ka­mai gy­vy­bin­ga. Me­džio ka­mie­nas yra iš­pu­vęs, bet ma­nau, kad dre­vių už­tai­sy­mas ne­rei­ka­lin­gas, nes ga­li pa­grei­tin­ti pu­vi­mo pro­ce­są. Ne­gy­vos, su­trū­ni­jo­sios me­die­nos pa­ša­li­ni­mas per dre­ves iš me­džio vi­daus bū­tų nau­din­gas. Gal­būt ga­li­ma pa­rams­ty­ti ša­kas, kaip Stel­mu­žės ąžuo­lui.

Man rei­kė­tų nu­vyk­ti ap­žiū­rė­ti da­bar­ti­nę me­džių būk­lę, bet dėl di­de­lio dar­bo krū­vio, ga­lė­čiau nu­vyk­ti tik sa­vait­ga­lį. Jei­gu tin­ka, ga­liu po sa­vait­ga­lio pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, ko­kios šiuo me­tu prie­mo­nės rei­ka­lin­gos“, – pir­mo po­kal­bio me­tu tei­gė D.Trun­cė, šiuo me­tu dir­ban­tis ir me­de­ly­no va­do­vu, ir gi­ri­nin­ku.

Ant­ro­jo po­kal­bio me­tu me­džių spe­cia­lis­tas tei­gė, kad per lai­ką nuo 2020-ųjų bir­že­lio sau­go­ti­ni me­džiai be­veik ne­pa­si­kei­tę. Vinkš­nai rei­kė­tų per ka­mie­no apa­čio­je esan­čias dre­ves, kiek ga­li­ma pa­siek­ti, pa­ša­lin­ti su­trū­ni­ju­sią me­die­ną. Me­džio vi­dus vė­din­tų­si ir bū­tų ma­žiau pa­lan­kios są­ly­gos vi­di­niam pu­vi­niui plis­ti. Kriau­šei rei­kė­tų pa­rem­ti li­ku­sią vie­nin­te­lę sto­rą ša­ką. Jei­gu vė­jas ša­ką nu­lauž­tų, me­dis žū­tų.

„Džiaug­siuo­si, jei­gu pa­dė­si­te per­va­din­ti šį gam­tos pa­min­klą tik­ruo­ju var­du“, – spe­cia­lis­tas iš­sa­kė to­kius lū­kes­čius.

Se­no­ji kriau­šė – įspū­din­giau­sių me­džių Lie­tu­vo­je de­šim­tu­ke

„Dau­ge­lis mū­sų įsi­vaiz­duo­ja, kad kriau­šė yra so­do au­ga­las, ta­čiau jos au­ga ir na­tū­ra­lio­je gam­to­je, pa­vyz­džiui, miš­kuo­se. Di­džiau­sia Lie­tu­vo­je kriau­šė au­ga Aly­taus ra­jo­ne, Geis­čiū­nų kai­me. Jos aukš­tis – 16 met­rų, o ka­mie­no ap­im­tis – be­veik 4 met­rai“, – in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je pa­skelb­tos to­kios gam­tos ži­nios.

Maž­daug prieš de­šimt­me­tį Lie­tu­vos gam­tos fon­do bu­vo siū­lo­ma ap­lan­ky­ti įspū­din­giau­sių me­džių Lie­tu­vo­je de­šim­tu­ką. Į jį įė­jo ir Geis­čiū­nų kai­mo lau­ki­nė kriau­šė.

Ji iki šian­dien – vie­nin­te­lė kriau­šė, sau­go­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je. Nors, pa­sak D.Trun­cės, jos būk­lė jau prieš dve­jus me­tus bu­vo la­bai pras­ta, ji vis dar džiu­gi­na žy­dė­ji­mu Dzū­ki­jos va­ba­li­ją ir su­bran­di­na kriau­šu­kių pa­si­džio­vin­ti. Tie­sa, šian­dien jau nė­ra kam jų rink­ti. Pa­šne­ko­vai me­na, kad ir anks­čiau ne vi­si šios lau­ki­nės kriau­šės vai­siais ža­vė­jo­si – lau­ki­nis ait­ru­mas su­trauk­da­vo bur­nas.

„Kriau­šei prieš ko­kius 9-erius me­tus aud­ra nu­lau­žė vir­šū­nę. Kriau­šiu­kų bū­na. Ji lau­ki­nė“, – pa­pil­do se­niū­nas R.Avi­žie­nis.

Jo pa­ste­bė­ji­mu, to­je vie­to­je, kur au­ga iš­skir­ti­niai me­džiai, bu­vo Ne­mu­nai­čio dva­ro pa­li­var­ko že­mė, da­bar pri­va­ti. To­je že­mė­je įsi­kū­ru­sios ke­lios jau­nos šei­mos – nu­si­pir­kę že­mės, pa­si­sta­tę na­mus. Se­nų­jų gy­ven­to­jų jau ne­li­kę. Tai­gi, sau­go­ti­ni me­džiai au­ga pri­va­čio­je že­mė­je. Sa­vi­nin­kas nu­šie­nau­ja žo­lę ap­lin­kui. Se­niū­ni­ja tik ke­le­tą kar­tų ap­link pa­šie­na­vo.

Be­ne ži­no­miau­sias gam­tos pa­min­klas yra Stel­mu­žės ąžuo­las, pats se­niau­sias Lie­tu­vos me­dis ir vie­nas iš se­niau­sių ąžuo­lų Eu­ro­po­je. Spė­ja­ma, kad jo am­žius yra apie pus­an­tro tūks­tan­čio me­tų.

De­ja, gam­tos pa­min­klų gy­va­vi­mo truk­mė yra ne­nu­spė­ja­ma, nes me­džiai ga­li pū­ti, lūž­ti, juos ga­li su­nio­ko­ti aud­ros ar pa­žeis­ti ken­kė­jai.

Ne­mu­nai­čio se­niū­nas Ri­man­tas Avi­žie­nis: „To­je vie­to­je, kur au­ga iš­skir­ti­niai me­džiai, bu­vo Ne­mu­nai­čio dva­ro pa­li­var­ko že­mė, da­bar pri­va­ti. To­je že­mė­je įsi­kū­ru­sios ke­lios jau­nos šei­mos – nu­si­pir­kę že­mės, pa­si­sta­tę na­mus. Se­nų­jų gy­ven­to­jų jau ne­li­kę. Tai­gi, sau­go­ti­ni me­džiai au­ga pri­va­čio­je že­mė­je. Sa­vi­nin­kas nu­šie­nau­ja žo­lę ap­lin­kui. Se­niū­ni­ja tik ke­le­tą kar­tų ap­link pa­šie­na­vo.“

Darius Truncė, Alytaus mede­lyno vadovas, vykdantis girinin­ko funkcijas: „Vinkš­nai rei­kė­tų per ka­mie­no apa­čio­je esan­čias dre­ves, kiek ga­li­ma pa­siek­ti, pa­ša­lin­ti su­trū­ni­ju­sią me­die­ną. Me­džio vi­dus vė­din­tų­si ir bū­tų ma­žiau pa­lan­kios są­ly­gos vi­di­niam pu­vi­niui plis­ti. Kriau­šei rei­kė­tų pa­rem­ti li­ku­sią vie­nin­te­lę sto­rą ša­ką. Jei­gu vė­jas ša­ką nu­lauž­tų, me­dis žū­tų.“