Šim­ta­me­čių me­džių šian­die­nės go­dos: re­tė­ja pa­si­džiau­gian­čių­jų jų pa­vė­siu (2)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Vienas greta kito šimtmečius auga du Nemunaičio krašto medžiai, saugotini gamtos objektai – guoba, kurios tikrasis vardas – vinkšna, ir kriaušė.
Vienas greta kito šimtmečius auga du Nemunaičio krašto medžiai, saugotini gamtos objektai – guoba, kurios tikrasis vardas – vinkšna, ir kriaušė.
Tur­būt nie­kas ne­si­ryž­tų su­skai­čiuo­ti vi­sų ša­lies me­džių. Ta­čiau Lie­tu­vo­je au­ga dau­giau kaip 500 pa­skelb­tų vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bių sau­go­mais gam­tos ob­jek­tais. Bo­ta­ni­niais gam­tos pa­vel­do ob­jek­tais yra ta­pę iš­skir­ti­nio am­žiaus, mat­me­nų, for­mų ar den­dro­lo­gi­niu bei es­te­ti­niu po­žiū­riu ver­tin­gų me­džių. Kiek­vie­nais me­tais dar iki de­šim­ties yra pa­siū­lo­mi skelb­ti sau­go­mais, ta­čiau tik­rai ne kiek­vie­nas per­ei­na at­ran­ką, nes ne­ati­tin­ka vi­sų rei­kia­mų – sau­go­ti­niems me­džiams ke­lia­mų – kri­te­ri­jų.

Pa­tys ver­tin­giau­si vals­ty­bės sau­go­mi me­džiai ga­li bū­ti pa­skelb­ti gam­tos pa­min­klais Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mu. Tam jie tu­ri bū­ti dar se­nes­ni, aukš­tes­ni ir įspū­din­ges­ni nei ki­ti vals­ty­bės sau­go­mi me­džiai. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je au­ga 28 me­džiai – gam­tos pa­min­klai.

Lie­tu­vo­je vie­nas iš pir­mų­jų gam­tos pa­min­klais ėmė rū­pin­tis pro­fe­so­rius Ta­das Iva­naus­kas, dar 1920 me­tais ra­šęs apie se­nus dre­vė­tus ąžuo­lus ir ki­tus me­džius, ku­rie ga­lė­tų bū­ti pa­skelb­ti gam­tos pa­min­klais. Ta­čiau tik 1960 me­tais ke­li šim­tai me­džių bu­vo pa­skelb­ti to­kiais.

Prieš ge­rus 60 me­tų sau­go­ti­nais ta­po ir du vie­nas gre­ta ki­to Geis­čiū­nų kai­me, Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jo­je, au­gan­tys šim­ta­me­čiai me­džiai – kal­ni­nė guo­ba ir se­no­ji kriau­šė. Kaip šie gam­tos pa­min­klai at­ro­do ir kaip ver­ti­na­mi šian­dien? Ko­kios le­gen­dos apie juos me­na­mos?

 

Guo­ba ir kriau­šė nuo se­no trau­kė žmo­nes pri­sės­ti po­il­sio

Ne­mu­nai­ty­je gy­ve­nan­ti gar­baus am­žiaus mo­ky­to­ja Ma­ri­ja Kra­jaus­kie­nė sa­ko, kad guo­bos ir kriau­šės pa­vė­sis la­bai trau­kė pra­ei­vius pri­sės­ti po­il­sio. Per šven­tes vi­sas jau­ni­mas, o ir vy­res­nie­ji čia su­si­rink­da­vo pa­šok­ti, pa­si­links­min­ti. Po at­lai­dų ša­lia, pa­si­tie­sę stal­tie­ses, su­sės­da­vo pa­si­kal­bė­ti su gi­mi­ne, pa­si­vai­šin­ti.

„Ir moks­lei­viai, kai iš­ei­da­vo­me į sa­vo kraš­to pa­ži­ni­mo iš­vy­kas, la­bai no­rė­da­vo pra­suk­ti pro šiuos me­džius. Tuoj pul­da­vo ap­si­ka­bin­ti sto­rą guo­bos ka­mie­ną. Ke­tu­ri penk­to­kai vos ap­glėb­da­vo, vy­res­nių ir tri­jų ran­kų už­tek­da­vo.

Drą­ses­ni ir jud­res­ni tuoj į kriau­šę įsliuog­da­vo, steng­da­vo­si kuo aukš­čiau ša­ko­mis už­si­ka­ba­ro­ti, kad pla­tes­nės apy­lin­kės at­si­ver­tų. Šie lau­ki­niai me­džiai bu­vo vi­sų Ne­mu­nai­čio gy­ven­to­jų trau­kos cen­tru“, – tei­gia M.Kra­jaus­kie­nė.

„Apie guo­bą, kriau­šę ži­no­jau nuo vai­kys­tės, nes Ne­mu­nai­čio mo­kyk­lo­je mo­kiau­si. Ge­og­ra­fi­jos mo­ky­to­ja Liu­da Sin­ke­vi­čiū­tė vis šiuos me­džius pa­mi­nė­da­vo“, – sa­ko Ne­mu­nai­čio se­niū­nas Ri­man­tas Avi­žie­nis.

Su mo­ky­to­ja Liu­da trum­pam su­si­ti­ko­me Aly­tu­je. „Kad jau ir ne­be­at­si­me­nu, ką apie šiuos me­džius sa­vo mo­ki­niams kal­bė­jau. Tai bu­vo iš­vaiz­dūs, iš­skir­ti­niai me­džiai, sto­rais ka­mie­nais ir to­dėl trau­kė žmo­nes. Me­džius juk rei­kia my­lė­ti“, – tei­gė mo­ky­to­ja.

„Kam, jei ne me­džiui, pa­ti­ki­miau­siai žmo­gus ga­li iš­sa­ky­ti sa­vo var­gus, ne­sėk­mes, rū­pes­čius? Ma­no mo­čiu­tė Ju­li­ja, jei na­muo­se at­si­tik­da­vo bė­da, kaž­ką už­klup­da­vo li­ga, ji vi­są skaus­mą bal­su iš­rėk­da­vo lau­kuo­se au­gan­tiems me­džiams. Man bū­da­vo bai­sus tas jos rė­ki­mas, bet ser­gan­ty­sis pa­sveik­da­vo. Pri­glu­du­si prie me­džio ka­mie­no, ypač se­no, gruob­lė­to, sa­ky­da­vo, kad jis pa­ta­ria, kaip to­liau gy­ven­ti. Mo­čiu­tė teig­da­vo, kad me­dis daug se­nes­nis už ją, dau­giau ma­tęs ir pa­ty­ręs. Ir daug dai­nų ži­no­jo apie me­džius.

Prie se­no­sios guo­bos mo­čiu­tė Ju­li­ja ei­da­vo daž­niau pa­va­sa­riais pri­si­rink­ti ir na­mi­nu­ke už­si­pil­ti jos pra­dė­ju­sių brink­ti pum­pu­rų“, – me­na pas mo­čiu­tę vai­kys­tė­je va­sa­ro­da­vu­si aly­tiš­kė Eve­li­na Ne­dzins­kie­nė.

Jos ma­ma An­ge­lė pri­si­me­na anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je gir­dė­tas ru­du ap­da­ru vil­kė­ju­sio, tur­būt vie­nuo­lio pran­ciš­ko­no kal­bas apie kaž­ko­kią ste­buk­lin­gą kriau­šę, lyg au­gu­sią kaž­kur prie Ne­mu­no, ku­ri to­kia aukš­ta, kad net de­be­sis sie­kė, o jos ša­ko­se tuo pat me­tu su­po­si žie­dai ir noks­tan­čios kriau­šės. Ta­čiau nie­kam ne­va­lia bu­vo jų raš­ky­ti, o dar blo­giau – val­gy­ti, ga­li vi­sas kai­mas ne­re­gė­tų blo­gu­mų su­lauk­ti.

„Tik­ro­vė­je se­ne­liai la­bai sau­go­jo obe­lis. Kal­bė­da­vo, kad jos sau­go tė­vus ir vai­kus. Jei aud­ros me­tu se­na obe­lis griū­da­vo, su­au­gu­siuo­sius ap­im­da­vo liū­de­sys, vi­si lauk­da­vo ar­ti­mo žmo­gaus mir­ties. O ra­dę ant ke­lio pan­čio vir­va­ga­lį, par­neš­da­vo na­mo ir ap­riš­da­vo obels lie­me­nį. Ti­kė­ta, kad ša­kos nu­links nuo vai­sių. Už­si­mez­gus dau­gy­bei obuo­liu­kų, lauk­da­vo, kad bus gau­su ir ro­pių“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si An­ge­lė.

 

Spe­cia­lis­tų pa­gal­bos rei­kia ir vinkš­nai, ir kriau­šei

Ne­mu­nai­čio se­niū­no R.Avi­žie­nio klau­sė­me, ar yra se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je ir dau­giau me­džių, ku­riuos no­riai įra­šy­tų į gam­tos pa­min­klų są­ra­šą.

Se­niū­nas ati­ta­ria, kad į sau­go­ti­nų me­džių są­ra­šą dar bū­tų ga­li­ma įra­šy­ti ko­kių 200 me­tų treš­nę, ku­ri ne­to­li guo­bos ir kriau­šės au­ga, ir lau­ki­nę obe­lį.

Iš se­niū­no iš­gir­dau įdo­mią ži­nią – kal­ni­nė guo­ba tik­riau­siai yra vi­sai ne guo­ba, o vinkš­na. Kaip tai at­si­ti­ko, kam ir ko­dėl ki­lo abe­jo­nių?

„Prieš ke­le­tą me­tų ap­si­lan­kė ir me­dį ati­džiai ap­žiū­rė­jo miš­ki­nin­kas Da­rius Trun­cė. Jis rin­ko sėk­las ir pa­reiš­kė nuo­mo­nę, kad guo­ba vi­sai ne guo­ba, o vinkš­na. Kad tai yra vinkš­na, pa­tvir­ti­no ir dar vie­na me­džių spe­cia­lis­tė – Do­vi­le Li­lei­kie­nė, ku­rios tė­tis, bu­vęs urė­das, apie miš­kus yra iš­lei­dęs kny­gą“, – sa­ko Ne­mu­nai­čio se­niū­nas R.Avi­žie­nis.

„Taip. Tai tik­rai vinkš­na“, – pa­ti­ki­no D.Li­lei­kie­nė, šiuo me­tu dir­ban­ti Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre de­ko­ra­ty­vi­nio ap­žel­di­ni­mo mo­ky­to­ja.

Spe­cia­lis­tės dar klau­sė­me, kaip da­bar elg­tis žmo­nėms, ku­rie mė­go skin­ti se­no­sios guo­bos pum­pu­rus vais­tams, šiai pa­kei­tus var­dą.

„Ne­abe­jo­ju, kad jos gy­do­mo­sios sa­vy­bės ly­giai to­kios pat kaip ir guo­bos. Gal net ir stip­res­nes. Tai tos pa­čios guo­bi­nių šei­mos me­džių at­sto­vė“, – šiek tiek su­tri­ku­sius nu­ra­mi­no D.Li­lei­kie­nė.

Pa­kal­bin­tas Aly­taus me­de­ly­no va­do­vas, vyk­dan­tis gi­ri­nin­ko funk­ci­jas, D.Trun­cė tei­gė: „2020 me­tais bu­vau suor­ga­ni­za­vęs den­dro­lo­gų drau­gi­jos iš­vy­ką po Aly­taus ra­jo­no įdo­mias vie­to­ves, ku­rios me­tu ap­si­lan­kę Ne­mu­nai­ty­je den­dro­lo­gų eks­per­tai pa­tvir­ti­no, kad mū­sų „sto­ro­ji guo­ba“ yra vinkš­na. Aš pats su­pra­tau, kad tai vinkš­na, kai nu­va­žia­vo­me pri­si­rink­ti sėk­lų. No­rė­jo­me iš­au­gin­ti pa­li­kuo­nių iš „sto­ro­sios guo­bos“. La­pai ir me­džio la­ja pa­na­šūs ir guo­bos, ir vinkš­nos, o sėk­los la­bai ski­ria­si – vinkš­nos sėk­lų spar­na­vai­siai plau­kuo­ti (blaks­tie­no­ti) ir ge­ro­kai ma­žes­ni ne­gu guo­bos. Man at­ro­do, kad Dzū­ki­jo­je ge­ro­kai dau­giau yra guo­bų, bet Geis­čiū­nuo­se, kiek ma­čiau ap­link, vi­sur au­ga vinkš­nos.

Su se­niū­nu R.Avi­žie­niu esu kal­bė­jęs dėl šios, vi­suo­me­nę klai­di­nan­čios, in­for­ma­ci­jos. Se­niū­nas bu­vo krei­pę­sis į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę, ta­čiau ra­jo­no val­di­nin­kai at­si­sa­kė im­tis veiks­mų, kad bū­tų iš­tai­sy­ta kaž­ka­da pa­da­ry­ta klai­da.“

D.Li­lei­kie­nė dar iš­sa­kė ir to­kią nuo­mo­nę: „Den­dro­lo­gai pri­pa­ži­no, kad tai tik­rai vinkš­na, bet po­li­ti­kai, va­din­da­mi tą me­dį su­ben­drin­tai – se­ną­ja guo­ba, kaž­ko­kios di­de­lės li­te­ra­tū­ri­nės klai­dos ne­da­ro, nes tai bū­tent guo­bi­nių šei­mos au­ga­las. Na, bet moks­liš­kai tai tik­rai vinkš­na.“

Gam­tos my­lė­to­jams rū­pi ir tai, ar šian­dien tin­ka­mai yra pri­žiū­ri­mi šie iš­skir­ti­niai šim­ta­me­čiai me­džiai.

„Jei­gu kal­bė­ti apie me­džių būk­lę, tai pas­ku­ti­nį kar­tą prie šių me­džių bu­vau 2020-ųjų pa­va­sa­rį. Tai­gi no­rint įver­tin­ti da­bar­ti­nę būk­lę, rei­kė­tų nu­vyk­ti pa­žiū­rė­ti. 2020 me­tais, ma­no nuo­mo­ne, vinkš­na bu­vo pa­kan­ka­mai gy­vy­bin­ga. Me­džio ka­mie­nas yra iš­pu­vęs, bet ma­nau, kad dre­vių už­tai­sy­mas ne­rei­ka­lin­gas, nes ga­li pa­grei­tin­ti pu­vi­mo pro­ce­są. Ne­gy­vos, su­trū­ni­jo­sios me­die­nos pa­ša­li­ni­mas per dre­ves iš me­džio vi­daus bū­tų nau­din­gas. Gal­būt ga­li­ma pa­rams­ty­ti ša­kas, kaip Stel­mu­žės ąžuo­lui.

Man rei­kė­tų nu­vyk­ti ap­žiū­rė­ti da­bar­ti­nę me­džių būk­lę, bet dėl di­de­lio dar­bo krū­vio, ga­lė­čiau nu­vyk­ti tik sa­vait­ga­lį. Jei­gu tin­ka, ga­liu po sa­vait­ga­lio pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, ko­kios šiuo me­tu prie­mo­nės rei­ka­lin­gos“, – pir­mo po­kal­bio me­tu tei­gė D.Trun­cė, šiuo me­tu dir­ban­tis ir me­de­ly­no va­do­vu, ir gi­ri­nin­ku.

Ant­ro­jo po­kal­bio me­tu me­džių spe­cia­lis­tas tei­gė, kad per lai­ką nuo 2020-ųjų bir­že­lio sau­go­ti­ni me­džiai be­veik ne­pa­si­kei­tę. Vinkš­nai rei­kė­tų per ka­mie­no apa­čio­je esan­čias dre­ves, kiek ga­li­ma pa­siek­ti, pa­ša­lin­ti su­trū­ni­ju­sią me­die­ną. Me­džio vi­dus vė­din­tų­si ir bū­tų ma­žiau pa­lan­kios są­ly­gos vi­di­niam pu­vi­niui plis­ti. Kriau­šei rei­kė­tų pa­rem­ti li­ku­sią vie­nin­te­lę sto­rą ša­ką. Jei­gu vė­jas ša­ką nu­lauž­tų, me­dis žū­tų.

„Džiaug­siuo­si, jei­gu pa­dė­si­te per­va­din­ti šį gam­tos pa­min­klą tik­ruo­ju var­du“, – spe­cia­lis­tas iš­sa­kė to­kius lū­kes­čius.

 

Se­no­ji kriau­šė – įspū­din­giau­sių me­džių Lie­tu­vo­je de­šim­tu­ke

„Dau­ge­lis mū­sų įsi­vaiz­duo­ja, kad kriau­šė yra so­do au­ga­las, ta­čiau jos au­ga ir na­tū­ra­lio­je gam­to­je, pa­vyz­džiui, miš­kuo­se. Di­džiau­sia Lie­tu­vo­je kriau­šė au­ga Aly­taus ra­jo­ne, Geis­čiū­nų kai­me. Jos aukš­tis – 16 met­rų, o ka­mie­no ap­im­tis – be­veik 4 met­rai“, – in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je pa­skelb­tos to­kios gam­tos ži­nios.

Maž­daug prieš de­šimt­me­tį Lie­tu­vos gam­tos fon­do bu­vo siū­lo­ma ap­lan­ky­ti įspū­din­giau­sių me­džių Lie­tu­vo­je de­šim­tu­ką. Į jį įė­jo ir Geis­čiū­nų kai­mo lau­ki­nė kriau­šė.

Ji iki šian­dien – vie­nin­te­lė kriau­šė, sau­go­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je. Nors, pa­sak D.Trun­cės, jos būk­lė jau prieš dve­jus me­tus bu­vo la­bai pras­ta, ji vis dar džiu­gi­na žy­dė­ji­mu Dzū­ki­jos va­ba­li­ją ir su­bran­di­na kriau­šu­kių pa­si­džio­vin­ti. Tie­sa, šian­dien jau nė­ra kam jų rink­ti. Pa­šne­ko­vai me­na, kad ir anks­čiau ne vi­si šios lau­ki­nės kriau­šės vai­siais ža­vė­jo­si – lau­ki­nis ait­ru­mas su­trauk­da­vo bur­nas.

„Kriau­šei prieš ko­kius 9-erius me­tus aud­ra nu­lau­žė vir­šū­nę. Kriau­šiu­kų bū­na. Ji lau­ki­nė“, – pa­pil­do se­niū­nas R.Avi­žie­nis.

Jo pa­ste­bė­ji­mu, to­je vie­to­je, kur au­ga iš­skir­ti­niai me­džiai, bu­vo Ne­mu­nai­čio dva­ro pa­li­var­ko že­mė, da­bar pri­va­ti. To­je že­mė­je įsi­kū­ru­sios ke­lios jau­nos šei­mos – nu­si­pir­kę že­mės, pa­si­sta­tę na­mus. Se­nų­jų gy­ven­to­jų jau ne­li­kę. Tai­gi, sau­go­ti­ni me­džiai au­ga pri­va­čio­je že­mė­je. Sa­vi­nin­kas nu­šie­nau­ja žo­lę ap­lin­kui. Se­niū­ni­ja tik ke­le­tą kar­tų ap­link pa­šie­na­vo.

Be­ne ži­no­miau­sias gam­tos pa­min­klas yra Stel­mu­žės ąžuo­las, pats se­niau­sias Lie­tu­vos me­dis ir vie­nas iš se­niau­sių ąžuo­lų Eu­ro­po­je. Spė­ja­ma, kad jo am­žius yra apie pus­an­tro tūks­tan­čio me­tų.

De­ja, gam­tos pa­min­klų gy­va­vi­mo truk­mė yra ne­nu­spė­ja­ma, nes me­džiai ga­li pū­ti, lūž­ti, juos ga­li su­nio­ko­ti aud­ros ar pa­žeis­ti ken­kė­jai.

Rimantas Avižienis

 

Ne­mu­nai­čio se­niū­nas Ri­man­tas Avi­žie­nis: „To­je vie­to­je, kur au­ga iš­skir­ti­niai me­džiai, bu­vo Ne­mu­nai­čio dva­ro pa­li­var­ko že­mė, da­bar pri­va­ti. To­je že­mė­je įsi­kū­ru­sios ke­lios jau­nos šei­mos – nu­si­pir­kę že­mės, pa­si­sta­tę na­mus. Se­nų­jų gy­ven­to­jų jau ne­li­kę. Tai­gi, sau­go­ti­ni me­džiai au­ga pri­va­čio­je že­mė­je. Sa­vi­nin­kas nu­šie­nau­ja žo­lę ap­lin­kui. Se­niū­ni­ja tik ke­le­tą kar­tų ap­link pa­šie­na­vo.“

 

 

 

Darius Truncė

Darius Truncė, Alytaus mede­lyno vadovas, vykdantis girinin­ko funkcijas: „Vinkš­nai rei­kė­tų per ka­mie­no apa­čio­je esan­čias dre­ves, kiek ga­li­ma pa­siek­ti, pa­ša­lin­ti su­trū­ni­ju­sią me­die­ną. Me­džio vi­dus vė­din­tų­si ir bū­tų ma­žiau pa­lan­kios są­ly­gos vi­di­niam pu­vi­niui plis­ti. Kriau­šei rei­kė­tų pa­rem­ti li­ku­sią vie­nin­te­lę sto­rą ša­ką. Jei­gu vė­jas ša­ką nu­lauž­tų, me­dis žū­tų.“

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.