Seniausios Putinų mokyklos dešimtmečiai: ką prisimena buvę mokytojai? (FOTO)

Buvusių vadovų ir mokykloje dirbusių mokytojų mintys bei prisiminimai – tai dar viena kelionės stotelė kelionėje per šiemet 50-metį minėsiančios Alytaus Putinų gimnazijos (buvusios 6-osios vidurinės mokyklos) praeities dešimtmečius.

Alfonsas Žiūkas, 

buvęs Alytaus Putinų gimnazijos direktorius, istorijos mokytojas:

Dar mokykloje žinojau, kad tapsiu mokytoju. Vyresnėse klasėse pragmatiškai pradėjau vertinti mokytojo profesiją. Pedagogai dirba tik pusę dienos ir turi net trijų mėnesių trukmės vasaros atostogas. Tai kuo bloga mokytojo profesija? Tada daug ko nežinojau... Tik vėliau supratau, kad be pamokų mokytojas turi aibę papildomų veiklų, tokių kaip darbų taisymas, klasės valandėlės, susirinkimai, ruošimasis pamokoms ir t.t.

Visada žavėjausi mokykloje mane mokiusiais puikiais mokytojais, kurie buvo savo dalyko profesionalai, tikri lyderiai. Jų pamokos būdavo įdomios – ne tik su tekstais iš vadovėlių, bet ir papildomais faktais detalėmis iš kitų šaltinių. Neužmirštama pagarba mokiniui, ?nuoširdus bendravimas. Šie puikūs mokytojai taip pat turėjo įtakos mano pasirinkimui.

Kuri diena mokykloje man labiausiai įsiminė? Jaunesnės kartos žmonės, mokytojai tikriausiai nežino, kad po Sąjūdžio susikūrimo buvo priimta nuostata mokyklų direktorius ne skirti, bet rinkti. Šis procesas vyko ir Alytaus 6-ojoje vidurinėje mokykloje, nes tuometiniam direktoriui suėjo pensinis amžius. Rinkimai vyko demokratiškai, dalyvavo 2 kandidatai, paskirti Švietimo skyriaus, kurių tarpe buvau ir aš. Vyko slaptas balsavimas pagal visus demokratinius principus ir buvau išrinktas mokyklos direktoriumi. Tie rinkimai įsirėžė man atmintin.

Būta ir daugiau įsimintinų dienų mokykloje, pavyzdžiui, diena, kai pagaliau tapome gimnazija, viena iš keturių Alytaus mieste. Pamenu, tai buvo visos bendruomenės šventė, pasiekimų įvertinimas.

Anksčiau, sovietmečiu, buvo aprašytos mokinių pareigos ir teisės, bet jų niekas nežinojo, o jeigu nežinojo ,tai ir nesilaikė. Anuomet iš esmės mokiniai buvo paklusnūs, nors pavienių atvejų pasitaikydavo. Energiją išliedavo šokiuose, kurie vykdavo mokyklose, laukdavo naujametinių karnavalų ir Rugsėjo 1-osios, nes būdavo pasiilgę mokyklos ir draugų.

Po nepriklausomybės atkūrimo įvyko pokyčiai ne tik švietimo sistemoje, bet ir žmonių sąmonėje. Demokratija buvo suprantama iškreiptai – elgiuosi ir kalbu ką noriu ir kaip noriu. Į pirmą planą iškilo mokinio teisės, bet pareigos buvo pamirštos. Tuo pačiu mokytojas tapo beteisis, tik su pareigomis. Mano manymu, tai tęsiasi iki dabar.

Per dešimtmečius mokinį paveikė šeima, mokykla, „gatvė“ ir informacinės technologijos. Negali mokiniai būti tapatūs prieš 40 metų ir dabar.

Veronika Berulienė, 

buvusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui, lietuvių kalbos mokytoja:

Alytaus 6-ajai vidurinei mokyklai, dabartinei Putinų gimnazijai – 50. Kiekvienam žmogui ar kolektyvui svarbu gyventi savo laike. Taip ir mokyklai.

Mes, 1974–1989 metų mokytojai, gyvenome tokiu laiku, kurį šių dienų žmogui sunku suprasti. Tai buvo visai kitokių džiaugsmų ir ieškojimų metai. Metai – kai kiekvienas savo širdyje slėpė laisvės ir žmogiškumo idealus. Mes ėjome per Tėvynės tragediją, vildamiesi jos prisikėlimu.

Todėl kiekvienas Alytaus 6-osios vidurinės mokyklos to laiko mokytojas tarsi plytą prie plytos dėjom, lipdėm mokinio asmenybę. Kartais pasitardami, kai kada padainuodami, siekėme, kad tarp tų šaltų blokų, linoleumo ir stiklo būtų šilta ir jauku, kad iš šių namų (mokyklos) išeitų žmonės, nebijantys sakyti tiesą. elgtis pagal sąžinę, galintys rinktis ir pasirinkti gėrį bei grožį.

Žiūrint pro langus, matėsi plati dykra, kuria iš 5-osios vidurinės mokyklos atėjo mūsų mokiniai; jų gausybė - ištisa ilga kolona. Ir kilo protingoms galvoms mintis paversti dykrą parku. Šiandien toje vietoje ošia Jaunimo parko medžiai. Tada juokais vadinome Vytauto Bigailos parku, nes jis su savo mokiniais jame pasodino ne vieną šimtą medžių. Jis beržynėlyje vesdavo literatūros pamokas, mintį sujungdamas su grožiu, ugdydamas mokinio atsakomybę, saugant gamtą, nes kiekvienas krūmas ar medis tarsi sako: „Aš noriu gyvas būti jūsų širdyje!“ (B. Brazdžionis, „Bažnyčios statytojai“).

Kai žiūriu iš penkių dešimtmečių perspektyvos atgal, matau, kaip viskas buvo paprasta ir viskas sudėtinga. Sudėtingiausias dalykas buvo žmogiškumas, kurio taip trūko mokytojų ir mokinių gyvenime. Negalima buvo gyventi kaip nori, netgi žodžių vartoti – siela, dvasia ir panašių. Literatūriniai personažai dažnai būdavo tarsi ėdžios be šieno: forma yra, o turinio ne. Viskam vadovavo svetima valia. Didžiuojuosi Mokytojais, su kuriais teko dirbti, kad jie nesustabarėjo, kad mokinių ugdymui pasinaudodavo potekste, mokė suprasti, kas pasakyta tarp eilučių.

Vieno pokalbio metu išgirdau mintį: „Mokau mokinius ieškoti savęs“. Sakau: „Tai tik pusė. Antroji dalis – surasti save, tapti žmogiškumo gynėju. Juk kiekvienas žmogus, turi atlikti jam skirtą misiją - tokiu keliu būtina vesti mokinį, tada jis neliks bedvasis“. Buvau suprasta!

Šiandien Putinų gimnazijos Mokytojams ir Mokiniams linkiu Ramybės. „Tiesiog ramybės, kai turi visą savo laiką kaip ryto saulės šviesą ir medžių tylą po lietaus. Kai tavo jausmai glūdi šaltinio dugne, gilūs ir švarūs, neužtemdyti pikto“. (Renata Šerelytė). Gyvenkite savo laike!

Genė Mikėnienė, 

buvusi direktoriaus pavaduotoja ugdymui, chemijos mokytoja:

Alytaus 6-oje vidurinėje mokykloje ir atradau mokytojo kelią. Tai buvo pirmoji mano darbovietė. Prisiminimai liko šviesūs ir malonūs. Mano nuomone, laiku supratau, kad mokytojas – tai gyvenimo būdas. Direktorius a. a. A. Žuvininkas su pavaduotojais skatino kūrybiškumą, atsakomybę už ugdymo procesą ir rezultatus. Jutau pasitikėjimą ir pagarbą iš vadovų, mokinių ir jų tėvų, tai džiugino ir motyvavo.

Dabar nieko nekeisčiau, aš esu šios mokyklos istorijos dalis, branginu viską, kas buvo, nes gyvenimo nesurepetuosi... Džiaugiuosi, nes vis dar švenčių proga sulaukiu mokinių skambučių, žinučių, vizitų, pakvietimų į klasių susitikimus, koncertus, spektaklius.

Visos dienos mokykloje buvo skirtingos ir nepakartojamos. Nepamirštamos Rugsėjo 1-osios ir Paskutiniojo skambučio šventės su mokinių vilties patobulėti bei dėkingumo akelėmis. Mokiniai buvo mandagūs, supratingi (ačiū jų tėvams), žingeidūs, kūrybingi, pasitikintys mokytoju. O, kokie buvo nuostabūs mokinių chemikų vakarai, karnavalai, diskotekos, medelių sodinimo valandos Putinų parke, išvykos prie ežerų, į chemijos gamyklas, teatrus.

Manau, kad ir dabar mokiniai yra tokie patys. Gal tik turintys daugiau laisvių pasirinkti, galimybių keliauti, geriau už daugumą mokytojų yra įvaldę šiuolaikines informacines technologijas, šiek tiek labiau nei pareigas žinantys savo teises.

Ona Berškienė, 

buvusi biologijos mokytoja:

Pedagogo kelią atradau besimokydama 5-oje klasėje. Nutariau būti panaši į savo biologijos mokytoją. Ir šiandien tikrai likčiau prie savo sprendimo, nes labai myliu vaikus ir jaunimą. Šalia jų visada esi jaunas ir nuolat mokaisi. Tai nepakartojama.

Niekada nepamiršiu tos dienos mokykloje, kuomet pirmą kartą atsistojau prieš klasę, kurios mokinių ir mano amžiaus skirtumas buvo 4-5metai. Jaučiausi… Oi!

Mokiniai tuomet ir dabar? Panašūs savo svajonėmis, vaikiškumu, jaunatviškumu, išmintimi, daugelis – ir nuoširdumu… Skirtingi – labai labai… Galima būtų išvardinti daugybę šių ir anų dienų mokinių skirtumų. Vaikai ir laikas – nepalyginami.

Ingrida Surdokaitė

PS.

Putinų gimnazijos 50-metis – jau rugsėjo 1 dieną.