Sakau ačiū savo angelams baltais chalatais

Psichologai rekomenduoja daryti dėkingumo praktikas – kasdien rasti bent po tris gerus dalykus ir juos užsirašyti. Tokiu būdu mūsų smegenys įpras fiksuoti nors ir mažas, bet malonias smulkmenas.

Man labai patinka Motinos Teresės mintis: „Ne visi mes galime daryti didelius dalykus. Bet kiekvienas galime padaryti mažų dalykų su didele meile“. Tik turėkime akis tai pamatyti ir ausis išgirsti. Deja, mes visi skirtingai fokusuojame savo žvilgsnius. Juk patys renkamės, į ką žiūrėti. Vieni žvelgia į purvą tvenkinio dugne, o kiti grožisi lelijos žiedu vandens paviršiuje.

Kaip išmokti matyti gėrį? Žinoma, pradėti turime kiekvienas nuo savęs. Dažnai tenka išgirsti nusiskundimų, kad tiek daug padariau, o man net ačiū nepasakė. O pats ar visada pasakai? Pamirškime, kam ką esame davę, ir visada prisiminkime, ką iš ko gavome.

Kiek įmanoma stengiuosi ieškoti gėrio grūdelių. O jų ieškoti toli nereikia. Ką tik lankiau reabilitacijos procedūras Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje. Ir kiek ten perliukų sutikau. Dėmesys, rūpestis, šiluma, meilė! Yra kam ir už ką dėkoti. Pradėsiu nuo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos Jolantos Dimšienės, kuri man labai rūpestingai parinko procedūras atsistatymui po kojos traumos. O ir kitiems ambulatorinio reabilitacijos skyriaus darbuotojams, kurie darė viską, kad tik man būtų geriau. Už rūpestingumą pačius šilčiausius žodžius siunčiu fizioterapeutei Gražinai Venckūnienei. Jos širdies šiluma šildė ne mažiau nei paskirta šildymo terapija. Negaliu nepaminėti dviejų jaunų, profesionalių kineziterapeutų Lauryno ir Mykolo. Akivaizdu, šie žmonės tikrai įsėdo į savo roges. Darbą atlieka su didele meile ir rūpesčiu. Ačiū jiems už tai.

Prakalbus apie medikus, negaliu nepaminėti ir savo buvusios šeimos gydytojos Romutės Šukaitienės. Ši medikė dirbdavo, ko gero, 24 valandas per parą be išeiginių. Visada atsiliepdavo į skambučius ir nuramindavo dažnai ir be pagrindo sunerimusią jautrią mano širdį. Kai sužinojau, kad gydytoja keičia darbo vietą, nemeluoju – verkiau. Ir dabar vis dar išdrįstu paskambinti jai ir pasikonsultuoti. Ji niekada nepasako ne. Padėkoju ne tik tą akimirką, nepamirštu pasveikinti ir per gražiausias metų šventes. Ar galima pamiršti gerus žmones?

Birutė Vitkauskienė