Ro­ži­nis dram­blys Buč­kis – Ma­mai ir tai­kai pa­sau­ly­je

Ro­ži­ne spal­va no­rė­tų nu­da­žy­ti ir tan­ką

R.Vo­lun­ge­vi­čius – eks­kau­nie­tis, pa­sau­lio pi­lie­tis ir ke­liau­to­jas, de­vy­ne­rius me­tus pa­sky­ręs mi­si­joms – vy­ko į skur­džiau­sias pa­sau­lio ša­lis ir pa­dė­jo ten kel­ti mo­ky­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ją. Prieš dve­jus me­tus su šei­ma įsi­kū­ręs Sa­vi­lio­ny­se, Rai­ti­nin­kų se­niū­ni­jo­je, šiuo me­tu apie ke­lio­nes ne­gal­vo­ja, kaip pats sa­ko – „nu­si­pir­kai so­dy­bą, va­di­na­si, ki­tas gy­ve­ni­mo eta­pas pra­si­dė­jo“. Gy­ve­ni­mas ta­po sės­les­nis, ruo­šia­si eko­lo­giš­kai va­ly­ti že­mę nuo pik­tžo­lių, so­din­da­mas žir­nius ir gri­kius, tvar­ky­tis ūky­je.

Į že­miš­kus Ro­mu­al­do rū­pes­čius va­sa­rio 24 die­ną įsi­ter­pė ka­ras, lik­ti abe­jin­gas jis ne­ga­lė­jo. Drau­ge su ben­dra­min­čiais ve­žė hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos kro­vi­nius į Uk­rai­ną, o grįž­da­mas su­rink­da­vo pil­ną au­to­bu­są nuo ka­ro be­si­trau­kian­čių žmo­nių, ku­riuos par­ga­ben­da­vo į Lietu­vą. Ben­dra­dar­bia­vo su sa­va­no­riais iš or­ga­ni­za­ci­jų „Stip­rūs kar­tu“, „Gel­to­na ir mė­ly­na“.

„Ar pats ti­ki­te, kad pa­sau­lis gy­vens tai­kiai?“ – klau­siu pa­šne­ko­vo. Sa­ko, kad ne­la­bai, „su­bliūš­ko ši­tas ti­kė­ji­mas“. Vy­ras pa­brė­žia esąs „di­plo­muo­tas pa­ci­fis­tas“, tai pa­tvir­tin­ta Ka­ro po­li­ci­jos do­ku­men­tai: „Esu tar­na­vęs Ge­le­ži­nio vil­ko ba­ta­lio­ne, kai ma­ne kvie­tė į re­zer­vi­nin­kus, tu­rė­jau įro­dy­ti sa­vo po­zi­ci­ją. Mo­kiau­si Da­ni­jo­je, al­ter­na­ty­via­me mo­ky­to­jų ko­le­dže „DNS Det Nod­ven­di­ge Se­mi­na­rium“, su ko­le­džo pro­gra­ma esu bu­vęs Viet­na­me, An­go­lo­je. Te­ko ma­ty­ti mies­tų, to­kių kaip Aly­tus, ku­riuo­se vis­kas, pra­de­dant ke­lio žen­klais, yra su­var­py­ta kul­ko­mis. Ei­ti į ka­riuo­me­nę ir šau­dy­ti aš ne­ga­liu.“

R.Vo­lun­ge­vi­čius svars­to: „Apie ko­kią tai­ką da­bar ga­li­ma kal­bė­ti, jei vyks­ta ka­ras?“ Jo ma­ny­mu, ne­rei­kia gi­lių pa­mąs­ty­mų, tie­siog rei­kia nu­sto­ti mė­ty­ti bom­bas ant vai­kų, se­ne­lių. „Ei­ki­me vė­žį gy­dy­ti, da­ry­ki­me tai, ką ci­vi­li­za­ci­ja tu­rė­tų da­ry­ti. Aš – už tai­ką, ir ro­ži­nis dram­blys Buč­kis – tai­kai. Dar no­rė­čiau… ro­ži­ne spal­va nu­da­žy­ti tan­ką, bet kol kas ne­pa­vy­ko ras­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ko­dėl mū­sų vals­ty­bė tau­po gy­vy­bės są­skai­ta?

To­kį klau­si­mą R.Vo­lun­ge­vi­čius įgar­si­no po ma­mos mir­ties, įpras­min­da­mas jos at­mi­ni­mą – at­krei­pė dė­me­sį į on­ko­lo­gi­nių li­go­nių pro­ble­mas. „Skaus­mo yra la­bai daug, ne tik ma­no, bet ir ki­tų pa­cien­tų, jų ar­ti­mų­jų. Šim­tai ser­gan­čių žmo­nių kas­dien per­ei­na per tą mės­ma­lę. Ma­no ma­ma bu­vo vie­na iš dau­ge­lio, ji sir­go krau­jo vė­žiu de­vy­ne­rius me­tus, il­gai lau­kė bran­gių vais­tų, bet li­ga jau bu­vo per daug pa­žen­gu­si. Kaip at­kreip­ti dė­me­sį į šią pro­ble­mą, kad bū­tų iš­gel­bė­ta dau­giau gy­vy­bių? Ką mes ga­li­me dėl to pa­da­ry­ti? Ge­dė­ti ir sta­ty­ti ro­ži­nius dram­blius?“ – skau­džiais iš­gy­ve­ni­mais da­li­ja­si pa­šne­ko­vas.

Ro­mu­al­das no­rė­tų, kad dram­blys Buč­kis nu­ke­liau­tų ir prie San­ta­ros kli­ni­kų, kur bu­vo gy­do­ma ma­ma, kur jai te­ko su­tik­ti pui­kių me­di­kų. Jo ma­ny­mu, di­džio­ji pro­ble­ma sly­pi sis­te­mo­je, ku­riai ne­rū­pi sun­kiai ser­gan­tys, ypač pa­gy­ve­nę li­go­niai, apie ku­rių orią se­nat­vę sun­ku kal­bė­ti ir esant svei­kiems. Sū­nui ap­mau­du, kad lie­tu­viš­ka svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma, pa­si­ro­do, nu­ra­šo ir pa­čius me­di­kus – jo ma­ma bu­vo me­di­ci­nos se­se­lė.

„Ma­no ma­ma daug me­tų dir­bo rent­ge­no ka­bi­ne­te, spin­du­liuo­tė ten bū­da­vo di­de­lė, pa­gal rei­ka­la­vi­mus švi­no du­ris pri­va­lu keis­ti kas pen­ke­rius me­tus, bet nie­kas ne­kei­tė. Per gy­ve­ni­mą ma­ma su­si­mo­kė­jo daug mo­kes­čių, o kai pa­se­no ir su­sir­go – ta­po ne­rei­ka­lin­ga. Bai­siau­sia man, kad sis­te­ma tau­po žmo­nių svei­ka­tos są­skai­ta ir dar plo­ja ran­ko­mis. Vals­ty­bė tu­rė­tų džiaug­tis, di­džiuo­tis, kad ga­li iš­leis­ti pi­ni­gus ir iš­gy­dy­ti sun­kius li­go­nius, nes tai reiš­kia, kad tu­ri­me la­bai aukš­to ly­gio spe­cia­lis­tus. Iš prin­ci­po juk esa­me nu­spren­dę, kad vals­ty­bė­je rū­pin­si­mės li­go­tais žmo­nė­mis, te­rei­kia su­tvar­ky­ti tam tik­rus po­van­de­ni­nius ak­me­nis, bet kaž­ko­dėl nei bu­vęs, nei da­bar­ti­nis svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rai to ne­da­ro“, – sa­ko R.Vo­lun­ge­vi­čius.

Dram­blys lau­kia… gra­fi­ti­nin­kų

Kaip ir ko­dėl ro­ži­nis dram­blys at­ke­lia­vo į Aly­tų? – su­si­do­mė­jo aly­tiš­kiai, pa­ste­bė­ję Ro­tu­šės aikš­tė­je to­kį ryš­kų ne­įpras­tą ob­jek­tą. Jei pa­rai­džiui „kaip?“ – tai at­ke­lia­vo jis ant au­to­mo­bi­lio prie­ka­bos, o at­sa­kant į klau­si­mą „ko­dėl?“ – ke­lio­nė bu­vo il­ga, nes tai ne šiaip ob­jek­tas, o dram­blys su sa­vo ypa­tin­ga is­to­ri­ja.

„So­dy­bo­je Sa­vi­lio­ny­se Buč­kis at­si­ra­do dėl to, kad dram­bliui ne­už­te­ko vie­tos ma­no drau­go kie­me Kau­ne. Tas drau­gas – me­ni­nin­kas Vy­te­nis Ja­kas, įkū­ręs E. Ožeš­kie­nės gat­vė­je „Kie­mo ga­le­ri­ją“. Dram­blį pa­ga­mi­no „Me­nų kal­vė“, tai – re­kla­mi­nis ob­jek­tas, iš pra­džių jis puo­šė vie­ną pre­ky­bos cen­trą. Pas­kui pra­si­dė­jo tik­ro­ji dram­blio is­to­ri­ja, nes pa­ga­min­tas jis yra tik daik­tas, o da­bar jau per­so­na­žas. Ta­pęs ne­be­rei­ka­lin­gas, dram­blys bu­vo iš­ar­dy­tas ir pa­dė­tas san­dė­liuo­ti. Kaž­kas su­ge­bė­jo jį pa­deg­ti, tie­siog kaip šiukš­lę. Vy­te­nis dram­blį iš pir­mo­jo sa­vi­nin­ko nu­si­pir­ko už sim­bo­li­nę kai­ną (kaip tam anek­do­te, „pirk dram­blį“), nors jo sa­vi­kai­na – keli tūkst. eu­rų. Už­kė­lė ant ga­ra­žo sto­go, dram­blys vi­siems la­bai pa­ti­ko, ma­žiems ir di­de­liems“, – pa­sa­ko­ja Ro­mu­al­das.

Ta­čiau vie­ną gra­žią die­ną ke­tu­rių met­rų aukš­čio, še­šių met­rų il­gio ir trijų met­rų plo­čio bei sve­rian­ti apie 800 kg dram­blio skulp­tū­ra ta­po ne­be­rei­ka­lin­ga. R.Vo­lun­ge­vi­čius juo­kia­si, kad Vy­te­nis, ma­tyt, la­bai ge­rai jį pa­žįs­ta, nes su­pra­to, kad, jei dram­blys ne­be­tu­ri vie­tos, tai so­dy­bo­je Sa­vi­lio­ny­se jos tik­rai at­si­ras.

„Iš pra­džių dram­blį rei­kė­jo su­re­mon­tuo­ti ir tai bu­vo tar­si ant­ra­sis jo gim­ta­die­nis. Ap­svi­lęs, ap­si­lu­pęs, se­no ne­da­žy­to put­plas­čio, o dar vėt­ros ke­lis kar­tus nu­pūs­tas ir su­nio­ko­tas… Žo­džiu, Buč­kio su­tvar­ky­mas at­si­ė­jo apie tūks­tan­tį eu­rų. Nu­spren­džiau pri­kel­ti dram­blį nau­jam gy­ve­ni­mui su idė­ja – iš­gy­ve­nau la­bai di­de­lį skaus­mą dėl ma­mos ne­tek­ties, tai­gi dram­blys var­du Buč­kis yra skir­tas Ma­mai. Idė­ją no­rė­jo­si pa­teik­ti kuo pa­pras­čiau, bet žmo­nės iki šiol klau­si­nė­ja: ko­dėl dram­blys, ko­dėl ro­ži­nis, ko­dėl so­dy­bo­je? At­sa­kau: aš tu­riu tik dram­blį, o ma­no kai­my­nas tu­ri vo­rą, dvi pi­ra­mi­des ir Ma­žą­jį prin­cą. Jis bio­lo­gas, ki­lęs iš Ura­lo ir la­bai ge­ras kai­my­nas, švie­sus žmo­gus. Na­tū­ra­liai su­si­bū­rė­me kai­my­nys­tė­je, pir­ma aš ro­ži­nį dram­blį pa­si­sta­čiau, o pas­kui su­ži­no­jau, kad kai­my­nas ir­gi skulp­tū­rų par­ką ku­ria, jis va­din­sis SiO2 – tit­na­go slė­nis“, – pa­sa­ko­ja R.Vo­lun­ge­vi­čius.

Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­žįs­ta la­bai ap­si­džiau­gęs, kai su­lau­kė te­at­ro di­rek­to­rės Ine­sos Pil­ve­ly­tės skam­bu­čio ir kvie­ti­mo at­vež­ti ro­ži­nį dram­blį pa­vie­šė­ti į Aly­tų. Di­dy­sis iš­šū­kis bu­vo „už­in­ka­ruo­ti“ skulp­tū­rą taip, kad jos ne­nu­pūs­tų vė­jas, bet, pa­na­šu, pa­vy­ko.

„Aš sva­jo­ju, kad Buč­kis ke­liau­tų ir to­liau, no­rė­čiau, kad jį pa­si­kvies­tų ir ki­ti mies­tai. Dar aš no­rė­čiau, kad dram­blys bū­tų iš­mar­gin­tas gra­fi­čiais, kiek ži­nau, iš Aly­taus ki­lę ir čia gy­ve­na vie­ni ge­riau­sių Lie­tu­vos sie­nų ta­py­to­jų“, – sa­ko Ro­mu­al­das.

Ki­tą sa­vai­tę iš Ro­tu­šės aikš­tės Buč­kis per­si­kels prie pre­ky­bos cen­tro „Jot­vin­gis“ vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės, kur ža­da pa­gy­ven­ti iki me­tų pa­bai­gos.