Rožinis dramblys Bučkis – Mamai ir taikai pasaulyje (1)
Rožine spalva norėtų nudažyti ir tanką
R.Volungevičius – ekskaunietis, pasaulio pilietis ir keliautojas, devynerius metus paskyręs misijoms – vyko į skurdžiausias pasaulio šalis ir padėjo ten kelti mokytojų kvalifikaciją. Prieš dvejus metus su šeima įsikūręs Savilionyse, Raitininkų seniūnijoje, šiuo metu apie keliones negalvoja, kaip pats sako – „nusipirkai sodybą, vadinasi, kitas gyvenimo etapas prasidėjo“. Gyvenimas tapo sėslesnis, ruošiasi ekologiškai valyti žemę nuo piktžolių, sodindamas žirnius ir grikius, tvarkytis ūkyje.
Į žemiškus Romualdo rūpesčius vasario 24 dieną įsiterpė karas, likti abejingas jis negalėjo. Drauge su bendraminčiais vežė humanitarinės pagalbos krovinius į Ukrainą, o grįždamas surinkdavo pilną autobusą nuo karo besitraukiančių žmonių, kuriuos pargabendavo į Lietuvą. Bendradarbiavo su savanoriais iš organizacijų „Stiprūs kartu“, „Geltona ir mėlyna“.
„Ar pats tikite, kad pasaulis gyvens taikiai?“ – klausiu pašnekovo. Sako, kad nelabai, „subliūško šitas tikėjimas“. Vyras pabrėžia esąs „diplomuotas pacifistas“, tai patvirtinta Karo policijos dokumentai: „Esu tarnavęs Geležinio vilko batalione, kai mane kvietė į rezervininkus, turėjau įrodyti savo poziciją. Mokiausi Danijoje, alternatyviame mokytojų koledže „DNS Det Nodvendige Seminarium“, su koledžo programa esu buvęs Vietname, Angoloje. Teko matyti miestų, tokių kaip Alytus, kuriuose viskas, pradedant kelio ženklais, yra suvarpyta kulkomis. Eiti į kariuomenę ir šaudyti aš negaliu.“
R.Volungevičius svarsto: „Apie kokią taiką dabar galima kalbėti, jei vyksta karas?“ Jo manymu, nereikia gilių pamąstymų, tiesiog reikia nustoti mėtyti bombas ant vaikų, senelių. „Eikime vėžį gydyti, darykime tai, ką civilizacija turėtų daryti. Aš – už taiką, ir rožinis dramblys Bučkis – taikai. Dar norėčiau… rožine spalva nudažyti tanką, bet kol kas nepavyko rasti“, – sako pašnekovas.
Kodėl mūsų valstybė taupo gyvybės sąskaita?
Tokį klausimą R.Volungevičius įgarsino po mamos mirties, įprasmindamas jos atminimą – atkreipė dėmesį į onkologinių ligonių problemas. „Skausmo yra labai daug, ne tik mano, bet ir kitų pacientų, jų artimųjų. Šimtai sergančių žmonių kasdien pereina per tą mėsmalę. Mano mama buvo viena iš daugelio, ji sirgo kraujo vėžiu devynerius metus, ilgai laukė brangių vaistų, bet liga jau buvo per daug pažengusi. Kaip atkreipti dėmesį į šią problemą, kad būtų išgelbėta daugiau gyvybių? Ką mes galime dėl to padaryti? Gedėti ir statyti rožinius dramblius?“ – skaudžiais išgyvenimais dalijasi pašnekovas.
Romualdas norėtų, kad dramblys Bučkis nukeliautų ir prie Santaros klinikų, kur buvo gydoma mama, kur jai teko sutikti puikių medikų. Jo manymu, didžioji problema slypi sistemoje, kuriai nerūpi sunkiai sergantys, ypač pagyvenę ligoniai, apie kurių orią senatvę sunku kalbėti ir esant sveikiems. Sūnui apmaudu, kad lietuviška sveikatos apsaugos sistema, pasirodo, nurašo ir pačius medikus – jo mama buvo medicinos seselė.
„Mano mama daug metų dirbo rentgeno kabinete, spinduliuotė ten būdavo didelė, pagal reikalavimus švino duris privalu keisti kas penkerius metus, bet niekas nekeitė. Per gyvenimą mama susimokėjo daug mokesčių, o kai paseno ir susirgo – tapo nereikalinga. Baisiausia man, kad sistema taupo žmonių sveikatos sąskaita ir dar ploja rankomis. Valstybė turėtų džiaugtis, didžiuotis, kad gali išleisti pinigus ir išgydyti sunkius ligonius, nes tai reiškia, kad turime labai aukšto lygio specialistus. Iš principo juk esame nusprendę, kad valstybėje rūpinsimės ligotais žmonėmis, tereikia sutvarkyti tam tikrus povandeninius akmenis, bet kažkodėl nei buvęs, nei dabartinis sveikatos apsaugos ministrai to nedaro“, – sako R.Volungevičius.
Dramblys laukia… grafitininkų
Kaip ir kodėl rožinis dramblys atkeliavo į Alytų? – susidomėjo alytiškiai, pastebėję Rotušės aikštėje tokį ryškų neįprastą objektą. Jei paraidžiui „kaip?“ – tai atkeliavo jis ant automobilio priekabos, o atsakant į klausimą „kodėl?“ – kelionė buvo ilga, nes tai ne šiaip objektas, o dramblys su savo ypatinga istorija.
„Sodyboje Savilionyse Bučkis atsirado dėl to, kad drambliui neužteko vietos mano draugo kieme Kaune. Tas draugas – menininkas Vytenis Jakas, įkūręs E. Ožeškienės gatvėje „Kiemo galeriją“. Dramblį pagamino „Menų kalvė“, tai – reklaminis objektas, iš pradžių jis puošė vieną prekybos centrą. Paskui prasidėjo tikroji dramblio istorija, nes pagamintas jis yra tik daiktas, o dabar jau personažas. Tapęs nebereikalingas, dramblys buvo išardytas ir padėtas sandėliuoti. Kažkas sugebėjo jį padegti, tiesiog kaip šiukšlę. Vytenis dramblį iš pirmojo savininko nusipirko už simbolinę kainą (kaip tam anekdote, „pirk dramblį“), nors jo savikaina – keli tūkst. eurų. Užkėlė ant garažo stogo, dramblys visiems labai patiko, mažiems ir dideliems“, – pasakoja Romualdas.
Tačiau vieną gražią dieną keturių metrų aukščio, šešių metrų ilgio ir trijų metrų pločio bei sverianti apie 800 kg dramblio skulptūra tapo nebereikalinga. R.Volungevičius juokiasi, kad Vytenis, matyt, labai gerai jį pažįsta, nes suprato, kad, jei dramblys nebeturi vietos, tai sodyboje Savilionyse jos tikrai atsiras.
„Iš pradžių dramblį reikėjo suremontuoti ir tai buvo tarsi antrasis jo gimtadienis. Apsvilęs, apsilupęs, seno nedažyto putplasčio, o dar vėtros kelis kartus nupūstas ir suniokotas… Žodžiu, Bučkio sutvarkymas atsiėjo apie tūkstantį eurų. Nusprendžiau prikelti dramblį naujam gyvenimui su idėja – išgyvenau labai didelį skausmą dėl mamos netekties, taigi dramblys vardu Bučkis yra skirtas Mamai. Idėją norėjosi pateikti kuo paprasčiau, bet žmonės iki šiol klausinėja: kodėl dramblys, kodėl rožinis, kodėl sodyboje? Atsakau: aš turiu tik dramblį, o mano kaimynas turi vorą, dvi piramides ir Mažąjį princą. Jis biologas, kilęs iš Uralo ir labai geras kaimynas, šviesus žmogus. Natūraliai susibūrėme kaimynystėje, pirma aš rožinį dramblį pasistačiau, o paskui sužinojau, kad kaimynas irgi skulptūrų parką kuria, jis vadinsis SiO2 – titnago slėnis“, – pasakoja R.Volungevičius.
Pašnekovas prisipažįsta labai apsidžiaugęs, kai sulaukė teatro direktorės Inesos Pilvelytės skambučio ir kvietimo atvežti rožinį dramblį paviešėti į Alytų. Didysis iššūkis buvo „užinkaruoti“ skulptūrą taip, kad jos nenupūstų vėjas, bet, panašu, pavyko.
„Aš svajoju, kad Bučkis keliautų ir toliau, norėčiau, kad jį pasikviestų ir kiti miestai. Dar aš norėčiau, kad dramblys būtų išmargintas grafičiais, kiek žinau, iš Alytaus kilę ir čia gyvena vieni geriausių Lietuvos sienų tapytojų“, – sako Romualdas.
Kitą savaitę iš Rotušės aikštės Bučkis persikels prie prekybos centro „Jotvingis“ vaikų žaidimų aikštelės, kur žada pagyventi iki metų pabaigos.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Ponia Pinkeviciene ,karta…
Komentaras
Ponia Pinkeviciene ,karta sutikau panele prie krautuves ir nutarem truputi trali vali. Pasake kad nupirkciau sampo ir pirmyn.Sutikauir pasiuliau palaukt manes kol apsiprekinsiu ,roziniam auto. Isejes is krautuves radau ja stovincia aikstelej. Paklausiau kodel nesedo i auto.Sako neradau tavo auto .Stai ,parodziau.Tai kad cia balta, sako O ka toziu baltu NEBUNA.Nera tokios spalvos kaip rozine ,juros bangos ,dramblio kaulo.Cia atspalviai ,o kiek Saule spalvu yra ar zinai