Ri­ma Abe­čiū­nė: „To pa­ties do­bi­liu­ko, ku­ris au­ga jū­sų ve­jo­je, at­spau­das au­di­ny­je bus vis ki­toks! Ar­gi tai ne ste­buk­las?“

– Pir­miau­sia pri­sta­ty­ki­te sa­ve ir dar ma­žai kam re­gė­tą Jū­sų po­mė­gį – įam­žin­ti au­ga­lus au­di­ny­je. Tur­būt Jū­sų ran­koms toks rank­dar­bia­vi­mas nė­ra pir­mas kū­ry­bos rei­ka­lau­jan­tis už­si­ė­mi­mas? Kuo sa­vo ran­kas ir min­tis už­im­da­vo­te iki šios me­no tech­ni­kos Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­di­mo?

– Nuo vai­kys­tės do­miuo­si rank­dar­biais, ma­tyt, tai pa­vel­dė­jau iš sa­vo mo­čiu­čių. Ma­mos ma­ma Mar­ce­lė Vai­nic­kie­nė bu­vo darbš­ti bei la­bai gra­žiai au­dė, mez­gė, siu­vi­nė­jo ir mė­go kny­gas, vis­kuo do­mė­jo­si.

Vai­kys­tė­je ir aš smal­siai do­mė­jau­si vis­kuo, ką ji vei­kė. Tė­vo ma­ma Ju­li­ja Juk­ne­vi­čie­nė – pui­ki siu­vė­ja, ver­sli­nin­kė. Ma­no ma­ma Da­nu­tė Juk­ne­vi­čie­nė gra­žiai mez­ga ir ne­ria. Tė­tis Juo­zas Juk­ne­vi­čius mo­ka vi­sus sta­liaus dar­bus ir su­pran­ta me­cha­niz­mus. Tai aš su­rin­kau iš jų vi­sų po tru­pu­tu­ką.

Esu la­bai smal­si, at­kak­li ir už­si­spy­ru­si, vi­sa­da pa­ti „iš­ra­di­nė­ju dvi­ra­tį“: tu­riu pa­ti su­gal­vo­ti ir pa­si­da­ry­ti sa­vo ran­ko­mis. Api­bū­din­ti vis­ką, ką mo­ku ir da­rau, la­bai su­dė­tin­ga, nes da­rau la­bai daug ir vis no­riu iš­mok­ti ir at­ras­ti kaž­ką nau­jo.

Kiek­vie­nais me­tais sten­giuo­si įval­dy­ti įdo­mią nau­ją tech­ni­ką ar bū­dą, va­ži­nė­ju į mo­ky­mus, edu­ka­ci­jas. Šiuo me­tu dar stu­di­juo­ju Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lo­je pa­si­rink­tą teks­ti­lės ir odos spe­cia­ly­bę. Bū­tent čia pla­čiau su­ži­no­jau apie bū­dą per­kel­ti au­ga­lus ant au­di­nių.

Jau se­niai su­pra­tau, kad gam­ta yra to­bu­la me­ni­nin­kė. O da­bar dar at­ra­dau bū­dą, au­ga­lus per­kė­lus ant med­vil­nės, šil­ko bei li­no, už­fik­suo­ti. Re­zul­ta­tas vi­sa­da nu­ste­bi­na ir su­ža­vi – ne­ti­kė­tu­mo fak­to­rius man la­bai svar­bus. Aš tik­rai mėgs­tu kur­ti, su­gal­vo­ti ori­gi­na­lių ir vie­ne­ti­nių ga­mi­nių.

– Kas au­ga­lų per­kė­li­mo ant au­di­nio pro­ce­se yra sun­kiau­sia?

– Net ne­ži­nau. Tie­siog man ne­sun­ku, gal ma­no ran­koms sun­ku trin­ti, spaus­ti au­ga­lą, kad jis iš­leis­tų sa­vo sul­tis ir jos lik­tų au­di­ny­je.

– Dau­giau­sia džiaugs­mo tur­būt su­tei­kia ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas? O ap­skri­tai ver­ti­nant, tur­būt ne tik pa­si­gė­rė­ji­mo, bet ir pa­ky­lė­ji­mo pro­ce­se es­ti?

– Vie­na­reikš­miš­kai! Ma­giš­kas ir ste­buk­lin­gas re­zul­ta­tas, tas ne­ti­kė­tas at­spau­das, nu­si­da­žan­tis įvai­rio­mis spal­vo­mis.

Pa­si­ro­do, tos pa­čios rū­šies au­ga­las at­ro­do vis ki­taip ant skir­tin­gų au­di­nių. Juk ski­ria­si ir au­di­nių struk­tū­ra, ir su­dė­tis, ir siū­lų sto­ris, iš ku­rių jie iš­aus­ti. Pri­klau­so ir nuo lai­ko, ka­da nu­ski­ni au­ga­liu­ką – ry­te ar va­ka­re, pa­va­sa­rį, ru­de­nį ar va­sa­rą. Pri­klau­so ir nuo to, ko­kia va­sa­ra – sau­sa ar lie­tin­ga.

To pa­ties do­bi­liu­ko, ku­ris au­ga jū­sų ve­jo­je, at­spau­das au­di­ny­je bus vis ki­toks! Ar­gi tai ne ste­buk­las?

– Ko­kių au­ga­lų la­pus ir žie­dus daž­niau­siai nau­do­ja­te? Kur jų tiek pri­ski­na­te edu­ka­ci­niams už­si­ė­mi­mams?

– Ko­kius ran­du ap­link gam­to­je, to­kius ir nau­do­ju. Sten­giuo­si iš­ban­dy­ti vis nau­jus, nes re­zul­ta­tas ga­li nu­ste­bin­ti ar­ba kar­tais nau­jo­viš­kas at­spau­das pa­rei­ka­lau­ja pa­ieš­ko­ti kaž­ko­kio ki­to au­ga­lo, kad de­rė­tų kar­tu.

Au­ga­lus ren­ku sa­vo so­dy­bo­je, ka­dan­gi gy­ve­na­me Aly­taus ra­jo­ne, Užu­ba­lių kai­me, tai au­ga­lų ne­trūks­ta. Nau­do­ju ir sa­vo gė­ly­nų žie­dus. Gė­lių žied­la­piai tu­ri sa­vo spal­vas, tie­sa, už­fik­sa­vus che­mi­ka­lu, kad iš­lik­tų – tik­ro­ji žied­la­pių spal­va pa­si­kei­čia.

– Ar au­di­ny­je lie­kan­tis au­ga­lo at­spau­das la­bai ski­ria­si nuo ori­gi­na­lo? Te­ko gir­dė­ti, kad že­muo­gių la­pų at­spau­dai au­di­ny­je tam­pa vio­le­ti­niai.

– Tik­rai taip – spal­va pa­si­kei­čia. Ro­žių, pa­par­čių ar avie­čių la­pų ža­lios spal­vos pa­si­kei­čia į pil­ką, o kiš­kia­ko­pūs­tis iš mū­sų dar­že­lių pa­lie­ka mė­ly­ną at­spau­dą, se­ren­čių žied­la­piai – tam­siai ru­dą…

– Ar il­gai lie­ka ne­pa­ki­tę at­spau­dai?

– At­spau­dus bū­ti­na už­fik­suo­ti la­bai sil­pnu ge­le­žies sul­fa­to tir­pa­lu.

– Spė­ju, kad lais­va­lai­kį daž­niau­siai pra­lei­džia­te gam­to­je?

– Gam­ta ma­ne ža­vi ir ste­bi­na – ji vie­nin­te­lė to­bu­la me­ni­nin­kė, nie­kas jai ne­pri­lygs­ta.

Aš mėgs­tu au­gin­ti au­ga­lus. Gi­mus sū­nui, pri­si­rin­kau gi­lių ir iš jų iš­au­gi­nau ąžuo­liu­ką, ku­riam da­bar jau 15 me­tų. Jis au­ga mū­sų kie­me.

Vie­šė­da­ma Pran­cū­zi­jo­je su­si­ža­vė­jau le­van­do­mis – da­bar jos au­ga ir puo­šia mū­sų šei­mos na­mus.

Iš sėk­lų iš­au­gi­nu su­me­dė­ju­sių bi­jū­nų, jų žie­dai ma­ne ste­bi­na kiek­vie­ną pa­va­sa­rį.

Na­muo­se ir­gi au­gi­nu ne­ma­žai gė­lių.

– Jums pa­čiai, koks yra di­džiau­sias, su­dė­tin­giau­sias pa­čios ran­ko­mis at­lik­tas dar­bas? Gal at­ei­ty­je su­reng­si­te ir sa­vo dar­bų pa­ro­dą?

– Man pa­tin­ka ma­ži ir kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­tys dar­bai. Ma­no va­ba­liu­kų ir laum­žir­gių se­gės bei ka­lė­di­niai bum­bu­lai, de­ko­ruo­ti kris­ta­lais, – dau­giau­sia kan­try­bės ir ati­du­mo rei­ka­lau­jan­tys dar­bai.

Bu­vo su­reng­ta ir jų pa­ro­da Aly­taus Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je.

– Dar pa­klau­siu, ar tik­rai sva­jo­nės pil­do­si?

– Sva­jo­nės pil­do­si vi­sa­da – tad ne­bi­jo­ki­me sva­jo­ti, o gi­mu­sias idė­jas sten­ki­tės įgy­ven­din­ti.

Sva­jo­nės su­si­de­da iš daug ma­žų žings­ne­lių link mū­sų di­de­lių sva­jo­nių. Kar­tais tie ma­ži žings­ne­liai ir yra sva­jo­nės. Kū­ry­bi­nis pro­ce­sas pats svar­biau­sias.

Edu­ka­ci­jo­je pa­ma­čiau daug spin­din­čių vai­kiš­kų ake­lių, taip jos su­spin­di pa­ma­čiu­sios pa­pras­tų au­ga­lų at­spau­dus ant au­di­nio. Koks ste­buk­las ir džiaugs­mas.

O ma­no akys spin­di kiek­vie­ną kar­tą, kai pa­ma­tau sa­vos kū­ry­bos re­zul­ta­tą, pa­pras­tai – to­kį vie­nin­te­lį ir ne­pa­kar­to­ja­mą, ste­bi­nan­tį ir ne­nu­spė­ja­mą...