Re­li­gi­nės te­ori­jos bei skan­duo­tės

Jie bu­vo ge­ro­kai nu­ste­bę pa­aiš­ki­ni­mu, esą upė – tai Jor­da­nas, o jū­ra – Vi­dur­že­mio. Ki­taip ta­riant, skam­bi skan­duo­tė reiš­kia ne ką ki­ta, o že­mės plo­tą tarp Jor­da­no ir Vi­dur­že­mio jū­ros, ku­ria­me ne­tu­rė­tų bū­ti bent jau Iz­ra­e­lio vals­ty­bės, ofi­cia­liai Jung­ti­nių Tau­tų čia įkur­tos 1948 m. Nu­ma­no­mai ir vi­sų žy­dų.

Yra ir ki­tas – sta­čiai prie­šin­gas as­pek­tas. Fun­da­men­ta­lių po­žiū­rių be­si­lai­kan­tys Iz­ra­e­lio ju­dė­jai vie­šai vis daž­niau kal­ba apie „Di­dį­jį Iz­ra­e­lį“ ( ki­taip – Pa­ža­dė­to­ji Že­mė, ar­ba hebr. Eterz Is­ra­el), ku­ris ge­ro­kai len­kia šiuo­lai­ki­nę Iz­ra­e­lio vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją. To­kio po­žiū­rio ša­li­nin­kai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, Di­džio­jo Iz­ra­e­lio te­ri­to­ri­jo­je ne­ma­to jo­kio ara­bų vals­ty­bi­nio da­ri­nio.

Pa­ža­dė­to­sios Že­mės te­ri­to­ri­ja ap­rė­pia ne tik šiuo­lai­ki­nį Iz­ra­e­lį, bet ir da­lį da­bar­ti­nės Li­ba­no, va­ka­ri­nes šiuo­lai­ki­nės Jor­da­ni­jos sri­tis, Ga­zos sek­to­rių, da­lį Si­na­jaus pu­sia­sa­lio (ten – Egip­to su­ve­re­ni­te­tas) Ju­dė­ją ir Sa­ma­ri­ją (Jor­da­no upės va­ka­ri­nį kran­tą).

Šio po­žiū­rio ne­ga­lė­tu­me pri­skir­ti da­bar­ti­niams Iz­ra­e­lio va­do­vams – pre­zi­den­tui Icho­kui Her­zo­gui ir mi­nist­rui pir­mi­nin­kui Ben­ja­mi­nui Ne­tan­ja­hu. Ta­čiau da­bar­ti­nę val­dan­či­ą­ją po­li­ti­nę ko­a­li­ci­ją Iz­ra­e­ly­je su­da­ro B.Ne­tan­ja­hu va­do­vau­ja­ma par­ti­ja „Li­kud“ su itin ra­di­ka­lio­mis kraš­tu­ti­nės de­ši­nės par­ti­jo­mis, ku­rioms va­do­vau­ja ra­di­ka­lūs po­li­ti­kai Be­za­le­lis Smot­ri­chius (fi­nan­sų mi­nist­ras, g. 1980) ir Ita­ma­ras Ben-Gvi­ras (na­cio­na­li­nio sau­gu­mo mi­nist­ras, g. 1976). Su šiais dviem vei­kė­jais ven­gia kon­tak­tų net iš­ti­ki­miau­sia žy­dų vals­ty­bės są­jun­gi­nin­kė – JAV.

O tarp šių dvie­jų par­ti­jų rė­mė­jų – gau­su be­si­lai­kan­čių re­li­gi­nės te­ori­jos apie tai, kad Di­dį­jį Iz­ra­e­lį ju­dė­jams pa­do­va­no­jo Die­vas. Ir jo­kių ara­bų čia ne­tu­rė­tų bū­ti. Na, ne­bent tie, ku­rie Iz­ra­e­lio vals­ty­bei bus pa­brėž­ti­nai lo­ja­lūs be­igi pri­pa­žins, kad ši vals­ty­bė vi­sų pir­ma yra žy­dų.

Di­dį­jį Iz­ra­e­lį Pa­les­ti­na ėmė va­din­ti bri­tai, ka­da ši te­ri­to­ri­ja (da­bar­ti­nis Li­ba­nas bei Si­ri­ja bu­vo Pran­cū­zi­jos kon­tro­liuo­ja­mos ša­lys) tu­rė­jo Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės man­da­tą. Pa­les­ti­nie­čiais bu­vo va­di­na­mi ir vi­si čia gy­ve­nan­tys žmo­nės, ne­pai­sant jų et­ni­nės kil­mės. Tai­gi – ir ara­bai, ir žy­dai, ir ki­ti.

Po dau­ge­lio XX a. vy­ku­sių ka­rų Iz­ra­e­lis pa­si­ra­šė tai­kos su­tar­tis su Egip­tu bei Jor­da­ni­jos Ka­ra­lys­te, ku­rio­mis ša­lys pri­pa­ži­no vie­na ki­tų vals­ty­bės sie­nas. Dėl tos prie­žas­ties Iz­ra­e­lis te­be­tu­ri te­ri­to­ri­nių gin­čų su Li­ba­nu bei Si­ri­ja.

Ta­čiau at­ro­do, kad ra­di­ka­lių ara­bų ir žy­dų vei­kė­jų ga­lio­jan­čios tai­kos su­tar­tys ne­už­til­do. Juo­lab po pra­ėju­sių­jų me­tų spa­lio 7 d. pa­les­ti­nie­čių te­ro­ris­tų su­reng­to krau­paus te­ro­ro ak­to pie­ti­nė­se Iz­ra­e­lio te­ri­to­ri­jo­se. Ka­da ap­čiuo­pia­ma žy­dų vi­suo­me­nės da­lis ta­po ge­ro­kai ra­di­ka­les­nė nei bu­vo iki šiol.

Toks kon­teks­tas ver­čia abe­jo­ti, ar ar­ti­miau­siu me­tu įvai­rių Va­ka­rų ša­lių emi­sa­rų laks­ty­mas po Ar­ti­muo­sius Ry­tus duos ap­čiuo­pia­mų re­zul­ta­tų su­ku­riant re­gio­ne tva­rią tai­ką.

Jau bu­vęs Če­ki­jos pre­zi­den­tas Vac­la­vas Ha­ve­las (1936–2011) yra sa­kęs, esą di­džiau­sia Ru­si­jos pro­ble­ma yra ta, kad ji ne­ži­no nei kur pra­si­de­da, nei kur bai­gia­si. Ko­dėl ta pa­ti nuo­sta­ta ne­ga­li ga­lio­ti svars­tant ir apie žy­dų ir ara­bų kon­flik­tą Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se?