Po 40 javapjūčių – atokvėpis su mylimais žmonėmis ir augintiniais

Po 40 javapjūčių – atokvėpis su mylimais žmonėmis ir augintiniais (0)

Alma MOSTEIKAITĖ, alma@alytausnaujienos.lt

2024-12-13

Simniškis Eduardas Guževičius šiandien sako gyvenantis taip, kaip kažkada svajojo. Turi mylinčią šeimą, gerus vaikus ir anūkus, būrį paukščių, mėgstamų veislių šunų... Rūpesčių daug, bet po keturiasdešimties gyvenime praleistų javapjūčių – atokvėpis. „Anksčiau tam nebuvo nei laiko, nei pinigų“, – sako Eduardas. Kai vaikai užauginti ir augalininkystės ūkis perleistas vienam iš sūnų, galima užsiimti tuo, apie ką svajota vos ne nuo vaikystės.

Paskui tėvą ir dieduką iš tėvo pusės

Toli gražu ne pirmos ir ne antros kartos simniškis Eduardas šiandien net neįsivaizduoja, kad galėjo nutolti nuo žemės. A.a. tėvas Bronius buvo netoli Simno veikusio „Artojo“ kolūkio pirmininkas. Tad baigęs aukštuosius agronomijos mokslus Eduardas įsidarbino ne kažkur toli nuo gimtinės, bet agronomu tėvo vadovautame kolūkyje.

Kaip dabar, taip ir tuo metu jauni žmonės kaime, ypač gabūs ir darbštūs, buvo vertinami ir stengtasi juos išlaikyti.

Tad vos trejus metus pasidarbavęs pas tėvą, pats Eduardas tapo kito Simno kaimynystėje buvusio „Žuvinto“ kolūkio pirmininku. Bet tik devynerius metus jam buvo lemta čia darbuotis.

Ėmus keistis laikmečiui ir prasidėjus grįžimui dirbti artimųjų žemę, jis daug nė negalvojo dėl lemtingų pokyčių. Nors dar galėjo vadovauti buvusiam kolūkiui, bet pasitarus su šeima apsispręsta tvirtai: imti dirbti susigrąžintą dieduko žemę šalia Simno, Bažavos kaime.

Taip Eduardo ūkininkavimas prasidėjo nuo 27 hektaro nuosavos žemės ir per daugiau nei du dešimtmečius išsiplėtė iki maždaug pusantro tūkstančio hektarų.

„Aš psichologiškai pavargau nuo žemės ūkio“

Gyvulių savo ūkyje Eduardas niekada nelaikė. Jam šis sritis – ne pagal specialybę. Buvo įkūręs savo augalininkystės ūkį. Iš pradžių augino kviečius ir miežius, paskui prisidėjo rapsai, žirniai, pupos.

Siminiškis tikrai nedejuoja, kad ūkininkauti buvo ypatingai sunku ir nepelninga. Ūkis Eduardui nešė naudą. „Bet prieš ketverius metus ūkio atsisakiau ir jį perleidau sūnui Broniui. Psichologiškai pavargau nuo žemės ūkio. Paskutiniais mano ūkininkavimo metais nuolat kankino sausros. Aplink lyja, o Simne – ne ir viskas. Lauki, lauki, kol palis. Kai pradeda lyti, vėl lauki, kol nustos. Nuo dvidešimt metų pradėjau ūkininkauti, suskaičiavau – keturiasdešimt javapjūčių teko išgyventi. Užtenka. Šiandien apie žemės ūkį jau nenoriu nei skaityti, nei girdėti. Gal kažkam tai keistai atrodo, bet sakau nuoširdžiai“, – prisipažįsta E. Guževičius.

Balandžiai prišaukė šimtus kitų paukščių

Augalininkystės ūkio Eduardas atsisakė toli gražu ne su mintimi sėdėti namuose nieko neveikiant. Tai tikrai ne jam.
Dar nuo septintos klasės turėta aistra auginti balandžius iš pradžių pas tėvus, po to savoje sodyboje Simne tiesiog šaukte prišaukė šimtus kitų paukščių.

Vyras net tiksliai negali suskaičiuoti, kiek dabar yra sparnuočių sodybos valdose. Gal kokie 300. Ne tik balandžiai, bet ir fazanai, Indijos povai, cholmogorų žąsys, panašios į gulbes, mandarininės antys, bramos vištos…

Dar reikia pridėti apie 100 avių. Prancūziškos Šarolė, Lietuvoje retos veislės, Pietų Afrikoje išvestos ypatingos išvaizdos Dorper. Pirmos – mėsinės, antros – mėsinės ir nereikalaujančios kirpti. Atsivestiems jaunikliams šeimininkų ilgai ieškoti nereikia, atsiranda pirkėjai net iš tolimiausių Lietuvos kraštų.

Dešimtis triušių, tarp kurių ir įspūdingieji vokiečių dėmėtieji drugeliai, trys alpakos taip pat suranda vietas Eduardo sodyboje.