Plau­kiam į Aly­tų ir pro ša­lį

Jei­gu ti­kė­si­me po­rin­gė­mis...

1935 m. Aly­taus gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Jo­nas Že­ke­vi­čius Kau­ne iš­lei­do dzū­kiš­kų po­rin­gių ir pa­sa­kų rin­ki­nį „Kar­žy­giai“. Jo­je 7 po­rin­gės skir­tos Aly­tui ir jo įvai­rioms vie­toms bei nu­ti­ki­mams. Jei­gu ti­kė­si­me „Po­rin­ge apie var­pą sken­duo­lį“ ir „Mil­ži­nų kal­nu“, tai į Aly­tų vie­ni iš pir­mų­jų Ne­mu­nu at­plau­kė vi­kin­gai ir, ži­no­ma, ne tu­ris­ti­niais tiks­lais. Pir­mo­je po­rin­gė­je pa­sa­ko­ja­ma: „Iš to­li pa­si­ro­dė ne­ži­no­mi prie­šai, lig šio ne­ma­ty­ti: vy­rai barz­do­ti kaip ama­ras vir­to, iš už jū­rų ma­rių at­plau­kė, Ne­mu­nu yrė­si žu­vė­dai.“ An­tra taip pat ne­at­si­lie­ka su pa­sa­ko­ji­mu „kai prie Aly­taus pa­si­ro­dė ne­pra­šy­ti sve­čiai: iš to­li Ne­mu­nu yrė­si, kaip ama­ras vir­to žu­vė­dai“.

Ga­li kil­ti klau­si­mas, kas gi bu­vo tie žu­vė­dai ir kuo čia dė­ti vi­kin­gai. Pa­si­ro­do, žu­vė­dai, žvė­dai – tai nor­ma­nų (vi­kin­gų), vė­liau šve­dų pa­va­di­ni­mas lie­tu­vių raš­tuo­se (tar­kim, XIX a. Si­mo­no Dau­kan­to), ret­kar­čiais – tau­to­sa­ko­je.

Moks­li­nin­kai, 

ke­liau­to­jai ir sie­li­nin­kai 

XIX a. ty­ri­nė­ti Ne­mu­no ir jo kran­tų plau­kė ne vie­na moks­li­nin­kų ir ke­liau­to­jų eks­pe­di­ci­ja. Vie­ni iš pir­mų­jų bu­vo Zig­man­tas Glio­ge­ris ir Vla­dis­lo­vas Si­ro­kom­lė. Pas­ku­ti­ny­sis ra­šė (į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­ta 1932 m.): „Dvi my­lios tie­siu ke­liu, o ar­ti tri­jų Ne­mu­no vin­giais yra nuo Ne­mu­nai­čio iki Aly­taus mies­te­lio, sto­vin­čio de­ši­nia­ja­me kran­te. Tas ne­di­de­lis mies­te­lis su Nau­gar­do vai­va­dos Jo­no Zab­že­zins­kio 1524 m. įkur­ta baž­ny­čia ke­tu­rio­lik­ta­ja­me šimt­me­ty­je bu­vo liu­dy­to­jas ke­lių kry­žiuo­čių už­puo­li­mų. Kar­tais tie už­puo­li­mai bū­da­vo ne­lai­min­gi lie­tu­viams, net ir kry­žiuo­čius nu­ga­lė­ju­siems. Nuo Gar­di­no iki Aly­taus Ne­mu­no fi­zio­no­mi­ja ga­na įvai­ri. Upė skro­džia aukš­tus kal­nus, plau­kia gi­rio­mis ir da­ro daug vin­gių. Gy­ven­to­jai abi­pus Ne­mu­no – lie­tu­viai, dau­giau­sia ka­ta­li­kai; kai­mų tro­bos men­kos, kas tek­tų pri­skir­ti la­biau se­nai tra­di­ci­jai ne­gu ne­tur­tui. Pui­kes­nis ar gal la­biau pa­si­tu­rįs kai­rio­jo kran­to, ar­ba Len­kų Ka­ra­lys­tės, gy­ven­to­jas ap­si­ren­gia lyg ir šven­ta­die­niš­kai, va­žiuo­ja jau ne vie­nu ar­kliu­ku, bet pui­kiu dve­je­tu ir kaus­ty­ta­me ve­ži­me. Mo­te­rys lin­ku­sios pa­si­puoš­ti bliz­gu­čiais ir gė­lė­mis, nors tai ne­daug jas te­pag­ra­ži­na.“

Ne­mu­ną ties Aly­tu­mi ir apy­lin­kė­mis la­bai ge­rai bu­vo iš­stu­di­ja­vę sie­li­nin­kai, ku­rie keiks­no­jo upė­je esan­čias rė­vas.

Kliau­jan­tis is­to­ri­ne li­te­ra­tū­ra, rei­kia pa­žy­mė­ti, jog nuo 1901 m. iš Kau­no į Aly­tų pra­dė­jo kur­suo­ti gar­lai­vis „Bi­ru­tė“. Prie­plau­ka bu­vo pa­sta­ty­ta kai­ria­ja­me kran­te. Tar­pu­ka­riu vie­nas iš ge­riau­sių Ne­mu­no ži­no­vų bu­vo pro­fe­so­rius Ste­po­nas Ko­lu­pai­la, pa­tei­kęs ne­ma­žai ži­nių apie plau­kio­to­jus Ne­mu­nu į Aly­tų. „1921 me­tų spa­lio pa­bai­go­je inž. Skar­dins­kas pa­si­ė­mė ma­ne į tar­ny­bi­nę ke­lio­nę gar­lai­viu „Klai­pė­da“ iš Kau­no į Aly­tų. Li­gi 1924 me­tų Ne­mu­nu iš Kau­no į Aly­tų plau­kio­jo ke­lei­vi­niai gar­lai­viai. Ke­lio­nė prieš sro­vę tru­ko dvi die­nas, at­gal – vie­ną die­ną. Kai Aly­tų su­jun­gė ge­le­žin­ke­liu pro Šeš­to­kus ir Kaz­lų Rū­dą, su­si­sie­ki­mas Ne­mu­nu nu­trū­ko. 

1934 me­tų lie­pos mėn. 7 d. iš Aly­taus bu­vo pra­dė­tas pir­ma­sis pro­pa­gan­di­nis žy­gis bai­da­rė­mis. Aly­tiš­kiai la­bai iš­kil­min­gai iš­ly­dė­jo 120 van­dens ke­lio­nių mė­gė­jų į pui­kiai nu­si­se­ku­sį žy­gį.

Su­si­sie­ki­mas Aly­tus–Kau­nas Ne­mu­nu vie­nu me­tu bu­vo at­gai­vin­tas ir so­viet­me­čiu. Ta­čiau tai jau at­ei­ties pa­sa­ko­ji­mas.

Bi­ru­tė Malaškevičiūtė,

mu­zie­ji­nin­kė