Plaukiam į Alytų ir pro šalį (1)
Jeigu tikėsime poringėmis...
1935 m. Alytaus gimnazijos mokytojas Jonas Žekevičius Kaune išleido dzūkiškų poringių ir pasakų rinkinį „Karžygiai“. Joje 7 poringės skirtos Alytui ir jo įvairioms vietoms bei nutikimams. Jeigu tikėsime „Poringe apie varpą skenduolį“ ir „Milžinų kalnu“, tai į Alytų vieni iš pirmųjų Nemunu atplaukė vikingai ir, žinoma, ne turistiniais tikslais. Pirmoje poringėje pasakojama: „Iš toli pasirodė nežinomi priešai, lig šio nematyti: vyrai barzdoti kaip amaras virto, iš už jūrų marių atplaukė, Nemunu yrėsi žuvėdai.“ Antra taip pat neatsilieka su pasakojimu „kai prie Alytaus pasirodė neprašyti svečiai: iš toli Nemunu yrėsi, kaip amaras virto žuvėdai“.
Gali kilti klausimas, kas gi buvo tie žuvėdai ir kuo čia dėti vikingai. Pasirodo, žuvėdai, žvėdai – tai normanų (vikingų), vėliau švedų pavadinimas lietuvių raštuose (tarkim, XIX a. Simono Daukanto), retkarčiais – tautosakoje.
Mokslininkai,
keliautojai ir sielininkai
XIX a. tyrinėti Nemuno ir jo krantų plaukė ne viena mokslininkų ir keliautojų ekspedicija. Vieni iš pirmųjų buvo Zigmantas Gliogeris ir Vladislovas Sirokomlė. Paskutinysis rašė (į lietuvių kalbą išversta 1932 m.): „Dvi mylios tiesiu keliu, o arti trijų Nemuno vingiais yra nuo Nemunaičio iki Alytaus miestelio, stovinčio dešiniajame krante. Tas nedidelis miestelis su Naugardo vaivados Jono Zabžezinskio 1524 m. įkurta bažnyčia keturioliktajame šimtmetyje buvo liudytojas kelių kryžiuočių užpuolimų. Kartais tie užpuolimai būdavo nelaimingi lietuviams, net ir kryžiuočius nugalėjusiems. Nuo Gardino iki Alytaus Nemuno fizionomija gana įvairi. Upė skrodžia aukštus kalnus, plaukia giriomis ir daro daug vingių. Gyventojai abipus Nemuno – lietuviai, daugiausia katalikai; kaimų trobos menkos, kas tektų priskirti labiau senai tradicijai negu neturtui. Puikesnis ar gal labiau pasiturįs kairiojo kranto, arba Lenkų Karalystės, gyventojas apsirengia lyg ir šventadieniškai, važiuoja jau ne vienu arkliuku, bet puikiu dvejetu ir kaustytame vežime. Moterys linkusios pasipuošti blizgučiais ir gėlėmis, nors tai nedaug jas tepagražina.“
Nemuną ties Alytumi ir apylinkėmis labai gerai buvo išstudijavę sielininkai, kurie keiksnojo upėje esančias rėvas.
Kliaujantis istorine literatūra, reikia pažymėti, jog nuo 1901 m. iš Kauno į Alytų pradėjo kursuoti garlaivis „Birutė“. Prieplauka buvo pastatyta kairiajame krante. Tarpukariu vienas iš geriausių Nemuno žinovų buvo profesorius Steponas Kolupaila, pateikęs nemažai žinių apie plaukiotojus Nemunu į Alytų. „1921 metų spalio pabaigoje inž. Skardinskas pasiėmė mane į tarnybinę kelionę garlaiviu „Klaipėda“ iš Kauno į Alytų. Ligi 1924 metų Nemunu iš Kauno į Alytų plaukiojo keleiviniai garlaiviai. Kelionė prieš srovę truko dvi dienas, atgal – vieną dieną. Kai Alytų sujungė geležinkeliu pro Šeštokus ir Kazlų Rūdą, susisiekimas Nemunu nutrūko.
1934 metų liepos mėn. 7 d. iš Alytaus buvo pradėtas pirmasis propagandinis žygis baidarėmis. Alytiškiai labai iškilmingai išlydėjo 120 vandens kelionių mėgėjų į puikiai nusisekusį žygį.
Susisiekimas Alytus–Kaunas Nemunu vienu metu buvo atgaivintas ir sovietmečiu. Tačiau tai jau ateities pasakojimas.
Birutė Malaškevičiūtė,
muziejininkė
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Dekui Birutei uz jos darba,…
Komentaras
Dekui Birutei uz jos darba, zinias bei tolerancija!