Nukentėjusiųjų gynėja: „Alytus mane pribloškė“ (0)
Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje dirbęs mokytojas V. P. dėl mažamečių vaikų seksualinio prievartavimo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme, kurią jau beveik devynis mėnesius (nuo 2023 m. lapkričio mėnesio) atlieka Alytaus kalėjime. Ar pasikeitė minėtos gimnazijos buvusios direktorės, dabar Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjos Loretos Šernienės nuomonė apie galimybę pedofilijos sutrikimą turinčiam asmeniui dirbti ugdymo įstaigoje ir kas šiuo atveju nukentėjo labiausiai? Kas tapo didžiausiomis aukomis – prievartauti mažamečiai vaikai, nuteistojo šeima, aplinkiniai, bendravę su, švelniai tariant, savotišką supratimą apie gyvenimą turinčiu buvusiu mokytoju, o gal pats nuteistasis?
STRAIPSNIŲ SERIJA. PIRMA DALIS
Atgal į praeitį
Rugpjūčio 11 d. (2022 m.) Kauno apygardos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. P. buvo pripažintas kaltu dėl mažamečių vaikų seksualinio prievartavimo, už ką atsakomybė numatyta Baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje. Šį nuosprendį V. P. apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Daugiau nei po metų (2023 m. lapkričio 23 d.) apeliacinis skundas buvo atmestas. Tuo metu Kauno apygardos teismo nuosprendis imtas laikyti įsiteisėjusiu ir pradėtas vykdyti. Šalies žiniasklaidoje skelbta, kad chemijos mokytojas laisvu nuo darbo metu šešerius metus tvirkino ir prievartavo mažamečius. Tai daryti pedagogas pradėjo, kai jiems galėjo būti septyneri metai ar netgi mažiau. Kaip skandalinga detalė minėta tai, kad po Kauno apygardos teismo nuosprendžio dar metus V. P. toliau dirbo mokykloje.
Iš nepilnamečių interesų gynėjų pozicijos
Baudžiamosios bylos eiga, atstovaudama mažamečių nukentėjusiųjų interesams, nuolat domėjosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina MIŠINIENĖ. Pakalbinome ją apie tokių istorijų specifiką, patirtį, ginant mažamečių interesus panašaus pobūdžio bylose.
– Alytiškio pedofilijos byla. Kiek su ja teko susidurti?
– Minimoje byloje nukentėjusiesiems centras teikė pagalbą. Kai apie šį atvejį sužinojome, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jau buvo skyrusi nukentėjusiesiems atstovaujančius teisininkus. Į teisminį procesą įsijungėme ne nuo pat pradžios.
– Ar apie viską šioje byloje galėtumėte laisvai kalbėti?
– Visų pirma - apie nukentėjusiuosius, jų duomenų apsauga turėtų būti mūsų visų rūpestis. O kalbėti reikėtų apie tai, kokia buvo kaltininko gynyba, pradėjus viešinti šį atvejį, kokia ciniška gimnazijos direktorės pozicija. Ji ir šiandien nėra jos paaiškinusi, atsiprašiusi bendruomenės, jog gimnazija ilgam buvo tapusi šiam nusikaltėliui saugiu prieglobsčiu.
– Visgi kokios tos povandeninės srovės?
– Visų pirma, nesinori kalbėti apie nukentėjusiuosius, nes tai būtų per didelė atsakomybė man. O kalbėti reikėtų apie tai, kokia buvo kaltininko gynyba, pradėjus viešinti šį atvejį, kokia, manyčiau, ciniška gimnazijos direktorės pozicija. Ji ir šiandien nėra nuleidusi galvos. Argi jai nereiktų atsiprašyti?
– Kaip pasireiškė ta, Jūsų įvardijimu, ciniška direktorės pozicija?
– Kai byla buvo nagrinėjama pirmos instancijos teisme, šio mokytojo pavardė visus metus vis dar figūravo darbuotojų sąraše. Yra žinoma, kad jam darbo vieta buvo pažadėta ir kitiems mokslo metams. Gal būt buvo manoma, kad jis nebus nuteistas.
– Direktorė kalbėjo, kad ji nežinojo apie prasidėjusį teisminį procesą. Tai galbūt dėl to tokia pozicija?
– Aš manau, kad apie prasidėjusį teisminį procesą V.P. pasisakė direktorei. Yra dar ir tas niuansas, kad gimnazija, kurioje dirbo šis žmogus, yra katalikiška, ten dirbo du kapelionai, o vienas iš steigėjų – Vilkaviškio vyskupijos kurija.
– O kokia buvo Vyskupijos pozicija šiuo klausimu?
– Vyskupija net ausimis nekrustelėjo. Kai pradėjome šią istoriją viešinti, sulaukėme daug laiškų – vieni gynė, kiti kaltino, o iš Vyskupijos – visiška tyla.
– Ar negalėjo taip būti, kad buvo ir daugiau V.P. aukų, tik jos tylėjo?
– Nėra žinoma, ar nebuvo daugiau aukų, nes niekas daugiau nesikreipė. Iš viso stebuklas, kad ši byla būtent taip pasibaigė, nes kiek gynėjų atsirado!
– Kaip taip galėjo būti? Juk paprastai už prievartą prieš vaikus asmenys sulaukia didelio pasmerkimo, netgi įkalinimo įstaigose...
– Manau, kad tikrai mažas šio žmogaus pasmerkimas buvo Alytaus mieste. Buvo skandalas, bet ne pasmerkimas. Mane Alytus pribloškė su tokia reakcija...
– Gal iš savo patirties galėtumėte pasakyti, kad vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali paveikti žmogaus psichiką, jo ateitį?
– Kaip jau suaugusį žmogų galėtų veikti vaikystėje patirta psichologinė prievarta, savo įžvalgų galbūt turėtų psichologai. Aš pati galėčiau pasisakyti daugiau kaip socialinė darbuotoja. Pastebime, kad pasekmės yra labai įvairios.
– Nuo ko tos pasėkmės priklauso?
– Tai priklauso nuo daugybės faktorių – kokiame amžiuje buvo patirta prievarta, kiek laiko ji truko, kas buvo tas prievartautojas (iš krūmų iššokęs nepažįstamasis ar šeimos narys), nukentėjusiojo psichologinis atsparumas, kas vyko po prievartos atvejo, kokią pagalbą gavo nukentėjusysis.
– O gal vis tik verčiau patirtą prievartą tiesiog pamiršti ir į teisėsaugos institucijas nesikreipti? Kas tokiais atvejais vyksta vaiko gyvenime?
– Jeigu dauguma tokių atvejų neišeina „į paviršių“, lieka uždaroje erdvėje, lieka tarsi „šeimos reikalas“, iš pradžių atrodo, kad viskas susitvarkė – „šiukšlės nebuvo išneštos iš namų”...
Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14028-ajame numeryje.
Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.
© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas
„Alytaus naujienų“ laikraščio projekto „Viešojo intereso periskopas“
(VIP) publikacija. Projektą iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“.
Daugiau skaitykite www.alytausnaujienos.lt/vip
Komentarai
Palikite savo komentarą