Nepakartojami vaikystės mokytojai... (0)
Tėtė pasakodavo apie šį mokytoją, koks taktiškas jis buvo su mokiniais. „Iš vakaro parašėme matematikos kontrolinį darbą. Rytojaus dieną atnešė sąsiuvinius su ištaisytomis klaidomis. Visiems mokiniams išdalino, o man sąsiuvinio nedavė. Taip prasėdėjau pamoką. Per pertrauką mokytojas pasišaukė į šalį ir sako: „Man gėda buvo parodyti klasei, kokią klaidą padarei.“
Įsidėmėjau tėtės pasakojimą: „Mama pridžiovina duonos plutelių, aš ant pečių kuprinę ir 25 kilometrus pro Aniškio mišką iš II Patrakės kaimo pėsčias ateinu į gimnaziją. Koks buvo noras mokytis!“
1949 m. rugsėjo 1 dieną ir aš pradedu lankyti Liuklingėnų pradinės mokyklos 1-ąją klasę. Kartu mokosi visos keturios klasės, sėdi 38 basakojai mokiniai. Moko mus mokytoja Danutė Pankaitė, myli mus, mažus, o su kaimo jaunimu stato spektaklius. Klasė – ūkininko Budrevičiaus kambaryje. Patalpoje šalta. Jau tada mokytoja turėjo patefoną, grojo plokšteles. „Vaikai, sustumkim suolus į pakraščius ir šokim – reikia sušilti“, – ragindavo. Po dviejų metų mokytoja palieka mus nepasakydama kodėl. Prabėgus nemažai laiko, kai mokiau jos anūką Nerijų Sipavičių, ji man papasakojo, kad buvo priversta palikti Liuklingėnus, nes gaudavo grasinančių laiškų dėl bendravimo su kaimo jaunimu.
Man būnant trečioje klasėje, ateina dirbti mokytojas Juozas Šukevičius. Paveldėjusi tėtės genus, aš, ketvirtokė, tapau gera matematike. Mokytojas man duoda raudonai rašantį parkerį ir liepia ištaisyti pirmokų, antrokų klaidas. Su šiuo mokytoju jau aplankome Aniškio mišką, jis pairsto mus Aniškio ežere.
Penktą klasę pradedu lankyti Krokialaukio vidurinėje mokykloje. Čia su mumis iki 11-os klasės vėl dirba tik geri, nuoširdūs, mylintys darbą ir mus, mokytojai. Kaip galėčiau nepaminėti reiklios lietuvių kalbos mokytojos Birutės Mikulevičienės. Eiliuota forma ji išmokė rašyti lietuvių kalbos nosines balses.
Temas vyresnėse klasėse mokė rašyti mokytoja Valerija Kalavinskaitė-Januškevičienė. Ji kilusi iš Jono Basanavičiaus tėviškės ir dar jo giminaitė. Mokytoja kurdavo scenarijus spektakliams. Ne vienu pasinaudojau ir aš pati darbe su mokiniais.
Auklėtoja Aldona Šukevičienė mus globojo lyg savo vaikus. Duodavo daug praktiškų, gyvenimui tinkančių patarimų. Įsidėmėjau, kaip ji, negailėdama savo laiko, vedė mus į Punią susitikti su bendraamžiais. Nakvojome Dubėnų mokykloje, o kitą dieną, sekmadienį, ant Punios piliakalnio vyko draugystės vakaras. Ėjome namo pūslėtomis kojomis, bet neskauda, juk vakare Krokialaukio vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvas vaidina spektaklį „Paskenduolė“. Koks buvo mokytojų pasiaukojimas, negailėjimas savo laisvalaikio.
Neišvardinsiu visų gražių pavyzdžių. Juos giliai paėmiau į širdį. 1960 m., baigusi vidurinę mokyklą gerais pažymiais, be konkurso įstoju į tuometinę Kapsuko O.Sukackienės pedagoginę mokyklą. Mokytis nebuvo sunku, gaudavau 18 rublių stipendiją. Bendrabučio ir valgyklos mokykla tuo metu dar neturėjo. Keturios merginos studentės samdėme kambarį pas šeimininkus. Ir čia man padėjo genai. Matematikos dėstytoja Žebertavičienė man duodavo spręsti jau net neprograminius uždavinius. Kad gabi matematikoje, buvo parašyta ir charakteristikoje. Paskyrimą gavau į Varėnos rajoną.
Ona Korlienė
Komentarai
Palikite savo komentarą