Ne­pa­kar­to­ja­mi vai­kys­tės mo­ky­to­jai... (0)

nuotr.
No­rė­jau bū­ti mo­ky­to­ja. Ko­dėl? Tai lė­mė ge­ri ir gra­žūs pa­vyz­džiai. Pir­ma­sis iš jų – šei­ma. Tė­tė Sta­sys Vyš­niaus­kas bu­vo bai­gęs Aly­taus gim­na­zi­jos ke­tu­ris kur­sus. Daug mums, vai­kams, pa­sa­ko­jo, kaip jam se­kė­si. Ma­te­ma­ti­ką gim­na­zi­jo­je dės­tė Ka­zi­mie­ras Kli­ma­vi­čius. Jis sa­ky­da­vo: „Sta­siui Vyš­niaus­kui ma­te­ma­ti­ko­je ly­gių nė­ra.“

Tė­tė pa­sa­ko­da­vo apie šį mo­ky­to­ją, koks tak­tiš­kas jis bu­vo su mo­ki­niais. „Iš va­ka­ro pa­ra­šė­me ma­te­ma­ti­kos kon­tro­li­nį dar­bą.  Ry­to­jaus die­ną at­ne­šė są­siu­vi­nius su iš­tai­sy­to­mis klai­do­mis. Vi­siems mo­ki­niams iš­da­li­no, o man są­siu­vi­nio ne­da­vė. Taip pra­sė­dė­jau pa­mo­ką. Per per­trau­ką mo­ky­to­jas pa­si­šau­kė į ša­lį ir sa­ko: „Man gė­da bu­vo pa­ro­dy­ti kla­sei, ko­kią klai­dą pa­da­rei.“

Įsi­dė­mė­jau tė­tės pa­sa­ko­ji­mą: „Ma­ma pri­džio­vi­na duo­nos plu­te­lių, aš ant pe­čių kup­ri­nę ir 25 ki­lo­met­rus pro Aniš­kio miš­ką iš II Pa­tra­kės kai­mo pės­čias at­ei­nu į gim­na­zi­ją. Koks bu­vo no­ras mo­ky­tis!“

1949 m. rug­sė­jo 1 die­ną ir aš pra­de­du lan­ky­ti Liuk­lin­gė­nų pra­di­nės mo­kyk­los 1-ąją kla­sę. Kar­tu mo­ko­si vi­sos ke­tu­rios kla­sės, sė­di 38 ba­sa­ko­jai mo­ki­niai. Mo­ko mus mo­ky­to­ja Da­nu­tė Pan­kai­tė, my­li mus, ma­žus, o su kai­mo jau­ni­mu sta­to spek­tak­lius. Kla­sė – ūki­nin­ko Bud­re­vi­čiaus kam­ba­ry­je. Pa­tal­po­je šal­ta. Jau ta­da mo­ky­to­ja tu­rė­jo pa­te­fo­ną, gro­jo plokš­te­les. „Vai­kai, su­stum­kim suo­lus į pa­kraš­čius ir šo­kim – rei­kia su­šil­ti“, – ra­gin­da­vo. Po dvie­jų me­tų mo­ky­to­ja pa­lie­ka mus ne­pa­sa­ky­da­ma ko­dėl. Pra­bė­gus ne­ma­žai lai­ko, kai mo­kiau jos anū­ką Ne­ri­jų Si­pa­vi­čių, ji man pa­pa­sa­ko­jo, kad bu­vo pri­vers­ta pa­lik­ti Liuk­lin­gė­nus,  nes gau­da­vo gra­si­nan­čių laiš­kų dėl ben­dra­vi­mo su kai­mo jau­ni­mu.

Man bū­nant tre­čio­je kla­sė­je, at­ei­na dirb­ti mo­ky­to­jas Juo­zas Šu­ke­vi­čius. Pa­vel­dė­ju­si tė­tės ge­nus, aš, ket­vir­to­kė, ta­pau ge­ra ma­te­ma­ti­ke. Mo­ky­to­jas man duo­da rau­do­nai ra­šan­tį par­ke­rį ir lie­pia iš­tai­sy­ti pir­mo­kų, ant­ro­kų klai­das. Su šiuo mo­ky­to­ju jau ap­lan­ko­me Aniš­kio miš­ką, jis pairs­to mus Aniš­kio eže­re. 

Penk­tą kla­sę pra­de­du lan­ky­ti Kro­kia­lau­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Čia su mu­mis iki 11-os kla­sės vėl dir­ba tik ge­ri, nuo­šir­dūs, my­lin­tys dar­bą ir mus, mo­ky­to­jai. Kaip ga­lė­čiau ne­pa­mi­nė­ti reik­lios lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos Bi­ru­tės Mi­ku­le­vi­čie­nės. Ei­liuo­ta for­ma ji iš­mo­kė ra­šy­ti lie­tu­vių kal­bos no­si­nes bal­ses.

Te­mas vy­res­nė­se kla­sė­se mo­kė ra­šy­ti mo­ky­to­ja Va­le­ri­ja Ka­la­vins­kai­tė-Ja­nuš­ke­vi­čie­nė. Ji ki­lu­si iš Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus tė­viš­kės ir dar jo gi­mi­nai­tė. Mo­ky­to­ja kur­da­vo sce­na­ri­jus spek­tak­liams. Ne vie­nu pa­si­nau­do­jau ir aš pa­ti dar­be su mo­ki­niais.
Auk­lė­to­ja Al­do­na Šu­ke­vi­čie­nė mus glo­bo­jo lyg sa­vo vai­kus. Duo­da­vo daug prak­tiš­kų, gy­ve­ni­mui tin­kan­čių pa­ta­ri­mų.  Įsi­dė­mė­jau,  kaip ji, ne­gai­lė­da­ma sa­vo lai­ko, ve­dė mus į Pu­nią su­si­tik­ti su ben­dra­am­žiais. Nak­vo­jo­me Du­bė­nų mo­kyk­lo­je, o ki­tą die­ną, sek­ma­die­nį, ant Pu­nios pi­lia­kal­nio vy­ko drau­gys­tės va­ka­ras. Ėjo­me na­mo pūs­lė­to­mis ko­jo­mis, bet ne­skau­da, juk va­ka­re Kro­kia­lau­kio vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vas vai­di­na spek­tak­lį  „Pa­sken­duo­lė“. Koks bu­vo mo­ky­to­jų pa­si­au­ko­ji­mas, ne­gai­lė­ji­mas sa­vo lais­va­lai­kio.

Ne­iš­var­din­siu vi­sų gra­žių pa­vyz­džių. Juos gi­liai pa­ė­miau į šir­dį. 1960 m., bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą  ge­rais pa­žy­miais, be kon­kur­so įsto­ju į tuo­me­ti­nę Kap­su­ko O.Su­kac­kie­nės pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą. Mo­ky­tis ne­bu­vo sun­ku, gau­da­vau 18 rub­lių sti­pen­di­ją. Ben­dra­bu­čio ir val­gyk­los mo­kyk­la tuo me­tu dar ne­tu­rė­jo. Ke­tu­rios mer­gi­nos stu­den­tės sam­dė­me kam­ba­rį pas šei­mi­nin­kus. Ir čia man pa­dė­jo ge­nai. Ma­te­ma­ti­kos dės­ty­to­ja Že­ber­ta­vi­čie­nė man duo­da­vo spręs­ti jau net ne­prog­ra­mi­nius už­da­vi­nius. Kad ga­bi ma­te­ma­ti­ko­je, bu­vo pa­ra­šy­ta ir cha­rak­te­ris­ti­ko­je. Pa­sky­ri­mą ga­vau į Va­rė­nos ra­jo­ną.

Ona Kor­lie­nė

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai