„My­liu sa­vo sal­dų dar­bą“.

Aly­taus ra­jo­ne, Alo­vės se­niū­ni­jo­je, Alo­vės kai­me gy­ve­nan­ti Gi­ta­na Vi­ners­kie­nė jau de­šimt me­tų tu­rė­da­ma in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mą ke­pa tor­tus, py­ra­gai­čius, pa­gal už­sa­ky­mus įvai­rioms pro­goms ruo­šia sal­džių­jų pa­tie­ka­lų sta­lus. Už­sa­ky­mų tik­rai ne­trūks­ta, ne­re­tai ten­ka dirb­ti net nak­ti­mis. Gi­ta­na pri­si­pa­žįs­ta, kad šis dar­bas jai la­bai pa­tin­ka, jau­čia­si įsė­du­si į sa­vo ro­ges ir va­di­na­mo­jo val­diš­ko dar­bo ne­si­žval­go. „Pir­mą tor­tą kar­tu su ma­ma iš­ke­piau bū­da­ma de­šim­ties ir iki šiol pri­si­me­nu die­viš­ką jo sko­nį. Tai bu­vo me­daus tor­tas, ku­ris man tuo­met at­ro­dė vos ne ste­buk­lin­gas. Šian­dien jau ne­su­skai­čiuo­ju, kiek įvai­riau­sių tor­tų esu iš­ke­pu­si“, – sa­ko alo­viš­kė.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo „Na­po­le­o­no“

Dar vai­kys­tė­je pa­ga­vu­si aist­rą kep­ti tor­tus ir py­ra­gai­čius, Gi­ta­na įvai­rio­mis pro­go­mis, o ne­re­tai ir be jų, sa­vo ga­mi­niais le­pi­no ir lepina šei­mą, ku­rio­je au­go du vai­kai, taip pat gi­mi­nes.

Tu­rin­ti aukš­tą­jį eko­no­mis­tės iš­si­la­vi­ni­mą, dar dirb­da­ma ban­ke mo­te­ris sa­vo kep­tais tor­tais vai­šin­da­vo ir ben­dra­dar­bes.

„Prieš de­šimt me­tų pra­dė­jau kep­ti tor­tus „Na­po­le­o­nas“ ir kai jų da­viau pa­ra­gau­ti ben­dra­dar­bėms, šios ėmė nuo­lat pra­šy­ti iš­kep­ti as­me­ni­nėms šven­tėms. Bet aš tam ne­la­bai tu­rė­jau lai­ko. O kai iš­ėjau iš dar­bo ban­ke, jau ga­lė­jau tuo už­si­im­ti. Ka­dan­gi už­sa­ky­mų iš pa­žįs­ta­mų ir drau­gų tu­rė­jau daug, pa­gal­vo­jau, ko­dėl to­kio dar­bo ne­pra­dė­jus ofi­cia­liai“, – pa­sa­ko­jo G.Vi­ners­kie­nė.

Taip prieš de­šimt­me­tį ji įsi­gi­jo in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mą, sa­vo na­mo prie­sta­te įsi­ren­gė kon­di­te­ri­jos ke­pyk­lė­lę ir šian­dien „Gi­ta­nos tor­tai ir sal­du­my­nai“ ži­no­mi bei per­ka­mi ne tik Dzū­ki­jo­je.

Į ver­slą pa­stū­mė­jo „Na­po­le­o­nas“. O da­bar pa­ti ke­pė­ja ne­ga­li su­skai­čiuo­ti, kiek rū­šių tor­tų ar py­ra­gai­čių ke­pa: „Po­pu­lia­riau­si tor­tai – šo­ko­la­di­niai, gai­vūs su vai­siais ir uo­go­mis, „sni­kers“, me­daus, ka­ra­liš­kas me­daus, ži­no­ma, „Na­po­le­o­nas“, įvai­rių sko­nių tar­ta­le­tės, „ma­ka­roncai“, py­ra­gaičiai „le­dai“ su įvai­riau­sio­mis fi­gū­ro­mis, ypač mė­gia­mi vai­kų. Kai ga­mi­ni, vis kaž­ką pa­kei­ti, kaž­ko nau­jo įde­di. Iš pa­tir­ties ži­nau, kas žmo­nėms pa­tin­ka ir ką daž­niau­siai jie už­sa­ko.“

Be­je, siek­da­ma kiek įma­no­ma di­des­nio pro­fe­sio­na­lu­mo Gi­ta­na Vil­niu­je lan­kė Dai­vos Mik­šiū­nie­nės kon­di­te­ri­jos stu­di­ją.

„Ge­riau­sia re­kla­ma – iš lū­pų į lū­pas“

Pir­muo­sius sa­vo ga­mi­nius Gi­ta­na ke­pė įprastinėje or­kai­tė­je. Šian­dien jos kon­di­te­ri­jos ke­pyk­lė­lė­je jau pa­sta­ty­tos spe­cia­lios elek­tri­nės kros­nys ir šiuo­lai­kiš­ki, ga­my­bai skir­ti sta­lai.

Dau­giau­sia už­sa­ky­mų su­lau­kia­ma iš Pie­tų Lie­tu­vos – Aly­taus, Va­rė­nos, Ma­ri­jam­po­lės, Laz­di­jų, Jiez­no gy­ven­to­jų, įmo­nių ar ka­vi­nių. Ta­čiau už­sa­ko­vų tu­ri­ma ir Vil­niu­je bei Kau­ne.

Ne­re­tai alo­viš­kė gau­na už­sa­ky­mų įvai­rioms pro­goms pa­ruoš­ti vi­sus sal­džių­jų pa­tie­ka­lų sta­lus, ku­riems jau rei­kia ne tik tor­tų ar ke­lių rū­šių py­ra­gai­čių, bet ir įvai­riau­sių de­ser­tų.

„Ka­dan­gi šian­dien daug kas tie­siog sė­di feis­bu­ke, su­kū­riau sa­vo pa­sky­rą „Gi­ta­nos tor­tai ir sal­du­my­nai“. Ta­čiau ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ge­riau­sia re­kla­ma – iš lū­pų į lū­pas. Aš tuo įsi­ti­ki­nau, nes už­si­sa­kan­tie­ji ma­no ga­mi­nius daž­nai pa­sa­ko, kad jų drau­gai ra­ga­vo kaž­ko­kio­je šven­tė­je ir pa­ti­ko“, – sa­ko Gi­ta­na.

O dau­giau­sia už­sa­ky­mų su­lau­kia­ma prieš Ka­lė­das, Ve­ly­kas ir va­sa­rą, kuo­met – pats ves­tu­vių me­tas.

Pa­gal už­sa­ky­mus ga­mi­na ir pa­puo­ši­mus

Kai Gi­ta­na ant sta­lo pra­dė­jo ri­kiuo­ti lė­les, gė­les, pa­spir­tu­ki­nin­kus, pa­ga­min­tus iš cuk­ri­nės ma­sės, sun­ku bu­vo pa­ti­kė­ti, kad tai jos dar­bas. Ta­čiau su­ži­no­jus, kad mo­te­ris jau­nys­tė­je sva­jo­jo stu­di­juo­ti dai­lę, ta­čiau pa­si­rin­ko eko­no­mi­ką, tam­pa aiš­ku, kad to­kie tor­tų pa­puo­ši­mai pa­da­ry­ti jos ran­ko­mis.

O Gi­ta­na pri­si­pa­žįs­ta, kad kar­tais vie­ną fi­gū­rė­lę ten­ka ga­min­ti vi­są die­ną.

Pas­ta­ruo­ju me­tu ji gau­na vis dau­giau už­sa­ky­mų pa­ga­min­ti įvai­rių pa­puo­ši­mų tor­tams.

Anks­čiau žmo­nės la­biau mė­go pa­pras­čiau pa­puoš­tus tor­tus, o da­bar ne­re­tai pa­tys už­sa­ko­vai pa­sa­ko ne tik ko­kio sko­nio, bet ir kaip at­ro­dan­čio no­rė­tų.

„Dirb­da­ma tu­ri daug ko iš­mok­ti“

Spe­cia­lių už­sa­ky­mų „Gi­ta­nos tor­tai ir sal­du­my­nai“ su­lau­kia merg­va­ka­rių ar bern­va­ka­rių, Bo­so die­nos, ves­tu­vių ar pro­fe­si­nių šven­čių pro­go­mis.

„Kar­tais rei­kia įdė­ti la­bai daug dar­bo, net nak­ti­mis dirb­ti. Bū­na, kad šei­mos šven­tės pro­ga už­sa­ko­mas dvie­jų pu­sių tor­tas su skir­tin­go­mis fi­gū­ro­mis. Pa­vyz­džiui, vie­no­je pu­sė­je – mo­ters, dir­ban­čios me­di­ke, ki­to­je – vy­ro, ku­ris yra me­džio­to­jas. Ar­ba tor­tus, vaiz­duo­jan­čius tig­rą ar gul­bę“, – iš­skir­ti­nius už­sa­ky­mus pri­si­mena G.Vi­ners­kie­nė.

Taip pat po­pu­lia­rė­ja ir va­di­na­mie­ji dau­žo­mi tor­tai, ku­rių vi­du­je pa­sle­pia­mi sal­dai­niai ar pi­ni­gai. Ypač daž­nai to­kių tor­tų už­sa­ko­ma gim­ta­die­niams ar krikš­ty­noms. Sve­čiams, ypa­tin­gai ma­žie­siems, to­kie tor­tai yra tik­ra at­rak­ci­ja.

„Dirb­da­ma tu­ri daug ko iš­mok­ti, kad ga­lė­tum pa­ten­kin­ti įvai­rius sko­nius, įvai­rius už­sa­ky­mus. Kon­di­te­ri­jo­je, kaip ir vi­sa­me mū­sų gy­ve­ni­me, daug kas ir spar­čiai kei­čia­si, tu ne­ga­li sto­vė­ti vie­to­je. Ma­nau, kad man, su šei­mos pa­lai­ky­mu ir pa­gal­ba, se­ka­si ge­rai. My­liu sa­vo sal­dų dar­bą, man pa­tin­ka kep­ti, ga­min­ti, puoš­ti įvai­rius tor­tus ir sal­du­my­nus“, – sa­ko Gi­ta­na.