Moderni ginkluotė su saugikliais ir stabdžiais

Nors SAAB koncernas gamina pasaulyje paklausius JAS-39 „Grippen“ naikintuvus, kurių įsigijimu skelbė buvusi suinteresuota ir Ukraina, švedų vyriausybės skirtas lėktuvas yra žvalgybinis – lėktuvas su Aviacijos perspėjimo ir valdymo sistema (angl. AWACS). 

Nuo nedidelių keleivinių SAAB 340 lėktuvų (jų savo gyvavimo pabaigoje turėjo ir Lietuvos avialinijos „flyLAL“) AEW&C iš išorės skiriasi tik fiuzeliažo viršuje sumontuota stacionaria aktyvia antena. Ji savo ruožtu padeda orlaivyje dirbantiems operatoriams matyti oro, antžeminius ir antvandeninius taikinius 300–450 km  atstumu 120 laipsnių kampu lėktuvui skrendant 6 km aukštyje. Tai reiškia, kad ukrainiečių karinės oro pajėgos turės sistemą, kuri geba sekti galimus oro taikinius, atakuojančius karinius, o svarbiausia – civilinius objektus šalyje. 

Jeigu Ukraina artimoje ateityje gaus senokai pažadėtų amerikiečių gamybos naikintuvų F-16, ji turės galingų oro pajėgų ginklų, kurie sujungti į bendrą sistemą. Ji padės naikintuvams nuveikti daugiau racionalių misijų nei jie galėtų pasiekti be SAAB AEW&C. Tačiau ši puiki naujiena nauju aštrumu komplikuoja kitą problemą. Jeigu SAAB AEW&C sistema gali pastebėti ir sekti taikinius iki 400 km atstumu ir „pamatys“ rusų lėktuvą, kuris būdamas Rusijos teritorijoje rengiasi Ukrainos pusėn paleisti raketą ar sklendžiančią bombą, ar į taikinį nukreiptas F-16  teoriškai galės įvykdyti savo misiją ir agresoriaus lėktuvą numušti virš Rusijos teritorijos? Jau nekalbant apie rusų karo lėktuvus, kurie  skraido virš tarptautiniu lygiu pripažintos Rusijos teritorijos ir tuo metu neturi konkretaus tikslo atakuoti Ukrainos...  

Oro gynybos, į kurią vis atkreipia dėmesį Ukrainos lyderiai, požiūriu, tokios tikimybės ar algoritmai yra itin svarbūs. Tačiau artikuliuotų atsakymų į tokius klausimus kol kas nėra. Išskyrus gal tik tai, kad šią savaitę vykusių tarpusavio konsultacijų metu išaiškėjo, kad 12  Vakarų šalių neprieštarauja, jog Ukrainos kariuomenė turėtų turėti galimybę atakuoti agresorių jo paties teritorijoje iš šių šalių gauta ginkluote. Tai – Prancūzija, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Lenkija, Švedija, Suomija, Čekija, Danija, Kanada, Lietuva, Latvija ir Estija. Kitos, tarp kurių itin svarbios – JAV, Vokietija bei Belgija, pranešusi, kad iki 2028-ųjų perduos Kijivui tris dešimtis F-16 – kol kas dėl to dvejoja. Viena vertus, Ukrainos kariuomenės atstovai tvirtina, esą britų gamybos sparnuotosiomis raketomis „Storm Shadow“ (liet. audros šešėlis) jau yra paleidę į taikinius Rusijoje, ir britai dėl to nebuvo patyrę alergijos priepuolio.

 Kita vertus, belgų vyriausybė prieš gerą pusmetį yra garsiai klaususi Kyjivo, kodėl rusų kilmės diversantų reido į Rusijos konvencinę teritoriją metu filmuotuose kadruose matėsi, kad šie buvo ginkluoti taip  pat ir belgų gamybos rankiniais kulkosvaidžiais „FN Minimi“. Nuosaikiau problemą vertinančių šalių požiūriu, vakarietiškų ginklų pėdsakai Rusijos teritorijoje gali sukelti Maskvos pyktį ir padidinti dabartinio konflikto eskalavimą. Tuo pat metu besilaikantys radikalesnių požiūrių tvirtina, kad Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas karinės eskalacijos lygį jau senokai yra pakėlęs iki aukščiausio ir, be „paspausti“ branduolinį mygtuką, daugiau jokių galimybių neturi. 

Į problemą, regis, atsako pati Ukraina nuo šių metų pradžios savo gamybos bepiločiais orlaiviais atakuojanti ne tik rusų naftos perdirbimo gamyklas bei kitus svarbius pramonės objektus. Paskutinį mėnesį Rusijos Krasnodaro ir Orienburgo srityje ukrainiečiai apšaudė Rusijos „branduolinio skydo“ objektus – tolimojo nuotolio radiolokacijos stotis (sovietmečiu viena tokia buvo pastatyta Latvijoje, Skrundoje). Tai branduolinės infrastruktūros dalis, kuri, gynybos ekspertų teigimu, pagal karinę Maskvos doktriną jau reikalauja branduolinio atsako.

 Ir nieko...