Mo­lio min­klės. Ką duo­na duo­da

– Ko­kie vė­jai Jus abu at­ne­šė į jau ge­rą tūks­tan­tį me­tų skai­čiuo­jan­čią lie­tu­viš­kos ke­ra­mi­kos tech­no­lo­gi­ją, dar va­di­na­mą ikig­la­zū­ri­ne? Jūs abu šios ke­ra­mi­kos me­no iš­mo­ko­te Aly­tu­je? Sa­ko­ma, kad pra­džia nie­ka­da ne­bū­na leng­va. Ko­kia Jums bu­vo ta mo­lio pa­min­ky­mo pra­džių pra­džia?

Lo­re­ta:

– Kar­tais ne­ži­nai nei iš kur tas kū­ry­bi­nis vė­jas pa­pūs, nei kur jis nu­neš. Bet šį kar­tą jis stip­riu sū­ku­riu įtrau­kė į pa­čią ke­ra­mi­ką, ir ja be­si­do­mint dar la­biau už­ka­bi­no. Pa­ti su­si­do­mė­ji­mo ke­ra­mi­ka pra­džia bu­vo drau­gų ki­taip su­ma­ny­tas pa­mi­nė­ti gim­ta­die­nis. Tai bu­vo edu­ka­ci­ja Aly­taus dai­lių ama­tų mo­kyk­lo­je (da­bar Kau­no tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­los Aly­taus fi­lia­las). Pa­ban­dėm. Pri­li­po. Tuo­met vi­sai ne­tru­kus dar kar­te­lį sa­va ini­cia­ty­va be­veik ta pa­čia kom­pa­ni­ja vėl įsi­pra­šėm pa­min­kyt.

Sau­lius:

Va ta­da jau ki­lo min­čių pra­mok­ti šio ama­to pro­fe­sio­na­liau. Ir kuo­met pa­skel­bė apie mo­ky­mo pro­gra­mą su­au­gu­siems, abu ne­dve­jo­da­mi tam ap­si­spren­dė­me. Kai su­ži­nai ama­to sub­ti­ly­bes, kai ga­li leis­ti pra­dė­ti ieš­ko­ti, kas la­biau­siai ar­ti­ma, ta­da to­ji se­no­ji de­ko­ra­vi­mo tech­ni­ka ir su­gun­dė la­biau­siai.

Lo­re­ta:

– Pra­džia daž­niau­siai ne­bū­na itin pa­pras­ta ir lyg svies­tu pa­tep­ta. Bu­vo tik­rai ne­ma­žai ir tech­no­lo­gi­nio bro­ko, ir ne­ten­ki­nu­sio de­ko­ro, ir dar daug vis­ko, kas ne­džiu­gi­no. Ta­čiau no­ras iš­gry­nin­ti ir pri­vers­ti pro­ce­sus pa­klus­ti taip, kaip no­rė­tų­si, pra­dė­jo duo­ti vai­sių. Pa­pras­tai sa­ko­ma – kai per­min­ky­si pir­mą­ją mo­lio to­ną, ta­da jau ga­lė­si apie ama­tą kaž­ką pa­pa­sa­ko­ti ir ki­tiems.

– Dau­guo­se, mi­nint ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­ną, iš vi­sur su­gu­žė­ju­siai pub­li­kai de­monst­ra­vo­te duo­nos rau­go ke­ra­mi­ką. Ko­kių emo­ci­jų iš­gir­do­te iš įsi­jun­gu­sių­jų į šį įdo­mų pro­ce­są? Vy­res­ni ar jau­ni­mas la­biau ža­vi­si?

Lo­re­ta:

– Šven­tė Dau­guo­se vy­ko lie­pos 5-ąją. Tik­rai, kai lei­di ren­gi­nio da­ly­viui pa­čiam da­ly­vau­ti šia­me pro­ce­se, emo­ci­jos ir bū­na pa­čios stip­riau­sios. O svar­biau­siai – ne­su­vai­din­tos. Pra­džio­je lyg ne­di­de­lė bai­mė, po to toks pa­si­nė­ri­mas vi­so­mis sa­vo min­ti­mis į pa­čią ei­gą ir ga­lop džiu­ge­sio ban­ga, pa­ma­čius, kas pa­vy­ko, kai ga­mi­nu­kas jau nu­gu­la at­vė­si­mui.

Ir ne­svar­bu, kad kar­tais ne vi­sai pa­vyks­ta taip, kaip tu­rė­tų bū­ti, ta­čiau kaip ta­me po­sa­ky­je apie pel­ėdą ir jos vai­ku­čius – taip ir čia: kiek­vie­nam sa­vas ga­mi­nys pats gra­žiau­sias.

Sau­lius:

O jei kal­bė­ti apie am­žių, tai nė­ra skir­tu­mo – jau­nas ar jau pa­gy­ve­nęs. Es­mė smal­su­mas ar no­ras kaž­ką iš­ban­dy­ti. Tas, ku­riam tai iš es­mės pa­trauk­lu, ir ne­lie­ka abe­jin­gas.

– To­kie in­dai eko­lo­giš­kai šva­rūs, o ar pa­tva­rūs? Sa­vo bui­ty­je juos nau­do­ja­te?

Lo­re­ta:

– Pa­tva­ru­mas – są­ly­gi­nis da­ly­kas. Tai juk ke­ra­mi­ka. Ir jei ne­ty­čia ke­ra­mi­kos ga­mi­nys iš­kris iš ran­kų, – ti­kė­ti­na, kad be­liks tik lai­mės lauk­ti.

Nau­do­jant įpras­to­mis są­ly­go­mis sa­vo bui­ty­je, tai – il­gai tar­nau­sian­tis ga­mi­nys. Ži­no­ma, rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, kad to­kiu de­ko­ra­vi­mu pa­puoš­to ga­mi­nu­ko – ar tai bū­tų puo­de­lis, ar du­be­nė­lis – šiuo­lai­ki­nė­je in­dap­lo­vė­je ge­riau ne­plau­ti. O mes sa­vo kas­die­no­je taip pat juos nau­do­ja­me ir mė­gau­ja­mės na­tū­ra­lu­mu.

– Iš tie­sų už­bu­ria tas ar­cha­jiš­kas de­ko­ras, kai iš­deg­ti dir­bi­niai tie­siai iš de­gi­mo kros­nies mer­kia­mi į duo­nos rau­gą ir tam­pa mar­gi tar­si put­pe­lių kiau­ši­nu­kai. Gal ga­li­ma kaž­kiek pa­ko­re­guo­ti raš­tus ar jau kaip… duo­na duo­da?

Saulius:

– Gau­na­mi raš­tai iš es­mės ne­pa­kar­to­ja­mi ir uni­ka­lūs. Su­pran­ta­ma, kad, ži­nant smul­kme­nas, ga­li­ma šiek tiek ko­re­guo­ti raš­to kryp­tis, spal­vos in­ten­sy­vu­mą.

– Koks mo­lis la­biau­siai tin­ka šiai ke­ra­mi­kai? Dzū­ki­jo­je tin­ka­mo tik­rai nė­ra.

Sau­lius:

– Se­no­vė­je ko­kį mo­lį iš­si­kas­da­vo, iš to­kio ir bu­vo ga­mi­na­ma. Šian­dien ga­li­me pa­si­rink­ti ir la­biau­siai tin­ka­mą to­kiam de­ko­ra­vi­mui mo­lį. Pa­grin­di­nis kri­te­ri­jus – at­spa­ru­mas tem­pe­ra­tū­ros šuo­liams, kas šia­me de­ko­ra­vi­mo bū­de bū­din­ga.

Dzū­ki­jo­je yra kas iš ke­ra­mi­kų nau­do­ja ir vie­ci­nį mo­lį – aiš­ku, daž­niau­siai ne šio de­ko­ra­vi­mo ga­mi­niams. Ta­čiau iki nau­do­ji­mo ga­mi­niui jį rei­kia spe­cia­liai iš­va­ly­ti tam tik­ra įran­ga.

– Kiek lai­ko už­trun­ka pro­ce­sas? Tur­būt ne­ma­žai va­lan­dų pri­rei­kia da­rant pa­ruoš­tu­kus edu­ka­ci­niams už­si­ė­mi­mams?

Saulius:

– Tik­rai tas ke­lias iki ga­lu­ti­nio de­ko­ruo­to ga­mi­nio nė­ra toks jau ir trum­pas. Nu­lip­džius ga­mi­nį, jis ma­žiau­siai sa­vai­tę lai­ko džiūs­ta na­tū­ra­liai. Ta­da jo lau­kia pir­ma­sis de­gi­mas, kai ga­mi­nys su­tvir­tė­ja. Ši „pro­ce­dū­ra“ vėl trun­ka apie pus­an­tros pa­ros, mat rei­kia su­lauk­ti, kad vis­kas kros­ny­je sa­vai­me at­vės­tų.

Tai­gi, pa­ruoš­tu­kas ko­ne 10 die­nų lukš­te­na­si iš kiau­ši­nio. Ir tu­ri­me tik „bjau­rų­jį an­čiu­ką“. O edu­ka­ci­jos me­tu ga­mi­niai dar kar­tą krau­na­mi į du­ji­nę kros­nį, ir čia jau po ge­ros va­lan­dos virs­ta „gul­be“.

– Duo­nos rau­gą pa­ruoš­ti tur­būt nė­ra su­dė­tin­ga? O rau­gas iš ki­to­kių me­džia­gų, pa­vyz­džiui, iš au­ga­lų ne­tin­ka?

Lo­re­ta:

– Na taip, kiek­vie­nai šei­mi­nin­kei pa­si­ruoš­ti rau­go tik­rai nė­ra sun­ku. Nors, lai­kai kei­čia­si. Esam ban­dę ir ki­to­kių na­tū­ra­lių pro­duk­tų rau­go už­si­tai­sy­ti – bet jie nė­ra to­kie efek­ty­vūs, kaip kad kvie­ti­nių mil­tų rau­gas. Įdo­mu, ori­gi­na­lu, bet tik dėl pa­čių ban­dy­mų. Kū­ry­bo­je nie­ka­da ne­ži­nai, ka­da kas ga­li nu­ste­bin­ti.

– Ko­kie da­ly­kai la­biau­siai pa­čius ste­bi­na kū­ry­bos pro­ce­se? Ko­kius dar­bus daž­niau­siai ku­ria­te?

Lo­re­ta:

– Dau­ge­lis da­ly­kų mū­suo­se bū­da­vo at­ras­ta dėl vi­siš­ko at­si­tik­ti­nu­mo. To­kie ne­ti­kė­tai iš­si­aiš­ki­na­mi per­liu­kai ir pri­ver­čia ža­vė­tis bei to­liau ieš­ko­ti. Ir čia ga­li­ma daug kal­bė­ti. Pa­vyz­džiui, jei kal­bė­ti apie gla­zū­ra­vi­mo pro­ce­sus, čia kaip su kok­tei­lių mai­šy­mu: ga­li­my­bės be­ri­bės. Pa­imi ir da­rai ban­dy­mus – su­mai­šai dvi gla­zū­ras ar­ba už­den­gi vie­ną ant ki­tos. Ir pir­mą kar­tą tai ban­dy­da­mas nie­ka­da ne­ži­nai, koks bus re­zul­ta­tas.

O ku­ria­me daž­niau­siai prak­tiš­kai bei uni­ver­sa­liai pa­nau­do­ja­mus ga­mi­nu­kus – tiek tin­ka­mus bui­ty­je nau­do­ti, tiek in­ter­je­rui pa­gy­vin­ti. Duo­nos rau­go de­ko­ra­vi­mui ski­ria­me ele­men­ta­rius, pa­pras­tai ir net­gi są­mo­nin­gai krei­vo­kai nu­lip­dy­tus du­be­nė­lius, puo­de­lius.

– Ar kap­ri­zin­gas ša­mo­tas, daž­nai ne­pa­vyks­ta, su­trūks­ta?

Lo­re­ta:

– Mo­lis, tu­rin­tis ša­mo­to, yra šiurkš­tus bei sun­kes­nis nei ki­ti. Mo­te­riai dir­bant tik su šiuo mo­liu, ran­kų na­gų kar­py­ti nie­ka­da ne­rei­kė­tų. Šiaip jis ga­nė­ti­nai pa­klus­nus ir dirb­ti su juo nė­ra sun­ku. Ta­čiau jis gru­bo­kas dėl sa­vo struk­tū­ros. Ir tik­rai ne vi­siems dar­bams tin­ka­mas.

Sau­lius:

– Tik­rai ne­ga­min­si grakš­čių for­mų puo­de­lio iš ša­mo­ti­nio mo­lio. Daž­nai ša­mo­tas nau­do­ja­mas lau­ke tin­ka­mų nau­do­ti ga­mi­nių ga­my­bai – va­zoms, va­zo­nams, de­ko­ro ele­men­tams, švies­tu­vams ir ki­tiems ga­mi­niams.

– Jei tei­sin­gai su­pra­tau, ši ne­tra­di­ci­nė veik­la, ku­rios ėmė­tės su už­si­de­gi­mu, Jums – po­mė­gis. O apie ver­slą ne­gal­vo­ja­te?

Lo­re­ta:

Taip – tai tik­rai po­mė­gis. Tie­sa, po­bran­gis. Bet dau­gu­ma ho­bių nė­ra ver­ti­na­mai vien ma­te­ria­liai – tai iš es­mės emo­ci­nis as­pek­tas.

Dau­giau nei 20 me­tų dir­ba­me sau­gos sri­ty­je, kur vis­kas ga­nė­ti­nai aiš­ku ir kon­kre­tu. Ta­čiau tu­rint po­lin­kį į kū­ry­bą, net­gi ir šio­je sri­ty­je ga­li­ma at­ras­ti vie­tos sa­vi­raiš­kai, pa­vyz­džiui, su­kur­ti nau­ją elek­tro­ni­nės sau­gos spren­di­mą, pri­tai­ky­tą kon­kre­tiems po­rei­kiams.

Na, o kaip vis­kas klos­ty­sis at­ei­ty­je – at­ei­tis ir pa­ro­dys. Tu­ri­me su­kū­rę sa­vo dirb­tu­vė­lėms pa­va­di­ni­mą „Mo­lio min­klės“ ir po tru­pu­tį ple­čia­me mėgs­tan­čių­jų ke­ra­mi­ką ra­tą.

– Ar yra koks nors kū­ry­bi­nis iš­šū­kis, ku­rį sva­jo­ja­te įgy­ven­din­ti?

Saulius:

– Bū­tų la­bai sma­gu pa­da­ry­ti di­de­lę ir įpras­mi­nan­čią kaž­ką svar­baus skulp­tū­rą. Bet dar yra lai­ko, o drau­gys­tė su mo­liu ga­nė­ti­nai ne­se­na. To­dėl, ma­no­me, kad vis­kas prieš akis.

– Ko­kius po­mė­gius dar puo­se­lė­ja­te?

Sau­lius:

– Ma­ne vi­są lai­ką ly­di se­no­vi­niai, re­tes­ni daik­tai, ku­rių gau­su vi­suo­se so­dy­bos kam­puo­se. Ir tai, ko ge­ro, net­gi sun­kes­nė „li­ga“ nei ke­ra­mi­ka. Bet gal to­dėl, kad tuo do­miuo­si ge­ro­kai se­niau. Per is­to­ri­jos de­šimt­me­čius žings­nia­vę ir iš­li­kę funk­cio­na­lūs bei es­te­tiš­kai pa­se­nę daik­tai, pa­sie­kę šiuos lai­kus, ne­ga­li bū­ti ne­ver­ti pa­gar­bos.

Nė­ra sma­ges­nio mo­men­to, kai par­si­ga­be­ni kur nors de­šimt­me­čius pūp­so­ju­sį ra­di­jo im­tu­vą, nu­va­lai „kul­tū­ri­nį“ sluoks­nį ir sa­vo nuo­sta­bai iš­girs­ti mie­lą ir minkš­tą lem­pi­nį gar­są. Kas do­mi­si, tas su­pras.

Yra ir dau­giau ar­ti­mų dū­šiai daik­tų ka­te­go­ri­jų – kaip an­tai vin­ta­ži­nės veid­ro­di­nės re­kla­mos, ret­ro, bet po­li­ci­jos te­ma­ti­kos au­to­mo­bi­lių mo­de­liu­kai. Taip tę­sia­ma daik­tų, ku­rie vi­sa­da ly­dė­jo žmo­gų, is­to­ri­ja ir is­to­ri­ja ap­skri­tai, ku­rios ne­va­lia pa­mirš­ti.

Lo­re­ta mėgs­ta au­gin­ti prie­sko­nius, rink­ti žo­le­les. Vė­liau, jas iš­džio­vi­nu­si, su tam tik­ro­mis apei­go­mis, tri­na žo­le­lių drus­ką. Tam pro­ce­sui su­si­ren­ka­me drau­gų ar pa­žįs­ta­mų ra­te ir, tar­da­mi sau bei ap­lin­ki­niams pa­lin­kė­ji­mus, su­si­tri­na­me prie­sko­ni­nės drus­kos, ku­rią vė­liau vi­si pa­si­da­li­na­me. Ir kas pa­ra­dok­sa­lu, – ją pa­nau­do­ję, dau­gu­ma at­si­sa­ko iki tol nau­do­tų įvai­riau­sių prie­sko­nių.

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, bet tu­ri­te ką pa­sa­ky­ti.

Sau­lius:

– La­bai svar­bu at­ras­ti tai, kas mie­la sau pa­čiam. Dar­bai vi­sa­da liks dar­bais. O at­ras­ti veik­lą, ku­rios me­tu lei­di bent kaž­kur to­lė­liau pa­bėg­ti nuo kas­die­nos ru­ti­nos, yra la­biau nei svei­ka. Ir ne­svar­bu – ar tai mo­lio min­ky­mas, ar pa­što žen­klų ko­lek­cio­na­vi­mas, ar tie­siog pa­pras­tas pa­si­vaikš­čio­ji­mas ka­da pats to no­ri.