Miestiečiai menininkai apie kaimą: „Darže nepaskubėsi“ (FOTO) (1)
– Esi iš Alytaus dailės mokyklos absolventų kartos, sugrįžusios į gimtąjį miestą. Ką Tau reiškia ši mokyklą, joje įgytos patirtys?
– Tikrai, mano gyvenimo pasirinkimams Dailės mokykla turėjo didelę įtaką. Ten žavėjo kitoks mokytojų požiūris į gyvenimą, į žmogų, į ne tik meninius bet ir socialinius reiškinius. Ten sutikau pirmuosius bendraminčius, kurių draugystė lydi iki šių dienų. Ten turėjau, kur kūrybiškai išlieti savo paauglišką maištą.
– Alytus ar Vilnius – sunku buvo išspręsti šią dilemą?
– Tiesą sakant, nesiejau savo ateities su vieta. Man buvo svarbi veikla bendraminčių būryje. Studijuojant Kultūros vadybą teko organizuoti Lietuvos kultūros dienas Adanos mieste, Turkijoje, man atrodė, kad visas pasaulis jau po kojomis, dabar skamba juokingai...
– Kaip Vilniaus dailės akademijos dailės istorijos absolventė pasinėrė į šiuolaikinio šokio sūkurį? Gal…. pasirinkai ne tas studijas?
– Dažnai kartoju, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Įpusėjus mano dailėtyros studijoms, akademijoje pradėjo dirbti jauna šokėja Loreta Juodkaitė. Lankiau užsiėmimus, dalyvavau tarptautiniuose šokio ir teatro projektuose, netgi išvykau studijuoti šokio į Suomiją. Ten teko dirbti su geriausiais mokytojais iš viso pasaulio. Save identifikavau kaip šokėją, atrodė, kad skleidžiuosi. Šiandien atpažįstu, kad taip ieškojau santykio su savimi ir kitais. Šiuolaikinis šokis suteikia galimybę pažinti savo kūną per somatines, patyrimines technikas, rasti santykį su aplinka, išreikšti vidinius pojūčius, jausmus. Tai labai artima terapijai. Tikriausiai tas terapinis poveikis mane traukė labiausiai. Studijuojant Šiaurės Karelijoje, dirbau šokio srityje mokykloje, pabėgėlių centre, jei būčiau norėjusi, galėjau pasilikti kurti ir dirbti Suomijoje. Tačiau Alytuje laukė mylimasis (ištekėjau baigusi pirmą šokio studijų kursą). Grįžusi patirtimi ir kūryba dalinausi su Alytaus Jotvingių gimnazijos gimnazistais, pradėjau dirbti Alytaus miesto teatre – atrodė, šokis ir teatras yra tas kelias, kuriuo noriu keliauti visą gyvenimą. Labai mėgau vaidinti vaikiškuose spektakliuose. Spektaklis vaikams – visada yra mažas stebuklas. Bet… žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
– Teko rinktis šeimą arba kūrybą?
– Taip, Alytaus miesto teatre pastačiau šokio spektaklį „Druska“, tuo metu jau auginome du vaikučius. Nedrįsau pati priimti tokio svarbaus spendimo, tad atidaviau sprendimą į Dievo rankas: „Dieve, pasikliauju Tavimi, Tu žinai, kam esu pašaukta, kūrybai ar šeimai?“ Po šios maldos labai greitai pradėjau lauktis trečiojo mūsų mažylio… ir viskas tapo labai aišku.
Taip po dekretinių atostogų pradėjau dirbti muziejuje edukatore, čia galiu ir šokti, ir dainuoti, ir žaisti, ir piešti, ir straipsnius rašyti, ir prie projektų prisidėti. Čia reikalingos visos mano patirtys. Gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad dirbsiu muziejuje!
– Ką Tau reiškia šaknys, dzūkiška tarmė? Klausant, kaip dainuoji tradicines sutartines, atrodo, kad labai daug, tiesa?
– Sunku man paaiškinti šitą trauką. Užaugau Alytuje ir artimoje aplinkoje tautiškumas nebuvo vertybė. Keista buvo klausytis bobulės iš Šeštokų šnektos, juolab kad daugiau laiko esu praleidusi pas kitą močiutę Vilkaviškyje.
Sakyčiau stipriausią poveikį turėjo darbas muziejuje ir ypač ekspedicijos po Dzūkijos kaimus. Tos kalbinamos močiutės ir diedukai, kurie kasmet išeina anapilin, kažką mano viduje atvėrė. Radosi atsakymai, kas esu, ko šaukiasi mano vidus. Tarsi užčiuopiau kažkokią per kelias kartas nutrūkusią giją, ryšį su savo žeme, istorija, ypač tautine kultūra. Nesuprantu kaip, bet lūpose taip ir pasiliko dzūkiška tarmė, ji man kap baltas sūris su medum...
Mes patys nežinom, kokios svarbios yra tos mūsų šaknys. Mane labai traukia genealogija, sudarinėju išsamų giminės medį, kiek pajėgiu kalbinu savo tetukes, senolius, kitus artimuosius ir kaskart mano pačios atmintis praturtėja istorijomis, vaizdiniais iš mano prosenelių gyvenimo. Mezgasi nematomas, bet labai brangus ryšys su mūsų tautos istorija, žeme, kultūra, tikėjimu.
– Edukatorė Šv. Kazimiero bažnyčios parapijoje – ką atradai šioje veikloje?
– Kai į Alytaus Šv. Kazimiero parapiją atkeliavo penkiolikmečio italo palamintojo Karolio Akučio relikvijos, kunigas Rytis Baltrušaitis pakalbino mane įsidarbinti parapijoje. Reikėjo sukurti edukacinių užsiėmimų programą piligrimams, norintiems susipažinti su šiuo įkvepiančiu, šiuolaikiniu jaunuoliu, šiandien vadinamu interneto apaštalu. Tad įsidarbinau parapijoje referente-edukatore. Darbas parapijoje, sakyčiau, skiriasi vienu aspektu...
Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14015 numeryje.
© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma
℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *
* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis.
Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt
Informacija telefonu 031551449
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
NUOSTABI SEIMA
Komentaras
NUOSTABI SEIMA