Miestiečiai menininkai apie kaimą: „Darže nepaskubėsi“ (FOTO) (1)

Saulė Pinkevičienė, saulepinkeviciene@alytausnaujienos.lt
 Gi­ta Stri­ky­tė-Jakučionienė su vyru Mindaugu ir vaikais.
„Ne­ga­liu at­si­spir­ti ne­iš­ban­džiu­si dau­gy­bės da­ly­kų, ku­rie man gy­ve­ni­me yra įdo­mūs, o kū­ry­bi­nės veik­los tei­kia daug at­ra­di­mo džiaugs­mo“, – sa­ko Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus edu­ka­to­rė, me­no is­to­ri­kė, šo­kė­ja, tri­jų vai­kų ma­ma Gi­ta Stri­ky­tė-Jakučionienė (nuotr. su vyru Mindaugu ir vaikais).

– Esi iš Aly­taus dai­lės mo­kyk­los ab­sol­ven­tų kar­tos, su­grį­žu­sios į gim­tą­jį mies­tą. Ką Tau reiš­kia ši mo­kyk­lą, jo­je įgy­tos pa­tir­tys?


– Tik­rai, ma­no gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mams Dai­lės mo­kyk­la tu­rė­jo di­de­lę įta­ką. Ten ža­vė­jo ki­toks mo­ky­to­jų po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą, į žmo­gų, į ne tik me­ni­nius bet ir so­cia­li­nius reiš­ki­nius. Ten su­ti­kau pir­muo­sius ben­dra­min­čius, ku­rių drau­gys­tė ly­di iki šių die­nų. Ten tu­rė­jau, kur kū­ry­biš­kai iš­lie­ti sa­vo pa­aug­liš­ką maiš­tą.

– Aly­tus ar Vil­nius – sun­ku bu­vo iš­spręs­ti šią di­le­mą? 

– Tie­są sa­kant, ne­sie­jau sa­vo at­ei­ties su vie­ta. Man bu­vo svar­bi veik­la ben­dra­min­čių bū­ry­je. Stu­di­juo­jant Kul­tū­ros va­dy­bą te­ko or­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros die­nas Ada­nos mies­te, Tur­ki­jo­je, man at­ro­dė, kad vi­sas pa­sau­lis jau po ko­jo­mis, da­bar skam­ba juo­kin­gai...

– Kaip Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos dai­lės is­to­ri­jos ab­sol­ven­tė pa­si­nė­rė į šiuo­lai­ki­nio šo­kio sū­ku­rį? Gal…. pa­si­rin­kai ne tas stu­di­jas?

– Daž­nai kar­to­ju, kad gy­ve­ni­me nie­kas ne­vyks­ta be rei­ka­lo. Įpu­sė­jus ma­no dai­lė­ty­ros stu­di­joms, aka­de­mi­jo­je pra­dė­jo dirb­ti jau­na šo­kė­ja Lo­re­ta Juod­kai­tė. Lan­kiau už­si­ė­mi­mus, da­ly­va­vau tarp­tau­ti­niuo­se šo­kio ir te­at­ro pro­jek­tuo­se, net­gi iš­vy­kau stu­di­juo­ti šo­kio į Suo­mi­ją. Ten te­ko dirb­ti su ge­riau­siais mo­ky­to­jais iš vi­so pa­sau­lio. Sa­ve iden­ti­fi­ka­vau kaip šo­kė­ją, at­ro­dė, kad sklei­džiuo­si. Šian­dien at­pa­žįs­tu, kad taip ieš­ko­jau san­ty­kio su sa­vi­mi ir ki­tais. Šiuo­lai­ki­nis šo­kis su­tei­kia ga­li­my­bę pa­žin­ti sa­vo kū­ną per so­ma­ti­nes, pa­ty­ri­mi­nes tech­ni­kas, ras­ti san­ty­kį su ap­lin­ka, iš­reikš­ti vi­di­nius po­jū­čius, jaus­mus. Tai la­bai ar­ti­ma te­ra­pi­jai. Tik­riau­siai tas te­ra­pi­nis po­vei­kis ma­ne trau­kė la­biau­siai. Stu­di­juo­jant Šiau­rės Ka­re­li­jo­je, dirb­au šo­kio sri­ty­je mo­kyk­lo­je, pa­bė­gė­lių cen­tre, jei bū­čiau no­rė­ju­si, ga­lė­jau pa­si­lik­ti kur­ti ir dirb­ti Suo­mi­jo­je. Ta­čiau Aly­tu­je lau­kė my­li­ma­sis (iš­te­kė­jau bai­gu­si pir­mą šo­kio stu­di­jų kur­są). Grį­žu­si pa­tir­ti­mi ir kū­ry­ba da­li­nau­si su Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­jos gim­na­zis­tais, pra­dė­jau dirb­ti Aly­taus mies­to te­at­re – at­ro­dė, šo­kis ir te­at­ras yra tas ke­lias, ku­riuo no­riu ke­liau­ti vi­są gy­ve­ni­mą. La­bai mė­gau vai­din­ti vai­kiš­kuo­se spek­tak­liuo­se. Spek­tak­lis vai­kams – vi­sa­da yra ma­žas ste­buk­las. Bet… žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si.

– Te­ko rink­tis šei­mą ar­ba kū­ry­bą?

– Taip, Aly­taus mies­to te­at­re pa­sta­čiau šo­kio spek­tak­lį „Drus­ka“, tuo me­tu jau au­gi­no­me du vai­ku­čius. Ne­drį­sau pa­ti pri­im­ti to­kio svar­baus spen­di­mo, tad ati­da­viau spren­di­mą į Die­vo ran­kas: „Die­ve, pa­si­kliau­ju Ta­vi­mi, Tu ži­nai, kam esu pa­šauk­ta, kū­ry­bai ar šei­mai?“ Po šios mal­dos la­bai grei­tai pra­dė­jau lauk­tis tre­čio­jo mū­sų ma­žy­lio… ir vis­kas ta­po la­bai aiš­ku.

Taip po dek­re­ti­nių atos­to­gų pra­dė­jau dirb­ti mu­zie­ju­je edu­ka­to­re, čia ga­liu ir šok­ti, ir dai­nuo­ti, ir žais­ti, ir pieš­ti, ir straips­nius ra­šy­ti, ir prie pro­jek­tų pri­si­dė­ti. Čia rei­ka­lin­gos vi­sos ma­no pa­tir­tys. Gy­ve­ni­me ne­bū­čiau pa­gal­vo­ju­si, kad dirb­siu mu­zie­ju­je!

– Ką Tau reiš­kia šak­nys, dzū­kiš­ka tar­mė? Klau­sant, kaip dai­nuo­ji tra­di­ci­nes su­tar­ti­nes, at­ro­do, kad la­bai daug, tie­sa?

– Sun­ku man pa­aiš­kin­ti ši­tą trau­ką. Už­au­gau Aly­tu­je ir ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je tau­tiš­ku­mas ne­bu­vo ver­ty­bė. Keis­ta bu­vo klau­sy­tis bo­bu­lės iš Šeš­to­kų šnek­tos, juo­lab kad dau­giau lai­ko esu pra­lei­du­si pas ki­tą mo­čiu­tę Vil­ka­viš­ky­je. 

Sa­ky­čiau stip­riau­sią po­vei­kį tu­rė­jo dar­bas mu­zie­ju­je ir ypač eks­pe­di­ci­jos po Dzū­ki­jos kai­mus. Tos kal­bi­na­mos mo­čiu­tės ir die­du­kai, ku­rie kas­met iš­ei­na ana­pi­lin, kaž­ką ma­no vi­du­je at­vė­rė. Ra­do­si at­sa­ky­mai, kas esu, ko šau­kia­si ma­no vi­dus. Tar­si už­čiuo­piau kaž­ko­kią per ke­lias kar­tas nu­trū­ku­sią gi­ją, ry­šį su sa­vo že­me, is­to­ri­ja, ypač tau­ti­ne kul­tū­ra. Ne­su­pran­tu kaip, bet lū­po­se taip ir pa­si­li­ko dzū­kiš­ka tar­mė, ji man kap bal­tas sū­ris su me­dum...

Mes pa­tys ne­ži­nom, ko­kios svar­bios yra tos mū­sų šak­nys. Ma­ne la­bai trau­kia ge­ne­a­lo­gi­ja, su­da­ri­nė­ju iš­sa­mų gi­mi­nės me­dį, kiek pa­jė­giu kal­bi­nu sa­vo te­tu­kes, se­no­lius, ki­tus ar­ti­muo­sius ir kas­kart ma­no pa­čios at­min­tis pra­tur­tė­ja is­to­ri­jo­mis, vaiz­di­niais iš ma­no pro­se­ne­lių gy­ve­ni­mo. Mez­ga­si ne­ma­to­mas, bet la­bai bran­gus ry­šys su mū­sų tau­tos is­to­ri­ja, že­me, kul­tū­ra, ti­kė­ji­mu.

– Edu­ka­to­rė Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios pa­ra­pi­jo­je – ką at­ra­dai šio­je veik­lo­je? 

– Kai į Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­ją at­ke­lia­vo pen­kio­lik­me­čio ita­lo pa­la­min­to­jo Ka­ro­lio Aku­čio re­lik­vi­jos, ku­ni­gas Ry­tis Bal­tru­šai­tis pa­kal­bi­no ma­ne įsi­dar­bin­ti pa­ra­pi­jo­je. Reikėjo sukurti edu­ka­ci­nių už­si­ė­mi­mų pro­gra­mą pi­lig­ri­mams, no­rin­tiems su­si­pa­žin­ti su šiuo įkve­pian­čiu, šiuo­lai­ki­niu jau­nuo­liu, šian­dien va­di­na­mu in­ter­ne­to apaš­ta­lu. Tad įsi­dar­bi­nau pa­ra­pi­jo­je re­fe­ren­te-edu­ka­to­re. Dar­bas pa­ra­pi­jo­je, sa­ky­čiau, ski­ria­si vie­nu aspek­tu...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14015 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 031551449

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.