Miestiečiai menininkai apie kaimą: „Darže nepaskubėsi“ (FOTO)

– Esi iš Aly­taus dai­lės mo­kyk­los ab­sol­ven­tų kar­tos, su­grį­žu­sios į gim­tą­jį mies­tą. Ką Tau reiš­kia ši mo­kyk­lą, jo­je įgy­tos pa­tir­tys?

– Tik­rai, ma­no gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mams Dai­lės mo­kyk­la tu­rė­jo di­de­lę įta­ką. Ten ža­vė­jo ki­toks mo­ky­to­jų po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą, į žmo­gų, į ne tik me­ni­nius bet ir so­cia­li­nius reiš­ki­nius. Ten su­ti­kau pir­muo­sius ben­dra­min­čius, ku­rių drau­gys­tė ly­di iki šių die­nų. Ten tu­rė­jau, kur kū­ry­biš­kai iš­lie­ti sa­vo pa­aug­liš­ką maiš­tą.

– Aly­tus ar Vil­nius – sun­ku bu­vo iš­spręs­ti šią di­le­mą? 

– Tie­są sa­kant, ne­sie­jau sa­vo at­ei­ties su vie­ta. Man bu­vo svar­bi veik­la ben­dra­min­čių bū­ry­je. Stu­di­juo­jant Kul­tū­ros va­dy­bą te­ko or­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros die­nas Ada­nos mies­te, Tur­ki­jo­je, man at­ro­dė, kad vi­sas pa­sau­lis jau po ko­jo­mis, da­bar skam­ba juo­kin­gai...

– Kaip Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos dai­lės is­to­ri­jos ab­sol­ven­tė pa­si­nė­rė į šiuo­lai­ki­nio šo­kio sū­ku­rį? Gal…. pa­si­rin­kai ne tas stu­di­jas?

– Daž­nai kar­to­ju, kad gy­ve­ni­me nie­kas ne­vyks­ta be rei­ka­lo. Įpu­sė­jus ma­no dai­lė­ty­ros stu­di­joms, aka­de­mi­jo­je pra­dė­jo dirb­ti jau­na šo­kė­ja Lo­re­ta Juod­kai­tė. Lan­kiau už­si­ė­mi­mus, da­ly­va­vau tarp­tau­ti­niuo­se šo­kio ir te­at­ro pro­jek­tuo­se, net­gi iš­vy­kau stu­di­juo­ti šo­kio į Suo­mi­ją. Ten te­ko dirb­ti su ge­riau­siais mo­ky­to­jais iš vi­so pa­sau­lio. Sa­ve iden­ti­fi­ka­vau kaip šo­kė­ją, at­ro­dė, kad sklei­džiuo­si. Šian­dien at­pa­žįs­tu, kad taip ieš­ko­jau san­ty­kio su sa­vi­mi ir ki­tais. Šiuo­lai­ki­nis šo­kis su­tei­kia ga­li­my­bę pa­žin­ti sa­vo kū­ną per so­ma­ti­nes, pa­ty­ri­mi­nes tech­ni­kas, ras­ti san­ty­kį su ap­lin­ka, iš­reikš­ti vi­di­nius po­jū­čius, jaus­mus. Tai la­bai ar­ti­ma te­ra­pi­jai. Tik­riau­siai tas te­ra­pi­nis po­vei­kis ma­ne trau­kė la­biau­siai. Stu­di­juo­jant Šiau­rės Ka­re­li­jo­je, dirb­au šo­kio sri­ty­je mo­kyk­lo­je, pa­bė­gė­lių cen­tre, jei bū­čiau no­rė­ju­si, ga­lė­jau pa­si­lik­ti kur­ti ir dirb­ti Suo­mi­jo­je. Ta­čiau Aly­tu­je lau­kė my­li­ma­sis (iš­te­kė­jau bai­gu­si pir­mą šo­kio stu­di­jų kur­są). Grį­žu­si pa­tir­ti­mi ir kū­ry­ba da­li­nau­si su Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­jos gim­na­zis­tais, pra­dė­jau dirb­ti Aly­taus mies­to te­at­re – at­ro­dė, šo­kis ir te­at­ras yra tas ke­lias, ku­riuo no­riu ke­liau­ti vi­są gy­ve­ni­mą. La­bai mė­gau vai­din­ti vai­kiš­kuo­se spek­tak­liuo­se. Spek­tak­lis vai­kams – vi­sa­da yra ma­žas ste­buk­las. Bet… žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si.

– Te­ko rink­tis šei­mą ar­ba kū­ry­bą?

– Taip, Aly­taus mies­to te­at­re pa­sta­čiau šo­kio spek­tak­lį „Drus­ka“, tuo me­tu jau au­gi­no­me du vai­ku­čius. Ne­drį­sau pa­ti pri­im­ti to­kio svar­baus spen­di­mo, tad ati­da­viau spren­di­mą į Die­vo ran­kas: „Die­ve, pa­si­kliau­ju Ta­vi­mi, Tu ži­nai, kam esu pa­šauk­ta, kū­ry­bai ar šei­mai?“ Po šios mal­dos la­bai grei­tai pra­dė­jau lauk­tis tre­čio­jo mū­sų ma­žy­lio… ir vis­kas ta­po la­bai aiš­ku.

Taip po dek­re­ti­nių atos­to­gų pra­dė­jau dirb­ti mu­zie­ju­je edu­ka­to­re, čia ga­liu ir šok­ti, ir dai­nuo­ti, ir žais­ti, ir pieš­ti, ir straips­nius ra­šy­ti, ir prie pro­jek­tų pri­si­dė­ti. Čia rei­ka­lin­gos vi­sos ma­no pa­tir­tys. Gy­ve­ni­me ne­bū­čiau pa­gal­vo­ju­si, kad dirb­siu mu­zie­ju­je!

– Ką Tau reiš­kia šak­nys, dzū­kiš­ka tar­mė? Klau­sant, kaip dai­nuo­ji tra­di­ci­nes su­tar­ti­nes, at­ro­do, kad la­bai daug, tie­sa?

– Sun­ku man pa­aiš­kin­ti ši­tą trau­ką. Už­au­gau Aly­tu­je ir ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je tau­tiš­ku­mas ne­bu­vo ver­ty­bė. Keis­ta bu­vo klau­sy­tis bo­bu­lės iš Šeš­to­kų šnek­tos, juo­lab kad dau­giau lai­ko esu pra­lei­du­si pas ki­tą mo­čiu­tę Vil­ka­viš­ky­je. 

Sa­ky­čiau stip­riau­sią po­vei­kį tu­rė­jo dar­bas mu­zie­ju­je ir ypač eks­pe­di­ci­jos po Dzū­ki­jos kai­mus. Tos kal­bi­na­mos mo­čiu­tės ir die­du­kai, ku­rie kas­met iš­ei­na ana­pi­lin, kaž­ką ma­no vi­du­je at­vė­rė. Ra­do­si at­sa­ky­mai, kas esu, ko šau­kia­si ma­no vi­dus. Tar­si už­čiuo­piau kaž­ko­kią per ke­lias kar­tas nu­trū­ku­sią gi­ją, ry­šį su sa­vo že­me, is­to­ri­ja, ypač tau­ti­ne kul­tū­ra. Ne­su­pran­tu kaip, bet lū­po­se taip ir pa­si­li­ko dzū­kiš­ka tar­mė, ji man kap bal­tas sū­ris su me­dum...

Mes pa­tys ne­ži­nom, ko­kios svar­bios yra tos mū­sų šak­nys. Ma­ne la­bai trau­kia ge­ne­a­lo­gi­ja, su­da­ri­nė­ju iš­sa­mų gi­mi­nės me­dį, kiek pa­jė­giu kal­bi­nu sa­vo te­tu­kes, se­no­lius, ki­tus ar­ti­muo­sius ir kas­kart ma­no pa­čios at­min­tis pra­tur­tė­ja is­to­ri­jo­mis, vaiz­di­niais iš ma­no pro­se­ne­lių gy­ve­ni­mo. Mez­ga­si ne­ma­to­mas, bet la­bai bran­gus ry­šys su mū­sų tau­tos is­to­ri­ja, že­me, kul­tū­ra, ti­kė­ji­mu.

– Edu­ka­to­rė Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios pa­ra­pi­jo­je – ką at­ra­dai šio­je veik­lo­je? 

– Kai į Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­ją at­ke­lia­vo pen­kio­lik­me­čio ita­lo pa­la­min­to­jo Ka­ro­lio Aku­čio re­lik­vi­jos, ku­ni­gas Ry­tis Bal­tru­šai­tis pa­kal­bi­no ma­ne įsi­dar­bin­ti pa­ra­pi­jo­je. Reikėjo sukurti edu­ka­ci­nių už­si­ė­mi­mų pro­gra­mą pi­lig­ri­mams, no­rin­tiems su­si­pa­žin­ti su šiuo įkve­pian­čiu, šiuo­lai­ki­niu jau­nuo­liu, šian­dien va­di­na­mu in­ter­ne­to apaš­ta­lu. Tad įsi­dar­bi­nau pa­ra­pi­jo­je re­fe­ren­te-edu­ka­to­re. Dar­bas pa­ra­pi­jo­je, sa­ky­čiau, ski­ria­si vie­nu aspek­tu...

Daugiau apie tai skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14015 numeryje.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas *

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška perpublikavimo sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

Informacija telefonu 031551449