„Manau, kad Pirmojo Alytaus aikštės „atodangoje“ – mano senelio namo pamatai“

„Tai, ką žinau, ketinau papasakoti anksčiau, tada, kaip prieš gerą dešimtmetį buvo skelbiama, kad archeologinių tyrimų metu atrasti pirmųjų statinių Pirmojo Alytaus teritorijoje pamatų fragmentai ir jie bus rodomi miestelėnams ir svečiams. Aplink pamatų fragmentą buvo sumūrytas betono šulinys su vaizdu, kaip spėjama, į pirmosios miesto rotušės pamatus, jis uždengtas stiklu. Šio rugpjūčio pabaigoje „Alytaus naujienoms“ priminus „atodangą“, kuria niekas nesirūpina ir kuri prižėlė piktžolių, o dėl suaižyto stiklo tapo neįžiūrima, man radosi proga išsakyti tai, ką turiu atmintyje“, – kalbėjo Aleksandras. Jis mano, kad archeologų rasti akmenys yra ne pirmosios miesto rotušės, o toje vietoje buvusio jo senelio namo pamatai.

„Aš neturiu senelio Aleksandro Blaževičiaus turėto namo nuotraukų, bet remiuosi tetos Juzės Blaževičiūtės-Ambrulevičienės pasakojimais bei savo atmintimi. Anuomet buvusi rėžinė sistema, tad ir senelio A.Blaževičiaus žemės sklypas Pirmajame Alytuje buvo labai siauras, bet tęsėsi gerą puskilometrį, iki Nemuno. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą senelis pasistatė namą. Kadangi tame sklypo gale buvo nuolydis, pamatą rentė iš didelių akmenų. Nuolydžio gilumoje akmeninis pamatas buvo gerų dviejų metrų, o priešingoje pusėje užteko ir pusmetrinio. Senelis buvo verslus, turėjo skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą, mėsos gaminių parduotuvę ir arbatinę. Verslui reikėjo vėsių patalpų su ledaine. Jos buvo atskirame pastate, po namu nebuvo rūsio. Senelis visa prarado pirmąją karo dieną. Jau prieš tai žmonės kalbėjo, kad karo neišvengsime. Aš, devynmetis, gimęs senelio namuose, su tėvais gyvenau jau kitur ir supratimo apie karą neturėjau, vyliausi, kad bus paprasčiau, išgelbės saugesnis namų užraktas. Bet 1941 metų birželio 22-ąją nubudęs 7 valandą ryto, supratau, kas yra karas. Tą rytą liepsnojo ir senelio namai. Šalia buvę mediniai sudegė su visam, o senelio mūrinės sienos  išliko. Sunku pasakyti, kuri sodyba tapo gaisro židiniu, keli bombukių pėdsakai matėsi ir senelio sklype. Buvo labai karštas birželis, o mediniai namai – greta vienas kito. Kas degė, sudegė. Liko stovėti tik mūsų senelio namo sienos“, – mena A.Makauskas.

Vokiečių ostmarkės, pinigai, kurie naudoti okupuotose rytų šalyse, buvo bevertės, tad žmonės, kad išgyventų naudojosi mainais. Ir Blaževičiai ardė mūro sienas ir geltonas plytas mainė kaimo gyventojams į maistą. 

„Geltonos plytos buvo paklausios, noriai perkamos. Jos Lietuvoje buvo geriausios, bet negaminamos. Jas senelis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vežimais parsivežė iš Gardino. Akmenų buvo pilni laukai, niekam jų nebereikėjo tokių didelių, tad pamatai išliko. Kai išgirdau, kad...

Visą publikaciją perskaitysite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14037-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas