Ma­mos sva­jo­nę pa­ma­ty­ti Pa­ry­žių iš­pil­dė vai­kai

Per Ka­lė­das iš­sa­ky­ti no­rai pil­do­si

M.Tarasauskienė Pa­ry­žiu­je vie­šė­jo ir anks­čiau, o ma­mai tai bu­vo pir­mo­ji iš­vy­ka. Ir šiaip sen­jo­ros Va­le­ri­jos, kaip pa­ste­bi duk­ra, aist­rin­ga ke­liau­to­ja ne­pa­va­din­si. Jos jau­nys­tės lai­kais ne­bu­vo ga­li­my­bių, o vė­liau ra­do­si šei­ma, gi­mė vai­kai, pri­si­dė­jo rū­pes­čių.

„Kai mi­rė tė­ve­lis, ma­mai bu­vo 74-eri. Pri­kal­bi­no­me ją su ma­no šei­ma ke­liau­ti į Ro­mą. Su­ti­ko, bu­vo lai­min­ga, ža­vė­jo­si ke­lio­ne, pa­ty­rė daug nau­jų po­jū­čių, pir­mą kar­tą skri­do lėk­tu­vu.

Ku­rį lai­ką ma­ma no­ro dar kaž­kur ke­liau­ti ne­reiš­kė. Bet ar­tė­jant jos 80-me­čiui, per Ka­lė­das, ėmė ir iš­si­ta­rė: „Va, bu­vau Ro­mo­je, ma­čiau ir Va­ti­ka­ną, ir po­pie­žių. Da­bar žiū­rė­da­ma mi­šias, tran­sliuo­ja­mas per te­le­vi­zi­ją iš Va­ti­ka­no, įsi­vaiz­duo­ju, kur vi­sa vyks­ta... No­rė­čiau dar vie­nos ke­lio­nės.“ Mes ap­si­džiau­gė­me, pa­siū­lė­me Pa­ry­žių. Ir ma­mos sva­jo­nę įgy­ven­di­no­me. To­kia is­to­ri­ja“, – pa­sa­ko­ja Mo­des­ta.

Ji pa­ste­bi, kad ma­mos, tu­rin­čios in­ži­nie­rės ag­ro­no­mės iš­si­la­vi­ni­mą, nie­kaip ne­pa­va­din­tų gar­baus am­žiaus. Metai – tik skai­čiai jos pa­se. Ma­ma la­bai ak­ty­vi mo­te­ris – tu­ri dar­žą, va­ži­nė­ja į so­dy­bą, lan­ko ser­gan­čius žmo­nes, bažnyčią, tu­ri sa­vo drau­gų ra­tą. Ne­da­ly­vau­ja ofi­cia­lių ben­druo­me­nių veik­lo­je, ap­si­ri­bo­ja ben­dra­vi­mu sa­va­me ra­te, šei­mo­je, bet sten­gia­si ge­rų dar­bų įna­šą vi­sur pa­lik­ti.

„Gy­ve­ni­mas jai ne­pa­šykš­tė­jo ge­ros ener­gi­jos. Tai­gi, su bro­liu jos sva­jo­nę pri­ėmė­me na­tū­ra­liai, net ne­gal­vo­da­mi, kad ma­mai bus per sun­ku, ska­ti­no­me ruoš­tis ke­lio­nei“, – me­na Mo­des­ta.

Sa­ko­ma, kad per Ka­lė­das iš­sa­ky­ti no­rai iš tik­rų­jų pil­do­si. Va­le­ri­ja iš­si­rin­ko ke­lio­nės lai­ką, o ta­da pa­si­do­mė­jo ob­jek­tais, ku­riuos no­rė­tų Pran­cū­zi­jos sos­ti­nė­je pa­ma­ty­ti. Nu­ta­rė ke­liau­ti be la­ga­mi­nų, ap­si­ri­bo­jo kup­ri­nė­mis.

Įspū­dį pa­li­ko Pa­ry­žiaus baž­ny­čios

Kaip ir ti­kė­jo­si Mo­des­ta, ma­mai di­de­lį įspū­dį pa­li­ko Pa­ry­žiaus baž­ny­čios. Daug jų Pran­cū­zi­jos sos­ti­nė­je, ne­sku­bė­da­mos ga­lė­jo gė­rė­tis mal­dos na­mais, net­gi da­ly­vau­ti mi­šio­se, pa­si­mels­ti. Ke­liau­to­jas nu­ste­bi­no tai, kad sek­ma­die­nio ry­to mi­šio­se baž­ny­čio­je, ku­ri di­du­mu pri­lygs­ta Vil­niaus ka­ted­rai, da­ly­va­vo tik trys de­šim­tys ti­kin­čių­jų.

Gai­la, kad svar­bus ob­jek­tas – Pa­ry­žiaus Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ra – ne­baig­ta re­mon­tuo­ti. „Sė­dė­jo­me prie­šais ją ir kal­bė­jo­mės. Tas kal­bė­ji­ma­sis sė­dint prie Pa­ry­žiaus šir­dies mums daug reiš­kė. Prieš ke­lio­nę spe­cia­liai per­skai­tė­me Vik­to­ro Hu­go ro­ma­ną „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“. Juk čia, Ka­ted­ros pa­pė­dė­je, su­du­žo ne vie­no šio ro­ma­no he­ro­jaus li­ki­mas.

Blo­gą­ja pras­me liū­di­no šiukš­lės. Nors ma­tė­si daug kon­tei­ne­rių, vy­ko jų iš­ve­ži­mo dar­bai, bet šiukš­lių gat­vė­se ne­ma­žė­jo. Ir tai ne­su­ly­gi­na­ma su mū­sų ma­žu, jau­kiu mies­te­liu. Gal Aly­tus ir sto­ko­ja ar­chi­tek­tū­ri­nio pa­vel­do, bet yra šva­rus.

Gy­vy­bin­gu­mas Pa­ry­žiaus gat­vė­se ma­mą ir­gi ste­bi­no. Ir ro­man­tiš­kos alė­jos, ir ma­žos gat­ve­lės, bul­va­rai, jau­kios ka­vi­nu­kės pil­nos tarp­tau­ti­nio šur­mu­lio. Ka­na­lai taip pat ap­sės­ti, žmo­nės, ne tik tu­ris­tai, bet ir vie­ti­niai iš­ei­na pa­ben­drau­ti, pa­si­džiaug­ti“, – kal­ba ke­liau­to­jos.

Sa­vai­tės truk­mės ma­mos ir vai­kų sma­gus pa­bė­gi­mas iš kas­die­ny­bės lei­do stab­te­lė­ti ir pa­si­džiaug­ti tuo, kas svar­biau­sia gy­ve­ni­me – ne­sku­biu, ra­miu pa­si­bu­vi­mu. Kaip mėgs­ta­ma sa­ky­ti – mė­ga­vi­mu­si aki­mir­ka. Ir klau­san­tis ke­liau­nin­kų lie­ka nuo­jau­ta, kad me­tams skrie­jant ir skry­džius dar teks pa­kar­to­ti, juk pa­gal bran­dos ba­ro­met­rą, me­tai svar­būs tik tuo­met, jei esi... sū­ris ar tau­ru­sis gė­ri­mas.