Laiškas iš San Chosė (0)
Mes, 1974–1989 metų mokytojai, gyvenome tokiu laiku, kurį šių dienų žmogui sunku suprasti. Tai buvo visai kitokių džiaugsmų ir ieškojimų metai. Metai – kai kiekvienas savo širdyje slėpė laisvės ir žmogiškumo idealus. Mes ėjome per Tėvynės tragediją, vildamiesi jos prisikėlimu. Todėl kiekvienas Alytaus 6-osios vidurinės mokyklos to laiko mokytojas tarsi plytą prie plytos dėjom, lipdėm mokinio asmenybę. Kartais pasitardami, kai kada padainuodami, siekėme, kad tarp tų šaltų blokų, linoleumo ir stiklo būtų šilta ir jauku, kad iš šių namų (mokyklos) išeitų žmonės, nebijantys sakyti tiesą. elgtis pagal sąžinę, galintys rinktis ir pasirinkti gėrį bei grožį.
Žiūrint pro langus, matėsi plati dykra, kuria iš 5-osios vidurinės mokyklos atėjo mūsų mokiniai; jų gausybė – ištisa ilga kolona. Ir kilo protingoms galvoms mintis paversti dykrą parku. Šiandien toje vietoje ošia Jaunimo parko medžiai. Tada juokais vadinome Vytauto Bigailos parku, nes jis su savo mokiniais jame pasodino ne vieną šimtą medžių. Jis beržynėlyje vesdavo literatūros pamokas, mintį sujungdamas su grožiu, ugdydamas mokinio atsakomybę, saugant gamtą, nes kiekvienas krūmas ar medis tarsi sako: „Aš noriu gyvas būti jūsų širdyje!“ (B.Brazdžionis, „Bažnyčios statytojai“).
Kai žiūriu iš penkių dešimtmečių perspektyvos atgal, matau, kaip viskas buvo paprasta ir viskas sudėtinga. Sudėtingiausias dalykas buvo žmogiškumas, kurio taip trūko mokytojų ir mokinių gyvenime. Negalima buvo gyventi kaip nori, netgi žodžių vartoti – siela, dvasia ir panašių. Literatūriniai personažai dažnai būdavo tarsi ėdžios be šieno: forma yra, o turinio ne.
Viskam vadovavo svetima valia. Didžiuojuosi Mokytojais, su kuriais teko dirbti, kad jie nesustabarėjo, kad mokinių ugdymui pasinaudodavo potekste, mokė suprasti, kas pasakyta tarp eilučių.
Komentarai
Palikite savo komentarą