Laiš­kas iš San Cho­sė

Mes, 1974–1989 me­tų mo­ky­to­jai, gy­ve­no­me to­kiu lai­ku, ku­rį šių die­nų žmo­gui sun­ku su­pras­ti. Tai bu­vo vi­sai ki­to­kių džiaugs­mų ir ieš­ko­ji­mų me­tai. Me­tai – kai kiek­vie­nas sa­vo šir­dy­je slė­pė lais­vės ir žmo­giš­ku­mo ide­a­lus. Mes ėjo­me per Tė­vy­nės tra­ge­di­ją, vil­da­mie­si jos pri­si­kė­li­mu. To­dėl kiek­vie­nas Aly­taus 6-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los to lai­ko mo­ky­to­jas tar­si ply­tą prie ply­tos dė­jom, lip­dėm mo­ki­nio as­me­ny­bę. Kar­tais pa­si­tar­da­mi, kai ka­da pa­dai­nuo­da­mi, sie­kė­me, kad tarp tų šal­tų blo­kų, li­no­leu­mo ir stik­lo bū­tų šil­ta ir jau­ku, kad iš šių na­mų (mo­kyk­los) iš­ei­tų žmo­nės, ne­bi­jan­tys sa­ky­ti tie­są. elg­tis pa­gal są­ži­nę, ga­lin­tys rink­tis ir pa­si­rink­ti gė­rį bei gro­žį.

Žiū­rint pro lan­gus, ma­tė­si pla­ti dyk­ra, ku­ria iš 5-osios vi­du­ri­nės mo­kyk­los at­ėjo mū­sų mo­ki­niai; jų gau­sy­bė – iš­ti­sa il­ga ko­lo­na. Ir ki­lo pro­tin­goms gal­voms min­tis pa­vers­ti dyk­rą par­ku. Šian­dien to­je vie­to­je ošia Jau­ni­mo par­ko me­džiai. Ta­da juo­kais va­di­no­me Vy­tau­to Bi­gai­los par­ku, nes jis su sa­vo mo­ki­niais ja­me pa­so­di­no ne vie­ną šim­tą me­džių. Jis ber­žy­nė­ly­je ves­da­vo li­te­ra­tū­ros pa­mo­kas, min­tį su­jung­da­mas su gro­žiu, ug­dy­da­mas mo­ki­nio at­sa­ko­my­bę, sau­gant gam­tą, nes kiek­vie­nas krū­mas ar me­dis tar­si sa­ko: „Aš no­riu gy­vas bū­ti jū­sų šir­dy­je!“ (B.Braz­džio­nis, „Baž­ny­čios sta­ty­to­jai“).

Kai žiū­riu iš pen­kių de­šimt­me­čių per­spek­ty­vos at­gal, ma­tau, kaip vis­kas bu­vo pa­pras­ta ir vis­kas su­dė­tin­ga. Su­dė­tin­giau­sias da­ly­kas bu­vo žmo­giš­ku­mas, ku­rio taip trū­ko mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių gy­ve­ni­me. Ne­ga­li­ma bu­vo gy­ven­ti kaip no­ri, net­gi žo­džių var­to­ti – sie­la, dva­sia ir pa­na­šių. Li­te­ra­tū­ri­niai per­so­na­žai daž­nai bū­da­vo tar­si ėdžios be šie­no: for­ma yra, o tu­ri­nio ne. 

Vis­kam va­do­va­vo sve­ti­ma va­lia. Di­džiuo­juo­si Mo­ky­to­jais, su ku­riais te­ko dirb­ti, kad jie ne­su­sta­ba­rė­jo, kad mo­ki­nių ug­dy­mui pa­si­nau­do­da­vo po­teks­te, mo­kė su­pras­ti, kas pa­sa­ky­ta tarp ei­lu­čių.