Kle­bo­nas Ma­rius Talu­tis: „Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čia – vi­sų Aly­taus baž­ny­čių gal­va ir mo­ti­na“

„Aly­taus nau­jie­nų“ laik­raščio sve­čias – nau­jai pa­skir­tas Pir­mo­jo Aly­taus Šv. Liud­vi­ko pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Ma­rius Ta­lu­tis. Ku­ni­gas at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie pir­mą svar­bią mi­si­ją ir pir­mą­jį, tie­sa, ne­le­ga­lų pa­moks­lą Ne­mu­nai­čio baž­ny­čio­je bei pa­ra­pi­jie­čių mei­lę.

„Į Šv. Jo­kū­bo ke­lią Lie­tu­vo­je įtrauk­ta Pir­mo­jo Aly­taus Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čia 2018-ais mi­nė­jo 200 me­tų su­kak­tį. Ta­čiau var­tant pro­fe­so­riaus Arvy­do Šeš­ke­vi­čiaus kny­gą „Sim­no baž­ny­čiai 500 me­tų“, iš­leis­tą 2020 m., ky­la min­čių, kad ir Pir­mo­jo Aly­taus baž­ny­čia ga­li bū­ti tik ke­le­riais me­tais jau­nes­nė. Abie­jų is­to­ri­jo­se ak­cen­tuo­ja­ma di­di­ko fun­da­to­riaus Jo­no Zab­že­zins­kio pa­var­dė. Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tras ir­gi skel­bia, kad pir­mą kar­tą Aly­tus kaip mies­te­lis mi­ni­mas 1524 m. J.Zab­že­zins­kio raš­te, ku­riuo jis tur­tais ap­rū­pi­na stei­gia­mą Aly­taus baž­ny­čią. Bū­tent tais me­tais ji ir bu­vo pa­sta­ty­ta. Pir­mo­ji me­di­nė baž­ny­čia bu­vo va­di­na­ma Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo, Pa­ne­lės Ma­ri­jos dan­gun ėmi­mo ir Šv. Mi­ka­lo­jaus var­dais. Te­ko už­tik­ti dar tiks­les­nę in­for­ma­ci­ją: „Ba­lan­džio 23 d. 1524 m. Aly­taus val­dy­to­jas LDK mar­šal­ka J.Zab­že­zins­kis fun­da­vo pa­ra­pi­nę Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo, šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos ir Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čią (da­bar – Šv. Liud­vi­ko).“ Re­mian­tis šio­mis ži­nio­mis, is­to­ri­nei Pir­mo­jo Aly­taus Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čiai (pa­ra­pi­jai) šian­dien su­kan­ka 500 me­tų“, – taip „Aly­taus nau­jie­no­se“ ra­šė­me šių me­tų ba­lan­džio 23–osios nu­me­ry­je. De­ja, toks gar­bus ju­bi­lie­jus ne­su­lau­kė dė­me­sio. Ta­čiau duok­lė is­to­ri­jai vis tik bus grą­žin­ta. Iš­skir­ti­nę die­ną ir iš­skir­ti­ne iš­kil­me pir­mo­sios Aly­taus baž­ny­čios at­si­ra­di­mo da­tą pla­nuo­ja įpras­min­ti ką tik tar­nys­tę Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čio­je pra­dė­jęs,  nau­ja­sis kle­bo­nas ku­ni­gas M.Ta­lu­tis.

„Tai – vi­sų pen­kių Aly­taus baž­ny­čių šven­tė“

„Aly­taus nau­jie­nų“ sve­čias kle­bo­nas M.Ta­lu­tis pa­klaus­tas, ko­kių dar­bų ar mi­si­jų be sie­lo­va­dos rei­ka­lų pla­nuo­ja im­tis, džiu­giai kal­bė­jo: „Pir­mo­ji mi­si­ja – la­bai svar­bi, ga­vau iš vys­ku­po pa­ve­di­mą – steng­tis gra­žiai, pra­smin­gai, kil­niai pa­mi­nė­ti pir­mo­sios baž­ny­čios Aly­tu­je pa­sta­ty­mo 500 me­tų ju­bi­lie­jų. Jau bu­vo be­veik iš­ki­lęs pa­vo­jus, kad mes pra­mie­go­si­me šį įvy­kį. Aš apie tai su­ži­no­jau at­va­žia­vęs. Prie baž­ny­čios yra in­for­ma­ci­nė len­ta, kur aiš­kiai lie­tu­vių kal­ba pa­ra­šy­ta, kad pir­mo­ji baž­ny­čia pa­sta­ty­ta 1524 me­tais. Skruz­dė­lių ban­ga per kū­ną nu­ė­jo, mąs­tau: ar bu­vo tai mi­ni­ma sa­vi­val­dy­bės, mu­zie­jaus, kul­tū­ros cen­tro, bib­lio­te­kos, mo­kyk­los? Ar bu­vo kur nors, kas nors? Apie tai ne­bu­vau gir­dė­jęs. Aš juk nau­jas žmo­gus, gal kaž­ką pra­lei­dau.

Koks sva­rus ju­bi­lie­jus – 500 me­tų nuo to svar­baus įvy­kio, kai Lie­tu­vos mar­šal­ka J.Zab­že­zins­kis, lie­tu­viš­kai rei­kė­tų sa­ky­ti Pa­ber­žis, pa­si­ra­šo  fun­da­ci­jos raš­tą, ku­ris sau­go­mas Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos Vrub­lev­skių bib­lio­te­ko­je. Stei­gia­ma fun­da­ci­ja, o tai reiš­kia, kad ten ap­si­gy­ve­na ku­ni­gas. Baž­ny­čia yra ne tik ke­tu­rios sie­nos, jo­je au­ko­ja­mos  šv. Mi­šios. Baž­ny­čia ski­ria­ma tri­jų ti­tu­lų – Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo, ven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos ir Šv. Mi­ka­lo­jaus. Čia žen­klas, kad  jau 500 me­tų Aly­tu­je, die­na iš die­nos, ne­pai­sant kas ne­nu­tik­tų – kri­zė, ka­ras, ma­ras, epi­de­mi­ja, ko­kia val­džia be­bū­tų, kas mus be­val­dy­tų, ca­ras ar pre­zi­den­tas, kiek­vie­ną die­ną vyks­ta mi­šios. Jūs pa­ro­dy­ki­te Aly­tu­je nors vie­ną įmo­nę, or­ga­ni­za­ci­ją, įstai­gą, ku­ri tu­rė­tų 500 me­tų sta­žą.

Mums rei­kia iš­si­va­duo­ti iš ma­ty­mo, kad šven­tė pri­klau­so anai, de­ši­nei, Ne­mu­no pu­sei. Ne­tei­sy­bė. Toks ju­bi­lie­jus yra šven­tė ir Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čiai, ir Šv. An­ge­lų sar­gų, ir Šv. Ka­zi­mie­ro, Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos krikš­čio­nių pa­gal­bos, Šv. Bru­no­no Kver­fur­tie­čio baž­ny­čioms. Nors tai įvy­ko se­na­ja­me Aly­tu­je, mies­to pra­džių pra­džio­je, bet šven­tė – vi­sų pen­kių Aly­taus baž­ny­čių. Ir ją mes švę­si­me įdo­mio­mis die­no­mis – lap­kri­čio 9-ąją, La­te­ra­no ba­zi­li­kos pa­šven­ti­ni­mo iš­kil­mių me­ti­nių me­tu. Ši pa­šven­ti­ni­mo iš­kil­mė pra­dė­ta švęs­ti jau XII am­žiu­je, iš pra­džių – Ro­mo­je, vė­liau – ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, vi­so­se Ro­mos ka­ta­li­kų apei­gų baž­ny­čio­se. Ba­zi­li­kos fa­sa­de už­ra­šy­ta: „Šven­čiau­sia La­te­ra­no baž­ny­čia, vi­sų mies­to ir pa­sau­lio baž­ny­čių mo­ti­na ir gal­va”.  Ir mes švę­si­me 500 gim­ta­die­nį Aly­taus Šv. Liud­vi­ko baž­ny­čio­je, ku­ri yra vi­sų ki­tų Aly­taus baž­ny­čių gal­va ir mo­ti­na. Bus iš­kil­min­gos šv. Mi­šios, ku­rio­se da­ly­vaus Kai­šia­do­rių ir Vil­ka­viš­kio vys­ku­pi­jų vys­ku­pai ir ki­ti gar­būs sve­čiai. Abie­jų vys­ku­pi­jų vys­ku­pai už­si­de­gę ir ju­bi­lie­ju­mi, ir pa­si­rink­ta iš­kil­mės da­ta. Bū­ti­nai tu­ri­me šią šven­tę švęs­ti iš­kil­min­gai. Juk baž­ny­čios pa­sta­ty­mas – epo­chos lū­žis. Su baž­ny­čios pa­sta­ty­mu at­si­ran­da struk­tū­ra, ką mes šian­dien va­di­na­me gy­ve­ni­mu Va­ka­rų Eu­ro­pos kul­tū­ro­je: yra met­ri­ka­ci­ja, hi­gie­na, žmo­nių re­gist­ra­ci­ja bei aukš­tes­nio­ji  kul­tū­ra. At­si­ran­da mi­šios, vy­nas ir alie­jus. Ro­mė­nai sa­ky­da­vo: „Ten, kur bai­gia­si vy­nas, bai­gia­si ci­vi­li­za­ci­ja.“ Tam tik­ra pras­me, tai ir ci­vi­li­za­ci­jos at­ėji­mas.“

Ne­mu­nai­tį ži­no nuo se­mi­na­ri­jos lai­kų

Ne­mu­nai­tį M.Talu­tis  pa­žįs­ta nuo se­mi­na­ri­jos lai­kų. „At­va­žia­vo­me vi­sas mū­sų kur­sas. Tuo­met kle­bo­na­vo ku­ni­gas Va­le­ri­jus Ru­dzins­kas, jis ir sa­ko man: „Eik, sa­kyk pa­moks­lą“. Pir­mą kar­tą Mo­ti­nos die­ną iš sa­kyk­los Ne­mu­nai­ty­je sa­kiau pa­moks­lą. Man tai bu­vo gra­žus da­ly­kas, nors ir ne­le­ga­lus. Tei­sė­tai pa­moks­lau­ti baž­ny­čio­je pa­mal­dų me­tu ga­li tik šven­ti­mus tu­rin­tis as­muo: vys­ku­pas, ku­ni­gas, dia­ko­nas. O aš ta­da bu­vau tik pra­de­dan­tis mo­ky­tis se­mi­na­ris­tas. Ku­ni­gas Va­le­ri­jus ta­da pa­da­rė man to­kią staig­me­ną. Žmo­nės ne­at­si­me­na, ką aš kal­bė­jau, ir aš ne­la­bai at­si­me­nu, bet me­nu emo­ci­ją – li­pau į sa­kyk­lą, sa­kiau pa­moks­lą, jau­di­nau­si. Tai­gi Ne­mu­nai­ty­je, kur da­bar tar­nau­ju, pra­dė­jau sa­vo, kaip pa­moks­li­nin­ko kar­je­rą,“ – pri­si­me­na kle­bo­nas.

Apie pa­ra­pi­jie­čių mei­lę

„Ne tik Mus­nin­kuo­se, Ker­na­vė­je jau­čiau pa­ra­pi­jie­čių mei­lę, bet ir Puns­ke bei...

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14026-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas