Kęs­tu­tis Be­ne­di­kas: „Jei­gu ma­nęs pa­pra­šy­tų iš­drož­ti kaž­ką, kas sim­bo­li­zuo­tų Dzū­ki­jos sos­ti­nę, Aly­tų? Tai bū­tų – Jau­nys­tės skulp­tū­ra. Mer­gi­nos, pa­ki­bu­sios ant kas­pi­nų. Ore. Ne­mu­no vin­gis”

– Jei ne­klys­tu, šie me­tai ne tik mū­sų mies­tui, bet as­me­niš­kai ir jums svar­būs: ar tik ne­pa­žen­klin­ti pen­kias­de­šimt­me­čio su­kak­ti­mi?

– Su­kak­tis bu­vo ir be­veik vi­sus šiuos me­tus vaikš­čio­siu jos pa­žen­klin­tas.

– Me­džio dro­ži­mą esa­te stip­ro­kai įval­dęs. Kaip Jus tu­rė­čiau va­din­ti – kū­rė­ju, tau­to­dai­li­nin­ku, me­džio meist­ru, me­džio ar­chi­tek­tu, me­ni­nin­ku..?

– Skir­tin­gais at­ve­jais vi­si šie įvar­di­ji­mai tin­ka.

– Esa­te tarp­tau­ti­nio me­džio skulp­tū­rų sim­po­ziu­mo, mū­sų mies­te su­reng­to penk­tą kar­tą, or­ga­ni­za­to­rius. Ko­kia jo is­to­ri­ja?

– Sim­po­ziu­mas bu­vo su­reng­tas penk­tą kar­tą. Aš pats da­ly­vau­da­vau ne­ma­žai sim­po­ziu­mų už­sie­ny­je, kur su­tik­da­vau daug pui­kių skulp­to­rių, ma­čiau re­zul­ta­tus po jų kū­ry­bos, kaip pa­gra­žė­da­vo erd­vė.

Pa­žįs­tu ne vie­ną skulp­to­rių ir iš Lie­tu­vos. Pa­gal­vo­jau, kad no­rė­čiau ir pats pa­gra­žin­ti sa­vo mies­tą. Vie­nas ki­tas dar­bas efek­to ne­su­ku­ria, o daug dar­bų vie­nu me­tu at­si­ra­du­sių, jau įdo­miau.

Kaip sy­kis tuo me­tu An­zel­mo Ma­tu­čio na­mas vos ne­pa­te­ko į ei­li­nių pir­kė­jų ran­kas. Tik Ma­tu­čio ben­druo­me­nei su­rin­kus ne­ma­žai pa­ra­šų, jį įsi­gi­jo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė. Ir aš nu­ė­jau pir­mą kar­tą jo pa­žiū­rė­ti. At­ėjo min­tis pa­puoš­ti kie­me­lį ir mu­zie­jaus pri­ei­gas skulp­tū­ro­mis, kad vai­ku­čiams ir ki­tiems lan­ky­to­jams bū­tų di­des­nė trau­ka ap­si­lan­ky­ti ir ne vie­ną kar­tą.

Jau pra­si­dė­jus sim­po­ziu­mui, Kul­tū­ros pa­vel­das (Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to prie Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos Aly­taus sky­rius) už­drau­dė sta­ty­ti skulp­tū­ras mu­zie­jaus te­ri­to­ri­jo­je, taip jos iš­ėjo į gre­ta esan­tį miš­ką. O kai di­de­lė­je erd­vė­je at­si­ra­do ke­lios, tai ir su­gal­vo­jau miš­ką pa­vers­ti par­ku, mu­zie­ju­mi po at­vi­ru dan­gu­mi. Su Lie­tu­vos ir ki­tų ša­lių au­to­rių, įvai­rių sti­lių kū­ri­niais, su A.Ma­tu­čio ei­lė­raš­čių per­so­na­žais.

Taip iš­ei­na, kad prie An­zel­mo Ma­tu­čio par­ko at­si­ra­di­mo stip­riai pri­si­dė­jo Kul­tū­ros pa­vel­das. Ačiū jiems.

– No­rin­čių­jų žiū­rė­ti į skulp­tū­ras Ma­tu­čio par­ke yra, kiek dar jis bus gra­ži­na­mas lie­tu­vių ir už­sie­nie­čių dar­bais?

– Kaž­ka­da, pa­čio­je pra­džio­je, gal­vo­jau par­ką su­kur­ti per de­šimt–dvi­de­šimt me­tų. Iš­ėjus skulp­tū­roms iš Ma­tu­čio kie­mo ši erd­vė pa­ti pa­si­siū­lė. O ir ti­ko, nes di­du­ma po­eto ei­lė­raš­čių apie miš­ką ir jo gy­ven­to­jus, ku­rių dau­gu­mą su­kū­rė dre­vė­je Va­rė­nos miš­kuo­se. Ma­tyt, ir jo per­so­na­žams, kaip kaž­ka­da pa­čiam, gy­ven­ti miš­ke – sma­giau­sia.

– Po ple­ne­rų dar­bai pa­si­lie­ka. O kas jū­sų šir­dy­je lie­ka?

– Kai ei­nu per par­ką, vi­sa­da ja­me ma­tau bė­gio­jan­čius vai­kus, ant skulp­tū­rų sė­din­čias po­re­les, jau­ni­mą, vaikš­ti­nė­jan­čius ir be­si­dai­ran­čius žmo­nes, gir­džiu gra­žius at­si­lie­pi­mus, ta­da su­pran­tu, kad tik­rai par­ką su­kū­rė­me ne tik gru­pe­lei vie­ti­nių, o vi­sam mies­tui.

Ži­nau, kad už­sie­nio me­ni­nin­kai, nie­ka­da ne­ži­no­ję Ma­tu­čio, įsi­gi­li­na į jo kū­ry­bą, iš­ve­ža tą in­for­ma­ci­ją į sa­vo ša­lis, taip ten pa­sklin­da ži­nia ir apie po­etą, ir apie mū­sų mies­tą. Tas ži­no­ji­mas pa­glos­to šir­de­lę.

– O An­zel­mą Ma­tu­tį-Ma­tu­le­vi­čių Jūs pa­ži­no­jo­te?

– Vai­kys­tė­je skai­ty­da­vau jo ei­lė­raš­čius, o da­bar de­šimt me­tų vėl skai­tau sau ir ki­tiems. Te­ko ma­ty­ti vai­kų po­etą jo pa­ties lai­do­tu­vė­se. To­kia tad pa­žin­tis.

– Ar Jū­sų gim­ti­nės kie­mą puo­šė ko­kia nors skulp­tū­ra?

– Kie­me bu­vo so­das, skulp­tū­rų ne, apie jas tik sva­jo­jau. Na­muo­se bu­vo ke­le­tas me­di­nių fi­gū­rė­lių, pas Tė­vu­ką (Dzie­du­lį) jo na­muo­se, bu­vo pa­ties drož­ta šu­ki­nė, rank­šluostinė, drus­ki­nė bei ki­ti na­mų ra­kan­dai. Mo­čiu­tės na­muo­se – dė­dės ap­dir­ba­mos me­die­nos kva­pas.

– Kaž­ka­da Jūs esa­te pa­sa­kęs: „Me­dis su­šil­do ne tik žmo­gų.“ Tai ką jis dar ga­li su­šil­dy­ti?

– Me­dis su­šil­do erd­vę, ap­lin­ką, na­mus. Pa­lie­tus jį su­šy­la ir žmo­gaus sie­la. Ka­puo­se au­gan­tį me­dį lie­čiant jau­čia­si gy­vy­bė, at­si­ra­du­si iš ša­lia už­kas­tų ne­gy­vų­jų, ir at­ro­do, kad taip pa­si­svei­ki­ni su kaž­ka­da gy­ve­nu­siu pro­tė­viu.

– Kos­ta Ri­ka, Ja­po­ni­ja, Ar­gen­ti­na… gal nu­jau­čia­te, ko no­riu pa­klaus­ti?

– Gal ir nu­jau­čiu… Vis­gi pats šiuo at­ve­ju už­duo­čiau daug klau­si­mų: apie žmo­nes, kul­tū­rą, oro są­ly­gas, me­ną, gy­vū­ni­ją, pa­pro­čius… In­for­ma­ci­jos už­tek­tų vi­sai kny­gai. Gal vis­gi pa­klaus­kit?

– Ge­rai. Jau ke­lio­li­ko­je ša­lių įvai­riuo­se že­my­nuo­se da­ly­vau­ja­te ple­ne­ruo­se. Me­die­na ne­ži­no­ma, kaip ją per­pran­ta­te, juk ple­ne­rai nė­ra il­gi?

– Skulp­to­riaus gy­ve­ni­me kiek­vie­ną sy­kį vis­kas nau­ja: min­tys, su­pan­tys žmo­nės, erd­vė, už­sa­ko­vai, vi­di­niai iš­gy­ve­ni­mai ir me­dis. Ne­bū­tų me­džio, ta­da im­čiau ak­me­nį, šie­ną, mo­lį, vaš­ką, le­dą, že­mę, ša­kas. Svar­biau­sia – min­tis.

– Kas pir­miau gims­ta – skulp­tū­ra ar jos pa­va­di­ni­mas?

– Kaip ka­da, kai skulp­tū­ra sau – pir­miau skulp­tū­ra. Nors ne vi­sai tei­sin­gai pa­sa­kiau. Bū­na pa­va­di­ni­mas ir kai kaž­kam ku­ri.

– Bū­na, kad į tas pa­čias vie­tas, kur vy­ko ple­ne­rai, ten­ka su­grįž­ti. Ap­lan­ko­te ten anks­čiau gi­mu­sius sa­vo dar­bus?

– Taip. Bū­na la­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti, ar pa­si­kei­tęs, kaip pri­žiū­ri­mas. Da­ni­jo­je, Od­den­se, Me­džio mu­zie­ju­je, yra daug ma­no dar­bų. Ša­lia jų ran­du pa­ties ra­šy­tą laiš­ką, me­džio nuo­pjo­vą su kaž­ka­da įkal­tu žen­klu, es­ki­zus. Dar­bus iš­dės­ty­tus svar­biau­sio­se erd­vė­se. Sma­gu.

– Me­džio kva­pas. Jūs jį jun­ta­te, ar jau ne­be, pri­pra­to­te?

– Me­džio kva­pą jau­čiu, daž­nai net­gi sko­nį. Be­ka­li­nė­jant daž­nai ko­kia skied­ra at­šo­ku­si pa­ten­ka į bur­ną, ne­ju­čio­mis imu ją kram­ty­ti. To­kiu bū­du su­si­lie­ju su sa­vo kū­ri­niu: me­die­nos pa­ra­gau­da­mas, ją sa­vo krau­ju pa­žen­klin­da­mas.

Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad pri­pran­tu prie kva­po, ten­ka dirb­ti su la­bai skir­tin­ga me­die­na. Pa­gu­lė­ju­sį to­po­lį ka­li­nė­jant kva­pas kaip tvar­to, kai ku­ris ąžuo­las na­mi­nės duo­nos, gi­ros kva­po, nuo ki­pa­ri­so dvelk­te­li vo­nios kva­pai. O kur kam­par­me­dis ar ki­ti eg­zo­ti­niai me­džiai.

– Spal­vas mėgs­ta­te? (Esan­čias skulp­tū­ro­je.)

– Pa­tin­ka. Nors jas nau­do­ju ne vi­sad. Kaž­ka­da, kai pra­dė­jau dro­ži­nė­ti, da­žiau be­veik vi­sas skulp­tū­rė­les, da­bar pa­gal įkvė­pi­mą. Ta­py­ba ir kuo­lą pa­da­ro gra­žų.

Sten­giuo­si iš­nau­do­ti pa­ties me­džio spal­vą, su­žais­ti skulp­tū­ros for­ma, fak­tū­ra. To­kiu at­ve­ju at­si­ra­dę še­šė­liai sa­vai­me vis­ką nu­spal­vi­na. Vė­liau ir gam­ta pa­ko­re­guo­ja. Leng­viau da­žy­ti lie­pos ar pu­šies me­die­ną. Ne taip gai­la už­deng­ti na­tū­ra­lų gro­žį.

– O gam­ta – ji vi­suo­met tur­būt bu­vo ir yra ša­lia? Miš­ke bū­da­mas, ver­ti­na­te me­džius kaip me­die­ną vie­nam ar ki­tam dar­bui?

– Au­gan­tį me­dį vi­sa­da ver­ti­nu kaip gy­vą me­dį, na­tū­ra­lų jo gro­žį, ša­kas, la­pus, spyg­lius, jo su­ku­ria­mą ener­gi­ją, kiek ir ko­kių gy­vū­nų ja­me gy­ve­na.

Jei­gu ka­da ten­ka pjau­ti, tai da­rau su di­de­liu gai­les­čiu, at­si­pra­šy­mu. Su nu­pjau­tu me­džiu ki­taip – ja­me jau ma­tau pa­si­slė­pu­sius gy­ven­to­jus. Net vi­sai pras­tą dė­lio­ju iš kam­po į kam­pą, kad ne­pa­leis­čiau į ug­nį, daž­nai ir iš jo kaž­kas gims­ta.

– O kaip gims­ta min­tys, idė­jos? Kaip dir­ba­te: prieš pra­dė­da­mas dar­bą da­ro­te es­ki­zus ar tik min­ty­se gims­ta vaiz­das?

– Idė­jų ir min­čių gi­mi­mo nu­pa­sa­ko­ti net­gi ne­la­bai ga­liu. Bū­na, kad su­sap­nuo­ju, kar­tais at­si­ran­da kal­ban­tis vi­sai ne­su­sie­ta te­ma: žiū­rint į de­be­sis – mo­te­riš­ka fi­gū­ra, žiū­rint į mo­te­rį – paukš­tis.

Kai ži­nau, ką no­rė­čiau pa­da­ry­ti, pai­šau­si, kai ne, ta­da ei­nu ap­link me­dį ir žiū­riu, kas jo vi­du­je, ra­dęs pa­pie­šiu, kad au­sų ar ko­jų, ran­kų ne­apip­jaus­ty­čiau.

– Mėgs­ta­te iš­šū­kius? Ko­kių pats esa­te su­lau­kęs ne­ti­kė­čiau­sių už­sa­ky­mų-pra­šy­mų?

– Iš­šū­kiai be­veik vi­sa­da. Net­gi tai, ką jau bū­nu da­ręs, pra­ėjus lai­ko tar­pui, da­rau kaip vi­sai nau­ją. Iš­šū­kis bū­na po ke­lių cen­ti­met­rų skulp­tū­rė­lės kal­ti še­šių met­rų skulp­tū­rą ir at­virkš­čiai – po di­de­lės ma­žy­tę.

Te­ko pjaus­ti­nė­ti ro­žan­čių iš ma­žy­čių kau­kuo­ly­čių, trau­ki­nį iš pen­kias­de­šimt cen­ti­met­rų sker­smens rąs­to, žir­gą su rai­te­liu iš dar ma­žes­nio sker­smens.

– Ko dau­giau­sia esa­te iš­dro­žęs?

– La­bai ne­švan­kiai nu­skam­bės – mo­te­rų, daug mo­te­riš­kų fi­gū­rų, an­ge­lų, ar­kliu­kų.

– Kaip pail­si­te nuo sa­vos me­džio dro­žė­jo kas­die­ny­bės?

– Ma­ny­je me­džio dro­ži­mas su­sie­tas su po­il­siu, pa­vargs­ta tik ran­kos, na, kar­tais au­sys, o pats il­siuo­si. Kar­tais il­sė­da­ma­sis imuo­si sta­ty­bos dar­bų, dar­žo ka­si­mo, žo­lės pjo­vi­mo, ki­tų dar­bų. Pats dar­bas ap­ima brai­džio­ji­mą po pie­vas, plau­kio­ji­mą, žiū­rė­ji­mą į de­be­sis, gro­žė­ji­mą­si gė­lė­mis, žo­le­lė­mis, mu­zi­kos klau­sy­mą, ben­dra­vi­mą su šil­tais žmo­nė­mis, drau­gais.

– Jū­sų skulp­tū­ros – ke­lių met­rų. O ma­žes­ni dar­bai džiu­gi­na, žais­lų – švil­py­nių, barš­ku­čių – juk, sa­ko­te, esa­te iš­dro­žęs?

– Daug me­tų da­ly­vau­da­vau gy­vo­sios ar­che­o­lo­gi­jos fes­ti­va­liuo­se Ker­na­vė­je, pir­muo­se „Jot­vos var­tuo­se“. Žie­mos me­tu pri­drož­da­vau daug žais­liu­kų: ar­kliu­kų, šer­nų, avi­nu­kų, šaukš­tų, kau­šų, gel­dų. Pas­ku­ti­nė­mis žie­mo­mis da­riau už­sa­ky­mus vai­ku­čiams: in­dė­nus, pi­ra­tus, ka­ra­lius, ka­ra­lie­nes, Ka­lė­dų Se­ne­lius, šu­niu­kus, ka­ti­nė­lius, vi­rė­jus ir ki­tus. Džiu­gi­na, kai jais žai­džia­ma.

– Apie ką gal­vo­ja­te ma­ty­da­mas Jū­sų dar­bais su­si­ža­vė­ju­sius lan­ky­to­jus?

– Sa­vo dar­bus ku­riu tam, iš ko pa­si­se­miu min­čių. Lan­ky­to­jų su­si­ža­vė­ji­mas bū­na kaip įro­dy­mas, kad su­tvė­rė­jui tas pa­tin­ka, bū­na sma­gu.

– Jei­gu Jū­sų pa­pra­šy­tų iš­drož­ti kaž­ką, kas sim­bo­li­zuo­tų mū­sų re­gio­ną, Dzū­ki­jos sos­ti­nę, Aly­tų, kas tai bū­tų?

– Jau­nys­tės skulp­tū­ra. Mer­gi­nos, pa­ki­bu­sios ant kas­pi­nų. Ore. Ne­mu­no vin­gis.