„Ke­tur­ko­jo vil­čiai” trūksta beglobiams gyvūnams padėti pasirengusių savanorių (0)

Simona Šiušytė
Į „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ glo­bą gy­vū­nai daž­niau­siai pa­ten­ka su­lau­kus skam­bu­čių iš juos ra­du­sių žmo­nių. Ta­čiau pa­si­tai­ko ir to­kių at­ve­jų, kai gy­vū­nų šei­mi­nin­kai pa­skam­bi­na ir sa­ko: „Pa­si­im­kit, nes man ne­be­rei­kia.“
Į „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ glo­bą gy­vū­nai daž­niau­siai pa­ten­ka su­lau­kus skam­bu­čių iš juos ra­du­sių žmo­nių. Ta­čiau pa­si­tai­ko ir to­kių at­ve­jų, kai gy­vū­nų šei­mi­nin­kai pa­skam­bi­na ir sa­ko: „Pa­si­im­kit, nes man ne­be­rei­kia.“
Jau be­veik pen­ke­rius me­tus Aly­tu­je vei­kian­ti aso­cia­ci­ja „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ gel­bė­ja na­mų ne­tu­rin­čius ir į bė­dą pa­ten­kan­čius gy­vū­nus. Sa­vo glo­bo­ti­nius bė­du­liais va­di­nan­ti ir ge­ra­šir­diš­kų žmo­nių ko­man­dą vie­ni­jan­ti aso­cia­ci­ja at­vi­ra: pro­ble­mų ne­trūks­ta, bet švie­sios ke­tur­ko­jų akys ne­lei­džia nu­leis­ti ran­kų.

Vos tik pra­vė­rus „Ke­tur­ko­jo vil­ties“ pa­tal­pas, esan­čias prie se­no­sios ge­le­žin­ke­lio sto­ties, Sto­ties g. 18, lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka dau­gy­bės čia esan­čių šu­ne­lių lo­ji­mas. Nors gy­vū­nams tai tik lai­ki­nie­ji na­mai, sa­va­no­riai juos ap­rū­pi­na vi­so­mis įma­no­mo­mis reik­mė­mis. Lau­ke sto­vi de­šim­tys vol­je­rų di­des­niems šu­nims, vi­du­je – ne ką ma­žiau ma­žes­niems. Ant kiek­vie­no jų už­ra­šy­ti gy­vū­nų var­dai, am­žius, cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Vi­si ap­rū­pin­ti ne tik van­de­niu, mais­tu, bet ir guo­liais bei žais­lais.

Sa­va­no­rių tei­gi­mu, į jų ran­kas pa­te­ku­sių šu­ne­lių skai­čius šian­dien sie­kia 90. Ta­čiau dar dau­giau jie tu­ri ka­čiu­kų – apie 250. Tik ka­ti­nė­liai glau­džia­si ki­to­se pa­tal­po­se, esan­čio­se Stu­den­tų g. 13.

 

Ilgas kelias būstinės link


Kaip pasakojo „Keturkojo vilties“ pirmininkė Roberta Bernatavičiūtė, tam, kad asociacija turėtų dabartines patalpas, teko nueiti ilgą kelią. 2018 metais veiklą pradėjusi organizacija iš pradžių savo būstinės neturėjo – gyvūnai buvo laikomi pagalbos ranką ištiesusių žmonių sodo nameliuose. Tačiau ilgainiui gyventojams ėmus skųstis šunų keliamu triukšmu, patalpas teko apleisti ir ieškoti naujų.
Savanoriui Romualdui suradus apleistas patalpas, asociacija jas įsigijo viešuoju pirkimu. Toliau laukė statybos darbai, siekiant kritinės būklės pastatą paversti tinkamu keturkojų gyvenimui. Dabartinė „Keturkojo vilties“ pirmininkė R.Bernatavičiūtė į asociaciją kaip savanorė atėjo nuo šių patalpų įsikūrimo pradžios. Pamačiusi organizacijos prašymą padėti įsirengti patalpas, atsiliepė ir sureagavo. Iš pradžių tik prisidėjusi prie statybos darbų, kiek vėliau tapo pagrindine darbų vykdytoja.
„Tie metai man buvo tikras kosmosas. Būdavau čia ne tik savaitgaliais nuo ryto iki vakaro, bet ir po darbo. Savanorių tuo metu buvo vos keletas, tad būdavo taip: atvyksti, vedžioji šunis, tuomet eini prie statybos darbų. Vėliau vėl ateina metas vedžioti gyvūnus, taip diena ir pasibaigia“, – komentavo R.Bernatavičiūtė.
Panaši situacija nutiko ir su katinėlių patalpomis. Juos priglaudęs žmogus nusprendė naudoti sodybą savo reikmėms, taigi teko ir vėl kraustytis. „O kraustytis nebuvo kur, nes katinėlių turėjome apie 200. Kilo stresas: ką daryti, kur eiti. Laimei, netikėtai radome patalpas, kurias išsinuomojom viešuoju konkursu“, – istoriją prisiminė pirmininkė.

 

Dovanotus keturkojus tenka susigrąžinti


Į „Keturkojo vilties“ globą gyvūnai dažniausiai patenka sulaukus skambučių iš juos radusių žmonių. Tačiau, R.Bernatavičiūtės teigimu, pasitaiko ir tokių atvejų, kai gyvūnų šeimininkai paskambina ir sako: „Pasiimkit, nes man nebereikia.“
Neretai žmonės atiduoda keturkojus ir planuodami išvykti į užsienį arba susilaukę vaikų ir per anksti įsitikinę, kad augintinis juos puls. Tokiais atvejais asociacija visada priglaudžia be namų likusius bėdulius, bet, kaip sako, pirmiausia už tokius poelgius atskaito žmonėms moralą.
Dėl dažno žmonių neatsakingumo „Keturkojo viltis“ gyvūnus dovanoja ne visiems. „Apklausiame kiekvieną, norintį priglausti gyvūną, o jei kyla abejonių dėl būsimų gyvenimo sąlygų, galime nedovanoti arba paprašyti atvykti antrą kartą“, – sakė R.Bernatavičiūtė.
Net ir atidavus gyvūną į žmonių rankas, asociacijos savanoriai jų nepamiršta. Kontrolierės vaidmenį įgavusi savanorė Edita skambina visiems naujiems šeimininkams: teiraujasi, kaip gyvūnėlis gyvena, ar buvo paskiepytas, sterilizuotas.
„Bet būna ir taip, kad žmonės neatsiliepia. Vienas naujausių atvejų buvo, kai mums teko pro namo tvorą tikrinti, kaip padovanotas šuniukas laikosi. Gerai, kad pamatėme, jog laimingas sau laksto“, – teigė „Keturkojo vilties“ pirmininkė.
Visgi nutinka ir taip, jog keturkojus iš žmonių namų tenka sugrąžinti į prieglaudą. Prieš keletą dienų padovanojus šunelį ir nuvykus jo patikrinti paaiškėjo, kad augintinis pateko į alkoholikų būrelį. „Šuo netgi buvo spėjęs prasmirsti, tad pasiėmėme jį su savimi. Ateina žmonės pas mus, išsiklausinėjam, atrodo, viskas gerai, bet kartais paaiškėja, kad realybė kitokia“, – nusivylimo neslėpė R.Bernatavičiūtė.

 

Paklausiausios – katės ir maži šuniukai


Per praėjusius metus „Keturkojo viltis“ namus surado 400 gyvūnų. Pasak asociacijos savanorių, nors šis skaičius ir yra džiuginantis, beglobių būstinėje nemažėja: „Būna taip, jog per dieną padovanojame tris šuniukus, o kitą dieną keturis ir vėl gaunam. Taigi globotinių skaičius nuolat auga, nes jų gaunam daugiau, nei spėjam padovanoti.“
R.Bernatavičiūtė atskleidė, kad dėl mažesnės priežiūros žmonės yra labiau linkę priglausti kates. Ji taip pat akcentavo, kad mažesni šuneliai kur kas greičiau suranda namus nei vyresni. Moters įsitikinimu, žmonės tiki mitais, jog vyresnius gyvūnus yra sunkiau išmokyti gražiai elgtis: „Tai netiesa. Jei žmogus turi noro ir laiko, jis gali išauklėti net ir 10 metų sulaukusį šunį.“
„Keturkojo viltis“ turi ne vieną garbaus amžiaus gyvūną, kurie prieglaudoje neranda namų jau daugiau nei metus. R.Bernatavičiūtės tikinimu, žmonės prisibijo globoti senjorus, nes jiems gali prireikti ir specialaus maisto, ir papildų. Kad tokie gyvūnai turėtų didesnius šansus surasti šeimininkus, asociacija sukūrė programą „Žavusis senjoras“. Tai reiškia, kad pasiėmus globoti pagyvenusį gyvūną, „Keturkojo viltis“ užtikrintų visas jo veterinarines procedūras ir maistą Alytaus mieste.

 

Priglaudė gyvūnus iš Ukrainos


Kaip teigė „Keturkojo vilties“ pirmininkė, vieną vakarą ji sulaukė skambučio iš pažįstamų gyvūnų vežėjų, kurie pranešė atvežantys namų netekusius gyvūnus iš karo siaubiamos Ukrainos: „Išgirdusi šią žinią atsidusau, nes pas mus nebebuvo vietos. Bet kaimynams juk reikia padėti, tad iškart susiskambinome su savanoriais, suradome vietos ir priglaudėme.“
Iš viso į asociacijos būstinę keturkojai iš Ukrainos keliavo tris kartus. Per tris vežimus atvyko 24 šunys ir panašus skaičius kačių. Anot savanorių, vienu metu gauti tiek gyvūnų reikalauja daugybės darbo ir išlaidų.
Pasiteiravus, kokia buvo atvykusių bėdulių būklė, R.Bernatavičiūtė pasakojo, kad vieną šunelį teko gydyti dėl nudegimo požymių letenėlėje, o kitam prireikė šlaunikaulio operacijos. Be visa to, dėl Ukrainoje siaučiančių pasiutligės atvejų, kiekvienam keturkojui teko daryti testą, kainuojantį po 60 eurų. „Išlaidos buvo didelės, bet apskritai gyvūnų būklė buvo nebloga. Kai kurie netgi buvo sterilizuoti ir turėjo pasų knygelę“, – aiškino savanorė.


 
Išsilaiko iš žmonių paramos


„Keturkojo vilties“ savanoriai daug dėmesio skiria gyvūnų sveikatai. Visi į asociacijos rankas patekę beglobiai pagal poreikį yra vežami veterinarinei apžiūrai, skiepijami, ženklinami, apsaugomi nuo kirminų. „Visa tai pareikalauja didžiulių išlaidų. Brangiausiai mums kainuoja tie gyvūnai, kurie yra po nelaimingų atsitikimų, nes jiems reikia operacijų, vaistų, reabilitacijos. Už tokius gyvūnus gauname triženkles sumas“, – sakė R.Bernatavičiūtė.
Dėl didelių ir nesibaigiančių išlaidų asociacija „Keturkojo viltis“ skęsta tūkstančius siekiančiose skolose, todėl yra nuolat priversta prašyti žmonių paramos. „Turime keletą mus remiančių įmonių, iš kurių kas mėnesį gauname po 50–100 eurų, taip pat gauname paramą iš gyventojų pajamų mokesčio. Nuo praėjusių metų lapkričio esame sudarę sutartį ir su Alytaus miesto savivaldybe, iš kurios kiekvieną mėnesį gauname po 1–2 tūkstančius eurų. Bet to neužtenka, tad daugiausia gyvename iš pavienių žmonių aukų“, – tikino pirmininkė.
Asociacijos atstovės teigimu, į neviltį varančios ir košmaruose besisapnuojančios skolos nėra vienintelė jų problema. „Keturkojo vilties“ būstinė yra perpildyta gyvūnų, todėl naujiems vietos nebėra. Visgi keturkojų nuolat atsiranda, tad meile jiems trykštantys savanoriai kartais priversti juos priglausti net ir savo namuose.

 

Stipriai trūksta savanorių


„Keturkojo viltį“ sudaro savanorių komanda, padedanti gyvūnams laisvu metu. Vieni pasirūpinti bėduliais atvyksta keletą valandų per savaitę, kiti tris kartus per dieną. R.Bernatavičiūtės tikinimu, nors padėti ateina tiek vyresnio, tiek jaunesnio amžiaus žmonių, asociacija jaučia didelį savanorių trūkumą kone visais metų laikais.
„Mes labai kviečiame visus atvykti mums padėti, pavedžioti, paglostyti gyvūnus. Skatiname ne tik vyresnius žmones, bet ir jaunimą, kuris galėtų padėti mums ne tik pavedžioti keturkojus, bet ir juos fotografuoti, kurti turinį mūsų socialiniams tinklams. Taip pat laukiame vyrų, kurie galėtų paremontuoti gyvūnų apgadinamus voljerus. Nuolatinių savanorių turime tik apie 10, o vyriškų rankų – vos keletą“, – sakė asociacijos pirmininkė.  
„Keturkojo vilties“ kieme sutikta keturiolikmetė Lukrecija Mikailionytė asociacijoje savanoriauja jau daugiau nei šešis mėnesius: „Namuose auginame du šunis, tris kates ir du triušius, taigi atėjau čia iš meilės gyvūnams. Kartais savanoriauti ateina ir mano sesė, maudome ir vedžiojame šuniukus“, – sakė mergaitė, beglobiams padėti ateinanti kiekvieną dieną.
Daugiau nei metus su vyru savanoriaujanti Žydrūnė Šalaviejūtė iš pradžių „Keturkojo viltį“ rėmė finansiškai, o kiek vėliau pasiryžo ateiti ir savanoriauti. Savo darbus asociacijoje pradėjusi nuo gyvūnų vedžiojimo ir voljerų tvarkymo, vėliau veiklą išplėtė – dabar tvarko dokumentus, dovanojimo sutartis, bendrauja su žmonėmis, fotografuoja gyvūnus ir rašo tekstus socialiniams tinklams. Savanorė įsitikinusi: „Tai yra geriausias etapas mano gyvenime. Jaučiuosi puikiai, žinodama, kad kažkam darau gerą darbą.“

 

Paremti „Keturkojo viltį“ galite vienkartiniu arba periodiniu pervedimu:
A. s. LT177300010157068552 Swedbank
A. s. LT837044060008261064 SEB
A. s. LT793500010006946721 PAYSERA
Gavėjo kodas: 304960260
Gavėjo pavadinimas: Keturkojo Viltis
Mokėjimo paskirtyje nurodykite: PARAMA

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.