„Kartūno“ mis publika: „Madų ieškojom „Burdoj“, o motyvuodavo „Climat“ (2)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@alytausnaujienos.lt
Daiva Veikalienė
„Bene populiariausias renginys – Kartūno šventė. Kasmet ji vis glaudžiau suburia darbuotojus, sukviečia gausesnį būrį žiūrovų“, – taip beveik prieš 40 metų rašiau apie Alytaus medvilnės kombinatą ir didžiausią renginį, o tuomet vadinamoji medvilnė vien per metus pagamindavo audinių daugiau nei už 200 mln. rublių. 

Baltijos šalyse didžiausio medvilnės kombinato nėra jau seniai, tačiau tai nesutrukdė dabartiniams miesto vadovams ir jų sukviestiems vizionieriams verslo konferenciją „Alytus 2027“ surengti buvusiose gamyklos patalpose, kur vakar net ekskursija po rūsius suorganizuota. Joje dalyvavo tik kviestiniai, o šią publikaciją gali perskaityti visi.  

Dėmesio, šia proga pristatau buvusią Alytaus medvilnės kombinato tauryklos marginimo cecho koloristę, ne vienoje, nuo 1982-ųjų rengtoje, Kartūno šventėje dalyvavusią bei prizus joje pelnydavusią Daivą Veikalienę.

„Visi medvilniečiai laukdavo Kartūno švenčių, cechuose ir administracijos darbuotojų kabinetuose jau prieš gerą mėnesį jausdavosi džiugus sujudimas. Dauguma dalyvių modelius suplanuodavo ir pasisiūdavo patys. Aš irgi siuvau drabužius sau ir trims vaikams. Jie buvo dar nedideli, noriai dalyvavo. Žurnaluose „Burda“ buvo galima rasti įdomių mados modelių, siuvinių iškarpų, tuo ne viena dalyvė ir pasinaudodavo.

Dalyvauti galėjai trijose modelių grupėse: darbo drabužių, poilsio ir švenčių. Su vaikais rinkdavomės poilsio drabužius, o savo vienos pasirodymui siuvausi šventinį drabužį. Norimo audinio kombinato vadovybė leisdavo išsirašyti iš įmonės sandėlio. Vaikams rinkdavausi lietpaltinį, sau – retesnį, spalvingesnį audinį. Norėjosi įdomesnės medvilninės suknelės, kad įvaizdis būtų kuo įsimintinesnis. Kiekvienas išsirinkdavo kas artima širdžiai ir pagal savo turimą viziją. O kai ją turėjai, kažkaip ir pavykdavo viskas neblogai. Drąsiai į sceną ėjo audėjos, verpėjos, inžinierės, vedė savo vyrus, vaikus, sužadėtinius. Prapliupdavo aplodismentų audra, net jei nepavykdavo taip tobulai pademonstruoti drabužio, kaip svajojai.

Motyvuodavo ir dovanos – prancūziški kvepalai, tuo metu populiarūs buvo „Climat“. Dabar mąstau, iš kur kombinato vadovybė gaudavo tokių tuometinių deficitų, juk jų parduotuvėse nebuvo? Aš taip pat ne kartą iš Kartūno šventės grįžau su prancūziškais kvepalais. Vaikams irgi būdavo dovanų paruošta“, – mena „Kartūno mis publika“ laureatė Daiva. 

Žiūrovai taip pat rinkdavo  savąją „Mis publika“, o ja tapdavo modelis, kuriam garsiausiai plodavo sausakimša salė. Bet nuoširdaus palaikymo sulaukdavo visi, pasirodžiusieji scenoje, taigi laimėtoją nulemdavo decibelai – laimėdavo „garsiausias“ dalyvis.

Kitas nominacijas skirdavo komisija, kurioje buvo kombinato vadovai, komjaunimo, partijos, profsąjungų atstovai bei kombinato dailininkės tekstilininkės. Kultūros rūmų erdvės Kartūno šventės metu buvo ypatingai papuoštos. Nė vienas dalyvis neliko be nuotraukų atminimui, dirbo visi kombinato fotografai. Daug nuotraukų po renginio buvo patalpinama Kartūno šventės stenduose, prie kurių dar ilgai būriuodavosi darbuotojai bičiuliškai aptarinėdami jiems patikusius modelius, prisimindami įspūdingiausius renginio epizodus.


„Ir pati šventė trukdavo ilgai, juk dalyvių skaičius siekdavo iki šimto. Vakaras užsitęsdavo, bet niekam nepabosdavo, žmonės neišsiskirstydavo, bendravo, džiaugėsi vieni kitais kaip gausi draugiška giminė. Nesijautė jokio pavydo, nesigirdėjo apkalbų, vyravo nuoširdus pozityvumas. Ir visuomet kombinato vadovai buvo greta, dėmesingi, geranoriški – generalinis direktorius Danielius Jakšys, vyriausiasis inžinierius Povilas Tunaitis, vėliau – generalinis direktorius Gintautas Andriuškevičius, tarnybos direktorius Valentinas Satkūnas. Renginį vedė Danutė Paulėkienė ir Romas Lukoševičius, modelius pristatydavo dailininkė tekstilininkė Vilija Raguckienė“, – gražūs prisiminimai iki šiandien lydi D.Veikalienę, žiūrovų „Mis“ laureatę bei „Kartūnas vicemis“ (1988 m.).

Dzūkijos sostinės kombinatai ir gamyklos, kuriuose dirbo tūkstančiai krašto žmonių, šiandien jau istorija. Ją prikeldami, įvairių įstaigų dešimtmečius trukusią veiklą primindami, sulaukiame skaitytojų atsiliepimų. Kviečiame atsiliepti el. p. aldona@alytausnaujienos.lt ir tęsti prisiminimų giją kartu.

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14043-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.


© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Dabar Alytus sužlugdytas. Kaip irvisa Lietuva. Liko tik prisiminimai apie tuos puikius laikus kai mieste gyveno 80.000 žmonių .ir daugiausiai jaunimas. Kuris dabar pabėgo į užsienį, kad išgyventų.

Kiti straipsniai