Kaip pi­ni­gin­gi „ame­ri­ko­nai“ Aly­tu­je tur­tus pra­ra­do

Nei že­mės, nei pi­ni­gų – tik pri­si­mi­ni­mas apie žvaigž­des

Aly­taus kraš­te 1931 me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vo įvyk­dy­ta vie­na stam­bes­nių to me­to Lie­tu­vos va­gys­čių. Pa­vog­ta be­veik 14 tūkst. li­tų. Va­gys­tės tir­ti at­lė­kė net iš Ma­ri­jam­po­lės kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos kvo­tų val­dy­bos.

Grį­žo po­nas M.Vič­kač­ka 1931 me­tų lap­kri­čio mė­ne­sį iš Ame­ri­kos gim­ti­nėn, Onuš­kio vals­čiun. Ke­lias die­nas pa­si­pui­ka­vo už­dirb­tais pi­ni­gais. So­die­čiams pri­pa­sa­ko­jo, kad Ame­ri­ko­je žvaigž­dės ryš­kes­nės ir mer­gos gra­žes­nės. Kad links­min­da­mie­si nie­kas ne­tam­po kai­miš­kos ar­mo­ni­kos ir ne­džirz­gi­na smui­ko su­riš­to­mis sty­go­mis. Mu­zi­kos ten ki­to­kios ir klum­pių nieks ne­ne­šio­ja, ne­ma­tė, jog kas ir ba­sas laks­ty­tų.

Pa­pū­tęs kai­mo die­dams ci­ga­ro dū­mų į akis, mo­te­riš­kėms švys­te­lė­jęs auk­si­niu laik­ro­džiu pa­lei no­sis, iš­si­ruo­šė į Aly­tų. Ir ne šiaip iš­si­ruo­šė – nu­si­sam­dė vie­ti­nį per­au­gu­sį ber­ną už ve­ži­ką, nes pa­čiam per pras­ta va­de­liot va­žiuo­jant pas no­ta­rą į Aly­tų tvar­ky­ti že­mės pir­ki­mo rei­ka­lų. Sau­gu­mo dė­lei pa­si­ė­mė iš Ame­ri­kos par­si­vež­tą bran­gų pei­lį.

Iš­si­ruo­šė vos pra­švi­tus (lap­kri­tį švin­ta apie 8 va­lan­dą ry­to), nes anks­ty­bė­se, kai dar tam­su, ne­drį­so va­žiuo­ti – su sa­vi­mi ve­žė­si 1 tūkst. 390 do­le­rių, tai bu­vo be­veik 14 tūkst. li­tų. Pri­ar­tė­jus prie Aly­taus, va­žiuo­jant per krū­my­nus, „ame­ri­ko­nas“ net ne­pa­ju­to, kaip jam ant gal­vos bu­vo už­mes­ti kai­li­niai, o pats ke­liais pri­spaus­tas prie sė­dy­nės. Ge­ro­kai trink­te­lė­ta ir ve­ži­kui – šis iš­si­tie­sė per vi­są bri­ke­lę. Kai abu ke­liau­nin­kai at­si­kvo­šė­jo, po­nas lie­tu­viš­kai keik­da­ma­sis ap­sig­rai­bė ki­še­nes ir jo­se ne­ra­do do­le­rių, ne­bu­vo pei­lio, ant ran­kos ne­bliz­gė­jo laik­ro­dis. Pra­dė­jo rėk­ti, plūs­tis, už gal­vos stvė­rė­si, ly­ga ant jos ne kai­li­niai bū­tų ka­bo­ję, o spra­gi­lu tva­tin­ta. Kiek ap­ri­męs – lie­pė ve­ži­kui, ku­ris, šniurkš­čio­da­mas no­si­mi, at­sar­giai pirš­tais čiu­pi­nė­jo pra­kirs­tą an­ta­kį, kuo grei­čiau va­žiuo­ti į Aly­taus po­li­ci­jos nuo­va­dą.

Kan­triai po­li­ci­nin­kai iš­klau­sė vi­są pa­sa­ko­ji­mą ne tik apie Ame­ri­kos dan­gų, žvaigž­des ir mer­gas, bet ir kaip bu­vo api­plė­ši­nė­ja­mas. Kaip vos ne­už­troš­ko po ožiu smir­din­čiais se­nais kai­li­niais ir kaip ne­te­ko sun­kiai lie­tu­viš­ko­mis ran­ko­mis už­dirb­tų ame­ri­ko­niš­kų do­le­rių. Po vi­so pa­sa­ko­ji­mo, po­li­ci­nin­kai pa­ta­rė sės­ti į bri­ke­lę ir pa­čiam va­de­lio­jant va­žiuo­ti at­gal na­mo. Ve­ži­ką pa­si­li­ko areš­ti­nė­je. Ber­nas tai su­ži­no­jęs, jau ne tik su­šniurkš­čio­jo no­si­mi, bet ir pa­tem­pęs apa­ti­nę lū­pą su­kūk­čio­jo.

Aly­taus po­li­ci­nin­kai įta­rė, kad stam­bi va­gys­tė įvy­ko ne be ve­ži­ko Kos­to Adž­gaus­ko pa­gal­bos. Kol šis šnarpš­tė no­si­mi, iš Ma­ri­jam­po­lės at­vy­ko kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos kvo­tos sky­riaus pa­ty­ręs dar­buo­to­jas ir il­gai ne­lauk­da­mas ėmė­si dar­bo. Po ke­tu­rių die­nų tar­dy­mų, ap­klau­sų, įvy­kio vie­tos ap­žiū­ros su Aly­taus ko­le­gų pa­gal­ba bu­vo at­kur­ta vi­sa tos die­nos įvy­kių ei­ga ir prie­šis­to­rė. Be da­bok­lė­je sė­din­čio ve­ži­ko, bu­vo su­lai­ky­ti dar trys jau­ni vy­rai (30, 29 ir 27 me­tų).

Vac­lo­vas Si­niaus­kas, bu­vęs po­li­ci­nin­kas, su­kū­rė vi­so api­plė­ši­mo pla­ną. Kaip šau­lys, tu­rė­jo ir gin­klą, ku­rio plė­ši­mo me­tu ne­pri­rei­kė pa­nau­do­ti. Pa­gal­bi­nin­kais sau pa­si­rin­ko jau­nes­nius sėb­rus – Jo­ną Ab­la­cins­ką, Izi­do­rių Duls­kį ir mi­nė­tą­jį ve­ži­ką.

Ap­vog­ti „ame­ri­ko­ną“ pla­na­vo be­veik nuo to va­ka­ro, kai jis grį­žo ir pra­dė­jo pa­sa­ko­ti apie Už­at­lan­tės žvaigž­des ir mu­zi­kas. Ta­čiau ne­pa­si­tai­ky­da­vo tin­ka­mos pro­gos. Lįs­ti į na­mus ir ieš­ko­ti pa­tys ne­drį­so. Kai K.Adž­gaus­ką nu­sam­dė ve­ži­ku, iš džiaugs­mo tryp­čio­jo vi­sa kom­pa­ni­ja. Ypač kai su­ži­no­jo ko­kiu rei­ka­lu – va­žiuos net į Aly­tų pas no­ta­rą že­mės rei­ka­lų tvar­ky­ti. Va­di­nas, su sa­vi­mi ve­šis ir ne­men­ką su­mą. Ta­da ir gi­mė pla­nas už­pul­ti ir pa­grob­ti pi­ni­gus.

Nors pa­rei­gū­nai vis­ką iš­si­aiš­ki­no, ta­čiau pa­vog­tų­jų pi­ni­gų grą­žin­ti ne­ga­lė­jo. Ti­kė­jo­si ne­bent at­ei­ty­je at­ras­ti plė­ši­kų „ka­są“.

Tuo me­tu su­si­klos­čiu­sią si­tu­a­ci­ją po­li­ci­nin­kai ga­lė­jo pa­ko­men­tuo­ti tik taip: „Žy­giui pa­vy­kus vi­si trys už­puo­li­kai par­bė­go pas Duls­kį ir skle­pe pa­tik­ri­no pi­ni­gus. Ras­tus 1390 do­le­rių esą pa­si­li­kęs Si­niaus­kas, o laik­ro­dį ir pei­lį pa­ė­męs Duls­kis, bet iš­si­gan­dęs su­me­tė tuos daik­tus į jo ūky­je esan­tį prū­dą. Pėd­sa­kų su­mė­ty­mui Si­niaus­kas tuoj iš­vy­ko Kau­nan, ten pir­ko rū­bus, ba­lia­vo­jo, XI–10 d. at­va­žia­vo į But­ri­mo­nis, kur tą die­ną bu­vo jo­mar­kas ir lau­kė jo sėb­rai. Čia mai­nė do­le­rius ir pra­lei­dę apie 400 lt. Li­ku­sius pi­ni­gus ban­di­tai sle­pia. Si­niaus­kas, ma­to­mai, me­luo­da­mas pa­sa­ko­ja, kad vi­si pi­ni­gai bu­vęs pas jį pa­slėp­ti lo­vo­je, vė­liau juos už­ka­sęs bul­vių duo­bėn, bet iš čia juos kaž­kas pa­vo­gęs.“

Taip „ame­ri­ko­nas“ gim­ti­nė­je li­ko tik su Už­at­lan­tės ryš­kes­nė­mis žvaigž­dė­mis ir pri­si­mi­ni­mais apie te­nykš­tes va­ka­ruš­kas be lie­tu­viš­kų smui­kų.

Ne­mo­ka­mai – tik sū­ris pe­lė­kau­tuo­se, o mei­lė bran­giai kai­nuo­ja

Nu­ti­ko ši is­to­ri­ja 1932 me­tų ko­vo 4 die­ną, šven­čiant Ka­zi­mie­ri­nes. Vis­kas pra­si­dė­jo anks­tų ry­tą, kai Ka­zys Ba­ba­laus­kas (tie­sa, vė­liau spau­da jį „per­krikš­ti­jo“ Vo­ba­liaus­ku – taip ir li­ko iki šių die­nų jo pa­var­dė pa­slap­ti­mi, bet­gi da­bar kal­ba ne apie pa­var­dę, o var­di­nes) iš Dau­gų at­va­žia­vo į Aly­tų. Vy­riš­kis bu­vo prie pi­ni­go, ne­ma­žą su­me­lę do­le­rių tu­rė­jo – tai ne jis ėjo pa­si­žval­gy­ti po mies­tą, o nu­ta­rė mies­tui sa­ve pa­ro­dy­ti.

Vaikš­čio­ti už­rie­tus no­sį grei­tai pa­bo­do ir už­su­ko jis į žy­mi­ą­ją ne itin pui­kios re­pu­ta­ci­jos Zin­ge­rio smuk­lę. Čia Ka­zys mau­kė deg­ti­ny­tę stik­le­lis po stik­le­lio.

Ne­gi to­kią die­ną vie­nas švę­si ir vien pil­vą so­tin­si, to­dėl ge­rai įkau­šęs pra­dė­jo žval­gy­tis kom­pa­ni­jos – už­si­no­rė­jo mo­te­riš­kos „ši­lu­mos ir mei­lės“. Ka­dan­gi var­du­vi­nin­kas su sa­vi­mi tu­rė­jo di­de­lę su­mą do­le­rių, ne­tru­kus at­si­ra­do ob­jek­tas akių ir kū­no džiaugs­mui – už deg­ti­nę „mac­nes­nė“ pa­ne­lė Apo­lo­ni­ja, pa­var­de Ci­buls­kai­tė. Ir nors gre­ta su­ki­nė­jo­si Apo­lo­ni­jos ka­va­lie­rius, ben­dro stik­liu­ko ir gy­ve­ni­mo drau­gas Vin­cas Si­ma­na­vi­čius iš Aly­taus apy­lin­kių, ta­čiau do­le­rių šiugž­de­sys jį be var­go nu­kon­ku­ra­vo. O Vin­cas per daug dėl to ir ne­si­sie­lo­jo. Su­mu­šė pa­ne­lė su Ka­ziu stik­liu­kais ir su­ta­rė dėl „mei­lės“ – po vis­ko pi­ni­gin­ga­sis po­nu­lis dos­niai at­sei­kė­jo 50 do­le­rių. Ta­čiau Apo­lo­ni­ja ne­bu­vo go­di, iš­kei­tu­si šiuos pi­ni­gus Ka­ziui ati­da­vė 470 li­tų (tais lai­kais 1 do­le­ris kai­na­vo 10 li­tų), sau pa­si­li­ko 30 li­tų. Gir­tuok­lys­tės ir „mei­lė“ tę­sė­si be­veik vi­są nak­tį.

Ry­tui iš­au­šus va­ka­rykš­tis var­du­vi­nin­kas lė­tai at­mer­kė už­ti­nu­sias akis ir sun­kiai kė­lė­si. Ta­čiau stai­ga pa­šo­ko, lyg ne­ti­kė­tai pa­skie­py­tas, kai ap­čiuo­pė, jog ki­še­nė­je nė­ra  pi­ni­gi­nės su 1090 do­le­rių. Kaip iš šir­šių liz­do ne­at­sig­ręž­da­mas nu­lė­kė į po­li­ci­ją. Va­gys­te bu­vo įtar­ti „mei­lės ži­no­vė“ Apo­lo­ni­ja ir jos ne­pa­vy­du­sis Vin­cas.

Su­lai­kius įta­ria­muo­sius, pa­ne­lė nė ne­mirk­te­lė­ju­si pa­sa­kė, kad jo­kių pi­ni­gų ne­vo­gė, tik pa­ė­mė pi­ni­gus „už mei­lę“, ku­riuos Ka­zys pats ir su­mo­kė­jo, o kiek su­mo­kė­jo – ji ne­pa­me­na, nes bu­vo gir­ta. Vin­cas ir­gi gy­nė­si ėmęs tuos pi­ni­gus. Kra­tos me­tu jų na­muo­se pi­ni­gų jų na­muo­se ne­ras­ta. Kad at­min­tis pra­skaid­rė­tų, bu­vo su­im­ti ir už­da­ry­ti į Aly­taus ka­lė­ji­mą.

Ka­zys, už vi­sas links­my­bes „su­mo­kė­jęs“ be­veik 11 tūkst. li­tų, su Apo­lo­ni­jos grą­ža – 470 li­tų ki­še­nė­je grį­žo į Dau­gus. Kai laik­raš­čiuo­se pa­si­ro­dė jo var­da­die­nio is­to­ri­ja, pu­sė Aly­taus kva­to­jo, ki­ti už­jau­tė. Ne­at­si­li­ko ir Dau­gai. Ne­tru­kus žvit­rio­ji pa­ne­lė Apo­lo­ni­ja ir ty­ku­sis jos Vin­cu­kas, taip ir „ne­at­ga­vę“ at­min­ties, bu­vo pa­leis­ti iš ka­lė­ji­mo.

Pra­bė­gus ku­riam lai­kui  kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas pa­ste­bė­jo, jog  po­nas Vin­cas ret­kar­čiais keis­da­vo do­le­rius. Su­lai­ky­tas an­trą kar­tą pri­si­pa­ži­no, kad šiuo me­tu 20 do­le­rių jau pra­gė­rė, o 50 do­le­rių da­vė sa­vo pa­žįs­ta­mai Bu­žins­kie­nei. Ne­tru­kus pa­rei­gū­nai ją su­lai­kė. Po­li­ci­jos raš­ti­nė­je bu­vo at­lie­ka­ma kra­ta. Mo­te­ris, no­rė­da­ma nu­slėp­ti tuos 50 do­le­rių, ėmė juos ir pra­ri­jo. Juos iš­krapš­ty­ti grieb­ta­si pa­ti­ki­mų prie­mo­nių – duo­ta di­de­lė do­zė ri­ci­nos. Vais­tai ge­rai ir grei­tai pa­vei­kė – po tri­jų va­lan­dų at­si­ra­do do­le­riai… tik kiek pa­kei­tę spal­vą. Po šios pro­ce­dū­ros ofi­cia­liai pra­neš­ta: „Pi­ni­gai grą­žin­ti nu­ken­tė­ju­siam, o ben­dri­nin­kai trau­kia­mi at­sa­ko­my­bėn.“

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė,

Mu­zie­ji­nin­kė