Jotvingis Giedrius: „Jeigu festivalio metu lis, vadinasi, ir prieš tūkstantį metų čia lijo“ (0)
2024-10-04
Jotvingis Giedrius Navickas. Dariaus Babijono nuotrauka
Senovės baltų karybos draugovė „Jotvos sūnūs“ ir jos vadovas Giedrius Navickas jau penktą kartą kviečia į atkuriamosios istorijos festivalį „Kaukai“, skirtą jotvingių genčiai atminti. Festivalis rengiamas istorinėje erdvėje – slėnyje tarp Kaukų ir Obelytės piliakalnių.
„Šiemetis festivalis – ir mažasis mūsų veiklos jubiliejus, jau penkerius metus esame apsistoję prie Kaukų piliakalnio. „Kaukai“ aktualizuoja jotvingių kultūrinį paveldą ir stiprina regiono kultūrinį identitetą. „Kaukai“ kasmet pritraukia vis daugiau žiūrovų, sulaukia daugiau svečių iš kitų šalies regionų ir užsienio, tad tampa tarptautiniu renginiu. Turėjome minčių pakviesti ukrainiečius, kurie irgi rekonstruoja jotvingių laikotarpio karybą, bet karas nutraukė mūsų klubų ryšius, ne vienas entuziastas ukrainietis yra žuvęs“, – pasakoja jau ketvirtį amžiaus šia veikla besidomintis Giedrius. Jo suburta senovės baltų karybos draugovė „Jotvos sūnūs“ pradėjo trečiąjį veiklos dešimtmetį.
Ne visi jotvingiai buvo barzdoti
Klubas – brandus, jo nariai – daug žinių turintys žmonės, jaunų, pasak Giedriaus, įsijungia vienetai. Veikloje aktyvios ir moterys, vaikai. Užsiimti karyba nėra paprasta, reikia fizinių jėgų, tai savotiškas sportas, ne vien kovų imitacija. Būtinos investicijos, nepigūs drabužiai, ginklai. Nemažai teks investuoti, jei rekonstruosi elitinio kario kostiumą. Šiuo metu jau yra galimybė rūbus užsisakyti pas šiuo amatu besiverčiančius specialistus. Yra amatininkų, kurie kala autentiškus ginklus, gamina šarvus, kiti – papuošalus. Ginklakaliai už tikroviškai rekonstruotą kalaviją prašo 15–20 tūkstančių eurų.
„Jotvos sūnų“ vadovas pabrėžia, kad ir anuomet ginkluotėje, buityje vyravo mados. Žmonės ir tada keliavo ir matė vieni kitus. Ir ne visi jotvingiai buvo barzdoti. Kaukų piliakalnyje rasta skustuvų, vadinasi mūsų protėviai žinojo jų paskirtį, kaip ir žirklių.
Klubo vadovas teigia, jog tai, ką mes žinome iš vadovėlių, knygų, filmų ar dokumentikos nėra istoriškai tikslu. Klubo nariai „kabina“ plačiau. Istorija byloja, kad jotvingių gentis buvo turtinga, karinga, čia virė gyvenimas, prekyba. Kaukų piliakalnyje stovėjusi medinė gynybinė pilis nuo gaisro nukentėjo net tris kartus. Pagal rastus archeologinius artefaktus galima spėti, kad tai buvo intensyvių kovų su pietų slavais pasekmės.
Turime žinoti, kieno palikuonys esame
Prie Kaukų ir Obelytės piliakalnių kasmet atgimsta protėvių gyvenimo būdas: dirba to meto amatininkai, vyksta kalavijais ir kirviais ginkluotų karių kovos, skamba senovinės dainos, laukais sklinda archajinių muzikos instrumentų garsai, kvepia čirškinami patiekalai. Šiemet pakviesti jotvingių maisto rekonstruktoriai, kurie tyrinėja radinius ir ieško sąsajų su to meto maisto produktais, kad patiekalai primintų tų laikų virtuvę. Mokslininkų paskaitos klausytojus irgi nukels tūkstantį metų į praeitį.
„Tie, kurie nežino istorijos, atėję į festivalį išgirs daug informacijos apie savo kraštą. Turime žinoti, kieno palikuonys esame ir kokia buvo mūsų krašto istorija. Medis juk be šaknų neauga, kiekvienas turime žinoti savo giminės šaknis. Ilgai mums trūko informacijos, nežinojome, kas esame. Dabar jos turime. Džiugu, kad žmonės nori žinoti, kas slypi jų genofonduose. Didžiuotis yra kuo“, – įsitikinęs klubo vadovas, profesionalus dailidė, išmanantis ir juvelyro amatą.
Festivalyje – mediniai kaukučiai
Kaip teigia G.Navickas, penktame festivalyje ypatingas dėmesys skiriamas keramikai ir juvelyrikai. Pagal Kaukų piliakalnyje rastus dirbinius galima teigti, kad jame gyventa nuo V iki XIII a. Keramikai rekonstruktoriai pagal vietinių archeologinių radinių pavyzdžius gamina puodus ir vietoje demonstruoja senuosius gamybos būdus.
Į festivalį atvyks keramikos profesijos mokytojos Eglė Baltulionytė-Petrauskienė ir Irma Dagė iš Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus skyriaus. Jos padės visiems norintiems pasigaminti molinį verpstuko smagratį ir išbandyti verpstukų vingrumą. Verpstukas – senovės technologijos stebuklas, seniausias žinomas tekstilės gamybos įrankis, naudojamas nuo neolito pabaigos. Šiandien verpstuką išliko kaip svarbus kultūros paveldo objektas.
Alytiškė juvelyrė Darata Surdokaitė-Volungevičienė, laukdama festivalio pasidalijo mintimis, ką jai reiškia juvelyrinių dirbinių rekonstrukcija: „Pirmieji prisilietimai prie rekonstrukcinių dirbinių buvo 2014 metais, atkuriant 10 įvairių baltų genčių diržų. O pastaruoju metu susikoncentravau į jotvingių papuošalų rekonstrukcijas. Vienaip ar kitaip magija, atkartojus senovinį dirbinį, nesibaigia – jie tampa įkvėpimo šaltiniu autoriniuose darbuose. Nė nepajunti, kai atsiranda vienas, antras, trečias rūbas, batai iš praeities, knygos ir visokie skaitiniai tik apie tai.“
Atvykusieji į festivalį susitiks su Lina Živatkauskaite-Žaliauskiene, kuri pristatys pynimo iš šiaudų tradiciją. Kaip pasakoja Lina, dar visai neseniai žmogaus gyvenimas prasidėdavo ir pasibaigdavo ant šiaudų, nemaža dalis stogų irgi buvo dengti ruginiais šiaudais, iš jų buvo gaminama ir daug maistui saugoti skirtų indų.
Darbuosis Artūras Janickas, sukūręs medinius festivalio saugotojus – „kaukučius“...
Visą interviu perskaitysite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14037-ajame numeryje.
Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.
© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas
Komentarai
Palikite savo komentarą