Jei­gu Aly­tus ku­ror­tas – tu­ri bū­ti ir sa­na­to­ri­ja (5)

Nuo­trau­ka iš „Ko­va su džio­va“, 1940.
Nuo­trau­ka iš „Ko­va su džio­va“, 1940.
Pra­ėju­sio am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je Aly­tui bu­vo su­teik­tas mies­to ku­ror­to sta­tu­sas. Ne­tru­kus Aly­taus ši­le­ly­je, kiek to­lė­liau nuo mies­to, pu­šy­ne, ne­to­li Ne­mu­no, vie­na pas­kui ki­tą pa­bi­ro me­di­nės va­sa­ri­nės, dar po kiek lai­ko ir rim­tes­ni pa­sta­tai, ku­riuo­se ga­li­ma bu­vo gy­ven­ti žie­mą. Šią vie­tą iš­di­džiai pra­dė­ta va­din­ti Sa­na­to­ri­ja. Ne­skai­tan­tys spau­dos bū­si­mi ku­ror­ti­nin­kai, rink­da­mie­si, kur po­il­siau­ti, iš­gir­dę, jog mies­te yra sa­na­to­ri­ja pa­gar­biai pa­krai­py­da­vo gal­vą ir lū­po­mis iš­rai­ty­da­vo nuo­sta­bą reiš­kian­čią „ma­tai, rim­tas ku­ror­tas“. Ta iš­raiš­ka kiek pa­si­keis­da­vo, kai at­va­žia­vę su­ži­no­da­vo, kad sa­na­to­ri­ja yra skir­ta žmo­nėms ser­gan­tiems tu­ber­ku­lio­ze, o jiems teks pa­si­ieš­ko­ti, kur iš­si­nuo­mo­ti bu­tą ar kam­ba­rį.

I dalis

Pra­džia

Bū­si­mas pre­zi­den­tas dak­ta­ras Ka­zys Gri­nius su ben­dra­min­čiais 1924 me­tais įstei­gė Drau­gi­ją ko­vai su tu­ber­ku­lio­ze, ku­ri, anot spau­dos, bu­vo „be­veik vie­nin­te­lė Lie­tu­vos džio­vi­nin­kų vil­tis“. Mies­tų, mies­te­lių ir di­des­nių vie­to­vių vi­suo­me­nę bei gy­dy­to­jus Drau­gi­ja kvie­tė kur­ti sky­rius ir pa­gel­bė­ti ser­gan­tiems žmo­nėms. Tuo me­tu iš­girs­ti diag­no­zę „tu­ber­ku­lio­zė“ bu­vo be­veik tas pats kaip iš­girs­ti žo­dį „mir­si“. Aly­tus ne­sku­bė­jo jung­tis prie šios ini­cia­ty­vos. Ta­čiau dr. K.Gri­niui sub­ti­liai pa­ra­gi­nus įkū­rė sky­rių: su­si­rin­ko, pa­kal­bė­jo, su­ra­šė pro­to­ko­lus, ku­riuos iš­siun­tė į Kau­ną, iš­si­skirs­tė ir pa­mir­šo. Ta­čiau dr. K.Gri­nius ne­pa­mir­šo: 1933 me­tais trū­kus kan­try­bei jau ne taip sub­ti­liai aly­tiš­kiams bu­vo pri­min­ta, jog ne­ga­li­ma taip ne­at­sa­kin­gai elg­tis. At­gai­vin­ti sky­rių ėmė­si gy­dy­to­jas Ben­ja­mi­nas Pet­ro­vas. Lap­kri­čio 20 die­ną įvy­ko vi­suo­ti­nis na­rių su­si­rin­ki­mas, iš­si­rin­kęs sky­riaus va­do­vy­bę. Gruo­dį vi­suo­me­nei bu­vo skai­to­mos pa­skai­tos apie tu­ber­ku­lio­zę ir bū­dus ko­vo­ti su ja. Įkur­tas dis­pan­se­ris (gruo­džio 1 die­ną) Bloz­ne­lio gat­vė­je. Bai­gian­tis me­tams sky­riu­je bu­vo 51 na­rys. 1934 me­tų ko­vo mė­ne­sį jau 76 na­riai.

 

Ne­iš­gy­si tik už­krė­si

Ati­da­rius dis­pan­se­rį lan­ky­to­jų bu­vo ne­įma­no­ma at­si­gin­ti. Dau­ge­lis iš­ei­da­vo su­sier­zi­nę ir pik­ti: ne vi­siems bu­vo iš­ga­li­ma duo­ti ne­mo­ka­mų vais­tų, ap­skri­tai jų pri­trūk­da­vo, pa­tik­ri­nus svei­ka­tą ir nu­sta­čius li­gą, ne­ga­lė­jo su­teik­ti sta­cio­na­raus gy­dy­mo, nes pa­cien­to ne­bu­vo net kur gul­dy­ti. Pats sky­rius ir­gi ne­bu­vo pa­ten­kin­tas, kaip ra­šė spau­da: „Pa­ga­liau ir sky­riaus va­do­vy­bė ne­ga­lė­jo pa­si­ten­kin­ti tik dis­pan­se­rio vei­ki­mu: jo vie­no pa­gal­ba ne­ga­li­ma ap­stab­dy­ti džio­vos plė­ti­mo­si, nes Aly­taus mies­to li­go­niai, ben­drai imant, gy­ve­na la­bai blo­go­se są­ly­go­se (5–6 žmo­nės vie­na­me ma­ža­me kam­ba­ry­je), tai­gi ir pil­dy­ti gy­dy­to­jo įsa­ky­mus bei nu­ro­dy­mus, kaip elg­tis, kad ne­už­krės­tų ki­tų šei­mos na­rių, jie ne­ga­li.“ Tuo­met ki­lo min­tis, jog rei­kė­tų ati­da­ry­ti sa­vo­tiš­ką prie­glau­dą (sky­riaus na­riai ją va­di­no „azi­liu­mi“) Aly­taus be­tur­čiams, ser­gan­tiems at­vi­ra tu­ber­ku­lio­ze. To­kiu bū­du jie bū­tų su­rink­ti vie­no­je vie­to­je, gy­do­mi ir ne­ne­šio­tų už­kra­to. Mies­tas tam pri­ta­rė: 12-ai me­tų ne­mo­ka­mai bu­vo skir­tas na­mas Jiez­no gat­vė­je, ku­rio re­mon­tui pi­ni­gus nu­ma­tė Drau­gi­jos Cen­tro val­dy­ba. Kol vy­ko de­ry­bos, do­ku­men­tų pa­si­ra­ši­nė­ji­mai, re­mon­to dar­bai – pra­si­dė­jo ir 1936-ie­ji. Sau­sio 25 die­ną Drau­gi­jos ko­vai su tu­ber­ku­lio­ze Aly­taus sky­rius iš­kil­min­gai ati­da­rė sa­vo „azi­lių“.

 

Va­sa­ros sa­na­to­ri­ja

Įkvėp­ti sėk­mės Aly­taus sky­riaus na­riai pa­va­sa­rį pra­dė­jo regz­ti pla­nus, kad vi­sai ne­blo­gai bū­tų įkur­ti va­sa­ros sa­na­to­ri­ją. Krei­pė­si į Miš­kų de­par­ta­men­tą, ku­ris Aly­taus ši­le­ly­je at­sei­kė­jo 1,5 hek­ta­ro pla­nuo­ja­moms sta­ty­boms. Nu­si­žiū­rė­ję už­sie­nio pa­vyz­džių ėmė­si ne­di­de­lių, me­di­nių na­me­lių sta­ty­bos („len­ti­nių na­me­lių, kiek­vie­nas 3,5 X 3,5 X 2,0 mtr. di­du­mo“). To­kių pa­sta­ty­ta 16. Vie­nas na­me­lis bu­vo skir­tas dviem li­go­niams. Na­me­ly­je bu­vo du di­de­li lan­gai, iki pu­sės stik­li­nės už­ra­ki­na­mos du­rys. Apie nau­jai įkur­tą vie­tą to me­to spau­da ra­šė: „Va­sa­ros sa­na­to­ri­ja greit įgi­jo ge­rą var­dą, nes jos vie­ta – la­bai sau­sas pu­šy­nas, val­gis bu­vo ge­ras ir, ne­žiū­rint to, mo­kes­tis bu­vo ima­mas ne­aukš­tas, – tik po 4 lit. per die­ną. Į šią sa­na­to­ri­ją ga­lė­jo at­si­gul­ti ir ūki­nin­kai, ir val­di­nin­kai, ir mo­ky­to­jai, ir šiaip ma­žai pa­si­tu­rin­tie­ji, ku­riems ki­tos sa­na­to­ri­jos dėl bran­gu­mo (6–8 lit. per die­ną) ne­pri­ei­na­mos.“

Pa­ste­bė­jus, jog ser­gan­tys tu­ber­ku­lio­ze gy­dy­tis mie­lai ren­ka­si Aly­taus va­sa­ros sa­na­to­ri­ją, už­si­min­ta apie nuo­la­ti­nės sa­na­to­ri­jos po­rei­kį. Pir­miau­sia ke­liai ve­dė į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bę – ben­dro su­ta­ri­mo ne­ras­ta. Ta­čiau su­ma­ny­mo ne­at­si­sa­ky­ta.

 

Gy­ve­ni­mo są­ly­gos ir būs­tas bu­vo pa­grin­di­nė tu­ber­ku­lio­zės ser­ga­mu­mo ir už­si­krė­ti­mo prie­žas­tis. Var­gin­giau gy­ve­nan­tys Aly­taus kraš­to žmo­nės su pa­na­šio­mis pro­ble­mo­mis su­si­dur­da­vo tiek XIX a. pa­bai­go­je, tiek XX am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je. Tai liu­di­ja ra­šy­ti­niai šal­ti­niai. 1939 me­tais bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas „Džio­va Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se“. Jo me­tu pa­bu­vo­jo ir Aly­taus apy­lin­kė­se. Pa­ma­ty­tas vaiz­das nu­ste­bi­no (kal­ba ne­tai­sy­ta): „Ly­gi­nant tu­ber­ku­lio­zės ba­ci­lų iš­pli­ti­mą są­ry­šy­je su gy­ve­na­mų­jų bu­tų erd­vu­mu, iš gau­tų duo­me­nų ma­ty­ti, kad ma­žes­nio erd­vu­mo bu­tas ati­tin­ka di­des­nio tu­ber­ku­lio­ze ap­krės­tų vai­kų skai­čius.

Ko­kių dar pa­si­tai­ko gy­ve­na­mų bu­tų, pa­ro­do pri­de­da­ma fo­to­gra­fi­ja dū­mi­nio na­mo Dzū­ki­jo­je.

Šis na­mas ran­da­si Aly­taus vals­čiu­je, Pa­ne­mu­nin­kė­lių kai­me. Ja­me gy­ve­na smul­kus, 2,5 ha že­mės tu­rįs, ūki­nin­kas B.S. Trio­ba rąs­tų, sta­ty­ta prieš 100 me­tų, per­sta­ty­ta prieš 65 me­tus. Tai vie­nas kam­ba­rys, ku­ria­me gy­ve­na du žmo­nės. Kam­ba­ry­je sto­vi lo­va, sta­las. Pir­kios grin­dų plo­tas 16 m², aukš­tis 2,1 met­ro, oro kū­ba­tū­ras 33,6 m³. Trys lan­gu­čiai po 0,4 X 0,4 = 0,16 m² plo­to kiek­vie­nas. Lan­gai mo­liu ap­li­pin­ti, pa­lan­gė­se ply­šiai, pro ku­riuos ka­čiu­kai lan­džio­ja. (Tik­rin­tas vi­dur­va­sa­ry­je). Šei­mi­nin­kas su di­de­liu en­tu­ziaz­mu pa­sa­ko­ja, ko­kia ši tro­be­lė esan­ti lai­min­ga. Bu­vę ke­tu­ris kar­tus gais­rai jo ūky­je, ta­da su­de­gė ki­ti tro­be­siai, bet ši lai­min­go­ji pir­kia vis iš­lik­da­vo ug­nies ne­pa­lies­ta.

Žie­mą ir va­sa­rą ba­kū­žė­je mai­šo­si viš­tos ir par­šai. Po tuo pa­čiu sto­gu yra ka­ma­ra, tik ji be lu­bų. Anks­čiau bu­vęs gre­ta ki­tas gy­ve­na­mas na­mas, ku­ris per gais­rą su­de­gęs.“

Pa­na­šų vaiz­dą sa­vo at­si­mi­ni­muo­se XIX a. pa­bai­go­je ap­ra­šė ir bū­si­mas Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Jus­ti­nas Stau­gai­tis, tuo lai­ku Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios vi­ka­ras: „Dzū­kų grin­čios bu­vo per­dėm ne­grįs­tos. Jei kur pa­si­tai­ky­da­vo iš­grįs­ta, tai tik di­des­nio ūki­nin­ko sek­ly­čia. Grin­čios la­bai daž­nai bū­da­vo dū­mi­nės, ko Za­na­vy­kuo­se aš vi­siš­kai ne­bu­vau ma­tęs. Gy­ve­na­mo­se grin­čio­se per vi­są žie­mą dzū­kai lai­ky­da­vo avis, viš­tas, ne­re­tai ir kar­vę su ver­šiu­kais, į grin­čią taip pat at­va­ry­da­vo ir kiau­les pa­šer­ti. Jų lo­viai vi­suo­met bū­da­vo po suo­lais su­stum­ti. Su­pran­ta­ma, koks to­kioj grin­čioj oras, juo la­biau kad ji­nai ne­bū­da­vo vė­di­na­ma. Dzū­kų vy­rai, ku­riems ten­ka bū­ti dau­giau­sia ore, at­ro­dy­da­vo gan svei­kai. Bet mo­te­rys, ku­rioms vi­są žie­mą tek­da­vo kvė­puo­ti to­kiu su­pu­vu­siu oru, bū­da­vo iš­blyš­ku­sios, pa­gel­tu­sios, daž­nai džio­vi­nin­kės.“

 

Birutė Malaškevičiūtė

Mu­zie­ji­nin­kė

(Bus dau­giau)

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Laikas prisiminti, jog Alytuje buvo 2 prospektai: Basanavičiaus ir Margio. Tai užfiksuota ikikariniais metais Alytaus plane, kuris buvo patvirtintas ir pirmaisiais sovietiniais metais. Man pavyko išsaugoti šį planą.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.