Jau­no­ji me­ni­nin­kė Orin­ta Ra­sy­mai­tė: „Daug pie­ši­mo ir dar dau­giau dar­bo trin­tu­ku” (0)

Aus­tė­ja Sta­niu­le­vi­čiū­tė
Orinta Rasymaitė
„Pieš­da­ma vi­sa­da gal­vo­ju, kur ma­no dar­bas ga­li at­si­ras­ti – gal pas kaž­ką na­muo­se, o gal kas nors do­va­nos my­li­mam žmo­gui. O tai ne­žmo­niš­kai ska­ti­na dirb­ti“, – tei­gia aly­tiš­kė Orin­ta Ra­sy­mai­tė, de­vy­nio­lik­me­tė me­ni­nin­kė, sa­vo dar­bais pri­kaus­tan­ti akį.

– Me­no gys­le­lę tu­rė­jo­te nuo vai­kys­tės ar tai bu­vo il­go dar­bo vai­sius?

– Tie­są pa­sa­kius, ne­lan­kiau jo­kios dai­lės mo­kyk­los, jo­kių bū­re­lių, vis­ką iš­mo­kau sa­va­ran­kiš­kai. Tik­riau­siai pir­mie­ji su­vo­ki­mai apie dai­lę, apie pie­ši­mą at­ėjo iš tė­čio – anks­čiau jis daž­nai pieš­da­vo. Va­sa­ras leis­da­ma kai­me, ma­ty­da­vau vi­sus tė­čio pie­ši­nius ir nuo­lat gal­vo­da­vau, kaip tai gra­žu. Na­tū­ra­liai at­si­ra­do no­ras tai at­kar­to­ti. Taip pat ma­no pus­se­se­rė da­ry­da­vo ta­tui­ruo­čių es­ki­zus. Taip po tru­pu­tį kū­riau pa­veiks­lus pa­ti. Kas­dien pie­šiau ir pie­šiau. Kas­dien ma­ne tai vis la­biau ža­vė­jo.

 

– Ban­dė­te at­kar­to­ti tė­čio pie­ši­nius ar pa­si­telk­da­vo­te vaiz­duo­tę?

– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ko­pi­ja­vi­mo. Ka­dan­gi au­gau spar­čiai pro­gre­suo­jant in­ter­ne­tui – tai bu­vo ma­no pa­grin­di­nis idė­jų šal­ti­nis. Žiū­rė­da­vau įvai­rius vaiz­do įra­šus, kaip nu­pieš­ti tam tik­ras de­ta­les, kaip še­šė­liuo­ti vaiz­di­nius, kaip pieš­ti re­a­lis­tiš­kus gy­vū­nė­lius. Ta­da bū­da­vo daug pie­ši­mo ir dar dau­giau dar­bo trin­tu­ku. Šiek tiek įgu­du­si ban­dy­da­vau kur­ti ir sa­vo vi­zi­jas ant po­pie­riaus la­po. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, jog tai bu­vo įgim­tas ta­len­tas. No­ras do­mė­tis me­nu ska­ti­no to­bu­lė­ti.

 

– Daž­nai klys­tant, ne­kil­da­vo no­ras vis­ką mes­ti ir pa­mirš­ti pie­ši­mą?

– Pa­leis­ti me­no nie­ka­da ne­no­rė­jau. Jei­gu pa­bos­da­vo pie­ši­mas – im­da­vau­si rank­dar­bių. Pa­vyz­džiui, bu­vau su­si­do­mė­ju­si siu­vi­mu. Vė­liau se­kė dro­bės pa­ži­ni­mas. Pa­me­nu, jog bu­vau ypač su­si­do­mė­ju­si pie­ši­mu ant dra­bu­žių. Nuo pat ma­žens trauk­da­vo akį iš­skir­ti­niai dra­bu­žiai, jų de­ta­lės. Nu­si­pirk­da­vau dė­vė­tų dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je švar­ke­lį ar marš­ki­nė­lius ir leis­da­vau pa­si­reikš­ti sa­vo fan­ta­zi­jai. Šis už­si­ė­mi­mas man la­bai pa­ti­ko, ypač, kai ma­ty­da­vau, jog pa­vyks­ta su­kur­ti iš­skir­ti­nį di­zai­ną. Vė­liau tu­rė­da­vau ma­žiau lai­ko, pra­si­dė­ju­si mo­kyk­la pri­mal­šin­da­vo vi­sus me­ni­nius dar­bus.

 

– Ar rank­dar­bių įvai­ro­vę at­ras­da­vo­te pa­ti?

– Tik­rai ne. Rank­dar­bių įvai­ro­vę pa­dė­jo pa­žin­ti mo­kyk­la. Dai­lės pa­mo­ko­se mo­ky­da­vo­mės apie įvai­rias me­no rū­šis. Tu­rė­jau pui­kią tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ją, ku­ri pa­ro­dy­da­vo įvai­riau­sių rank­dar­bių – nuo mez­gi­mo iki ka­ro­liu­kų vė­ri­mo. Su­si­do­mė­ju­si ne­kan­trau­da­vau grįž­ti na­mo ir iš­ban­dy­ti vis kaž­ką nau­jo. Ži­no­ma, bu­vau vai­kas, greit vis­kas nu­si­bos­da­vo, pa­dė­da­vau į ša­lį ir pra­dė­da­vau nau­ją pro­jek­tą.

 

– Šiuo me­tu stu­di­juo­ja­te gra­fi­nį di­zai­ną Kau­no ko­le­gi­jo­je. Dve­jo­jo­te sie­ti at­ei­tį su me­nu ar tai bu­vo tvir­tas spren­di­mas?

– Rin­kau­si tarp dvie­jų stu­di­jų da­ly­kų – gra­fi­nio di­zai­no ir šo­kių. Bū­da­ma vie­nuo­lik­to­je kla­sė­je pa­ty­riau ke­lio trau­mą – ply­šo me­nis­kas. Tuo ir pa­si­bai­gė ma­no, kaip šo­kė­jos, kar­je­ra. Ta­da la­biau pra­dė­jau do­mė­tis gra­fi­ka. Bu­vo min­tis sto­ti į ma­dos di­zai­ną. Ta­čiau tu­rė­jau sva­jo­nę kur­ti di­zai­nus dra­bu­žiams, dėl to gra­fi­nis di­zai­nas Kau­no ko­le­gi­jo­je bu­vo ga­lu­ti­nis pa­si­rin­ki­mas. No­rint pa­tek­ti į vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą vie­tą, te­ko lai­ky­ti sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus, ku­rie man pa­si­se­kė ir šiuo me­tu esu bai­gu­si pir­muo­sius mo­ky­mo­si me­tus.

 

– Ar dai­lė vis dar iš­li­ko po­mė­giu, kai pra­dė­jo­te stu­di­juo­ti?

– Ir taip, ir ne. Iš tik­rų­jų, vis­kas yra tik­rai la­bai ge­rai su gra­fi­nio di­zai­no stu­di­jo­mis. Aš iš­mo­kau la­bai daug per pir­mus stu­di­jų me­tus. Ta­čiau vi­sa­da yra bet. Dės­ty­to­jai už­duo­da daug dar­bų. Iš pra­džių jie at­ro­do leng­vi. Tik vė­liau su­pran­ti, kiek lai­ko ir kan­try­bės tai at­ima. Dar­bus da­ry­da­vau nak­ti­mis. Nor­ma­lu, jog po ku­rio lai­ko pieš­ti vi­siš­kai ne­si­no­ri. Pieš­da­ma sa­va­ran­kiš­kai ga­liu pa­si­rink­ti, ką ir kaip pieš­ti. Be­si­mo­kant to­kios lais­vės nė­ra. O šis da­ly­kas ne­pri­de­da no­ro. Pa­vyz­džiui, aš la­bai mėgs­tu pieš­ti re­a­lis­tiš­kai. De­ta­lės, še­šė­liai, re­a­lis­tiš­ku­mas yra ma­no sti­lius. Stu­di­juo­da­ma ne vi­sa­da ga­liu pil­dy­ti sa­vo no­rus, kas yra nor­ma­lu. Ta­čiau gau­nant už­sa­ky­mą iš žmo­gaus, no­ras su­grįž­ta žai­bo grei­čiu.

 

– Ar ga­vus už­sa­ky­mą dar­bus at­lik­ti leng­viau?

– Ir žy­miai. Ži­nau, jog ta­da iš žmo­gaus su­lauk­siu tam tik­ros re­ak­ci­jos, gau­siu nuo­šir­džią emo­ci­ją. Pieš­da­ma vi­sa­da gal­vo­ju, kur ma­no dar­bas ga­li at­si­ras­ti – gal pas kaž­ką na­muo­se, o gal kas nors do­va­nos my­li­mam žmo­gui. O tai ne­žmo­niš­kai ska­ti­na dirb­ti. Kaip ir mi­nė­jau, stu­di­juo­da­ma ne­tu­riu to­kios lais­vės rink­tis, kaip ir ką no­riu da­ry­ti. At­lie­kant pri­va­čius už­sa­ky­mus, vis­kas žy­miai ma­lo­niau.

 

– Ar jau esa­te nu­ma­čiu­si sa­vo me­ni­nę kryp­tį?

– Dar ne­su. Ir ma­nau, jog ji ne­bus vie­na, kon­kre­ti sri­tis. Man pa­tin­ka da­ry­ti daug skir­tin­gų da­ly­kų. Kar­tais tai por­tre­tų pie­ši­mas, kar­tais tai pie­ši­mas ant rū­bų, o kar­tais tas pats gra­fi­nis di­zai­nas. Ne­ma­nau, jog ka­da nors ap­si­sto­siu ties vie­na sri­ti­mi.

 

– Kiek apy­tik­riai už­trun­ka dar­bo pa­ren­gi­mas par­da­vi­mui?

– La­bai įvai­riai. Por­tre­tą ga­li už­truk­ti nu­pieš­ti nuo dvie­jų iki ke­tu­rių die­nų. Taip pat klien­tui rei­kia su­pras­ti, jog aš ne­su spaus­di­ni­mo ma­ši­na, pie­ši­nys ne vi­sa­da bū­na iden­tiš­kas kaip iš nuo­trau­kos. Rei­kia ne­pa­mirš­ti, jog tai yra ran­ka pieš­tas dar­bas. Sun­kiau­sia bū­na pa­ti pra­džia, kai pie­ši ir at­ro­do, jog nie­kas ne­pa­vyks­ta ir ne­pa­vyks. Bet kuo dau­giau dar­bo įde­di, tuo dar­bas pa­si­da­ro tik­res­nis.

 

– Ar sa­vo dar­bus kur nors pub­li­kuo­ja­te?

– Ins­tag­ra­me tu­riu sa­vo pus­la­pį „oriart­work“. Ten ga­li­ma iš­vys­ti dau­giau ma­no dar­bų. Pus­la­py­je ke­liu ne tik pie­ši­nius. Ga­li­ma pa­ma­ty­ti gra­fi­nio di­zai­no nuo­tru­pų, dra­bu­žių di­zai­no, por­tre­tų. Pa­pras­tai klien­tai at­ran­da ma­ne per šį pus­la­pį. Ar­ba drau­gai pa­si­da­li­na ma­no dar­bų re­ko­men­da­ci­jo­mis su sa­vo drau­gais.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.