Ina Dumbliauskienė: dirbdama su karo pabėgėliais jaučiuosi reikalinga

Karas negali sulaužyti žmogaus, jo noro gyventi ir kurti

Lektorė, 37 metus dirbusi lietuvių kalbos mokytoja, išėjusi į pensiją aktyviai mokė lietuvių kalbos Amerikos Taikos korpuso savanorius, danų verslininkus, o prasidėjus karui Ukrainoje dirba su pastarosios piliečiais. 

„Mokydama ukrainiečius parodau, kad karas negali sulaužyti žmogaus, jo noro gyventi ir kurti, kad yra būdas priešintis raudonajam marui. Tai yra solidarumas su tais, kurie priverstinai bėgo nuo karo“, – pažymi I. Dumbliauskienė. Ji pastebi, kad karo pradžioje beveik visose pamokose buvo liečiama rusų invazijos tema, karo baisumai, buvo ir ašarų, o dabartinių kursų mokiniai yra ramesni, atrodo susitaikę su karo baisumais.

Taip pat lektorė akcentuoja ukrainiečių sparčią pažangą: „Yra dalyvių, kurie jau neblogai kalba lietuviškai, dirba ligoninėse, parduotuvėse, kirpyklose, gamyklose, gali susikalbėti su lietuviais, supranta, apie ką kalba aplinkiniai. Jie optimistiški žmonės – siekia iš naujo kurti gyvenimą Lietuvoje“.

Nepaisant pozityvių įžvalgų I. Dumbliauskienė nuogąstauja dėl kai kurių ukrainiečių sunkumų. „Kalbėjau su viena kurso dalyve Liudmila Stupak, kartu su paaugliu sūnumi atvykusi iš Nikolajevo. Liudmila labai organizuota, energinga moteris. Dabar Alytuje dirba Migracijos skyriuje: padeda ukrainiečiams tvarkyti kylančius iššūkius dėl dokumentų, gyvenamojo ploto, sveikatos ir kitų dalykų. Moteris ilgisi saviškių (tėvų, senelių), kurie liko Nikolajeve, bet grįžti ten nesiryžta. Gyvenimas Lietuvoje yra ramesnis, bet neslepia - gana sunkus: uždirbdama 700 eurų turi susimokėti už butą, pavalgyti, tad santaupoms lieka nedaug. Ji pati sako, kad Lietuvoje ji ne gyvena, o išgyvena. Galbūt po karo grįš namo“, – dalijasi lietuvių kalbos mokytoja.

Trečdalis lietuvių kalbos kursų dalyvių norėtų likti gyventi Lietuvoje visam laikui

I. Dumbliauskienė vesdama lietuvių kalbos kursus padarė trumpą dalyvių apklausą. Ukrainiečių atsakymai rodo, kad dauguma jų jaučia, kad vietinių požiūris į nekalbančius lietuviškai yra nepalankus, todėl su rusų kalba Lietuvoje nepritaps, o norėtų tapti mūsų bendruomenės dalimi, laisviau bendrauti, kalbėti, suprasti lietuviškai. Iš trisdešimt dviejų apklaustųjų beveik trečdalis norėtų likti gyventi Lietuvoje visam laikui, todėl kalbos mokėjimas būtinas. Visi nori rasti geresnį darbą, todėl lanko pamokas, kurias organizuoja Kauno kolegijos Kalbų centras. Kursus vertina labai gerai, džiaugiasi, kad jie vyksta kontaktiniu būdu ir stengiasi išmokti kuo daugiau lietuviškų žodžių.

„Man, kaip ukrainiečių mokytojai, šitie kursai atveria daugelį dalykų. Matau žmones, kurie nepasiduoda likimo smūgiams, dirba, stengiasi dėl savo vaikų. Vaikų labai gaila, nes jie atskirti nuo savo šaknų, giminių, ypač sunku paaugliams, kuriems greit reikės lietuviškus egzaminus laikyti, o tam jie dar nepasirengę. Kyla klausimai koks jų likimas, kur mokysis, ką veiks… Dirbdama su karo pabėgėliais jaučiuosi reikalinga“, - pasakoja lektorė Ina Dumbliauskienė.

Projektas finansuojamas 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondo lėšomis.