Igo­ris Brun­ko: „Au­gau Mad­ri­de, ir Ka­re­li­jo­je, o gy­ve­nu ir gro­ju Pu­ti­nuo­se“ (FOTO) (1)

Saulė Pinkevičienė, saulepinkeviciene@alytausnaujienos.lt
nuotr.
Aso­cia­ci­jos „Sun­kio­sios mu­zi­kos klu­bas“ (SMK) stu­di­jo­je, įsi­kū­ru­sio­je Pu­ti­nų ben­druo­me­nės cen­tre, – gim­ta­die­nis: klu­bui pen­ke­ri. Šios su­kak­ties pro­ga „Aly­taus nau­jie­nos“ kvie­čia su­si­pa­žin­ti su klu­bo įkū­rė­ju Igo­riu Brun­ko. Iš­skir­ti­nia­me in­ter­viu – apie gi­ta­rų ko­lek­ci­ją, ku­rio­je yra uni­ka­li gim­ta­die­nio do­va­na, ne vien lie­tu­viš­kas šak­nis ir žve­jy­bą pa­ne­mu­nė­je.

Aly­tus ta­po gim­tuo­ju

„Esu aly­tiš­kis, už­au­gau Mad­ri­de, va­di­na­ma­ja­me Alytaus „go­ro­do­ke“, čia pra­bė­go pa­aug­lys­tė ir jau­nys­tė. Gy­ve­no­me dau­gia­bu­ty­je Miš­ko gat­vė­je, ša­lia – Vidz­gi­rio miš­kas,  Li­ni­jos kal­nas, nuo ku­rio žie­mą čiuo­ži­nė­jo­me taip, kad drau­go tė­vo su­vi­rin­tos še­šia­vie­tės ro­gės per ke­lias die­nas su­by­rė­da­vo. O da­bar čia, prie Ne­mu­no, at­ei­nu žve­jo­ti, at­gai­vi­nau tė­tės pa­mėg­tas žve­jy­bos vie­tas“, – pri­sis­ta­to I.Brun­ko, dėl sa­vo pa­var­dės ne­re­tai su­lau­kian­tis klau­si­mo, ar tu­ri jis uk­rai­nie­tiš­ko krau­jo?     

„Ry­šys ma­no su Uk­rai­na toks, kad se­ne­liai gy­ve­no Mir­ho­ro­de, Pol­ta­vos sri­ty­je, dar yra iš­li­kęs jų na­mas, ku­rį pa­vel­dė­jo ma­no tė­vas, bet da­bar jis sto­vi tuš­čias. Gi­mi­nės taip pat pa­si­trau­kė pra­si­dė­jus ka­rui“, – pa­sa­ko­ja Igo­ris. Jis pats yra gi­męs Ru­si­jos šiau­rė­je, to­li­mo­jo­je Ka­re­li­jo­je. Ten esan­čio­je pa­sie­nio zo­no­je tar­na­vo jo tė­vas ir  su­si­pa­ži­no su ma­ma, ji dir­bo  te­le­fo­nų sto­ty­je, su­jung­da­vo po­kal­biams. Uk­rai­nie­čiui la­bai pa­ti­ko lie­tu­vės mo­ters bal­sas te­le­fo­no ra­ge­ly­je. 1968 me­tais Brun­ko šei­ma grį­žo į Igo­rio ma­mos gim­ti­nę – Lie­tu­vą, jam ta­da bu­vo tre­ji. „Ka­re­li­jos ne­pri­si­me­nu, li­ko tik nuo­trau­ka šei­mos al­bu­me, tai­gi Aly­tus man kaip ir gim­ta­sis mies­tas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.  

Igo­riui tik kar­tą yra te­kę lan­ky­tis Pol­ta­vo­je, kur gy­ve­no jo se­ne­liai, ta­čiau  ry­šį su Uk­rai­na jis jau­čia. Brun­ko – re­ta pa­var­dė, Lie­tu­vo­je ją tu­ri yra tik še­ši žmo­nės, tai – Igo­rio šei­ma ir jis pats. Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad in­ter­ne­te per pa­ieš­ką Uk­rai­no­je ra­do ben­dra­var­dį ir ben­dra­pa­var­dį, ku­ris jam nė­ra gi­mi­nė, bet jie la­bai su­si­drau­ga­vo. Uk­rai­nie­tiš­kai Igo­ris ne­kal­ba, jo tė­tis, ku­riam da­bar 83-eji, pui­kiai iš­mo­ko lie­tu­viš­kai, vos vie­ną ki­tą klai­dą pa­da­ro, ra­šy­da­mas sū­nui pir­ki­nių są­ra­šą. Igo­ris da­bar rū­pi­na­si gar­baus am­žiaus tė­čiu, sa­ko, ir prieš šį in­ter­viu pa­klau­si­nė­jęs, koks bu­vo gy­ve­ni­mas, kai iš Ka­re­li­jos grį­žo į Lie­tu­vą: „Iš jo pa­sa­ko­ji­mų ži­nau, kad gy­ve­no­me tik­rai sun­kiai, tė­vas dir­bo elek­tros tin­kluo­se, al­ga – 70 rub­lių, o šei­mo­je au­go­me ke­tu­ri vai­kai“.

 

Krau­jo gru­pė

Prieš de­šimt­me­tį uk­rai­nie­tiš­kas mo­ty­vas į Igo­rio gy­ve­ni­mą ne­ti­kė­tai su­grį­žo per mu­zi­ką:  „Pas ma­ne ga­ra­že, kur tai­sau ma­ši­nas, vi­są lai­ką gro­ja mu­zi­ka, bet ne ra­di­jas, o  mag­ne­to­fo­nas – ro­ko įra­šai.  Ge­na­di­jus, be­je, uk­rai­nie­tis, kar­tą at­va­žia­vo tai­sy­ti au­to­mo­bi­lio. Sa­ko, ge­ra mu­zi­ka! Taip iš­si­kal­bė­jo­me, kad tarp jo pa­žįs­ta­mų tau­tie­čių, dir­ban­čių Aly­tu­je, yra mu­zi­kan­tų. Uk­rai­no­je jie tu­rė­jo gru­pes, bet apie gro­ji­mą pas mus mies­te tik pa­sva­jo­da­vo.“ Taip Igo­ris Aly­tu­je su­bū­rė mu­zi­kos gru­pę, ku­rio­je gro­jo drau­ge su uk­rai­nie­čiais Ala­nu, bro­liais Ser­ge­ju­mi ir Vla­di­mi­ru, Ge­na­di­ju­mi. Pa­si­va­di­no „Hru­pa kro­vi“ („Krau­jo gru­pė“). 2022 me­tų pa­va­sa­rį su­ren­gė Igo­rio su­ma­ny­ta­me kon­cer­te „Pe­re­mo­ha.LT“ Ro­tu­šės aikš­tė­je su ki­to­mis gru­pė­mis, at­li­kė­jais iš Lie­tu­vos, Len­ki­jos ir Uk­rai­nos. 

Šiuo me­tu Aly­tu­je li­kęs tik vie­nas iš uk­rai­nie­čių mu­zi­kan­tų, ku­rie gro­jo „Hru­pa kro­vi“, – jis par­si­ve­žė šei­mą iš Uk­rai­nos, o ki­ti iš­si­va­ži­nė­jo. „La­bai gai­la Vla­di­mi­ro, ku­ris  grį­žo  pas tė­vus  į oku­puo­tą  Do­nec­ką ir jo iš­vyk­ti ne­be­iš­lei­džia, di­džiau­sia grės­mė, kad ga­li mo­bi­li­zuo­ti ru­sai ko­vo­ti prieš uk­rai­nie­čius“, – pa­sa­ko­ja Igo­ris.

 

Mo­kyk­lo­je gro­jo tik pio­nie­riš­kais būg­nais 

Be mu­zi­kos gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­jan­tis Igo­ris bai­gė tuo­me­tę 2-ąją vi­du­ri­nę (da­bar – Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja), bet mo­kyk­lo­je, kaip pats pa­juo­kau­ja, mu­zi­ka­vo tik būg­nais ir tai – pio­nie­riš­kais. 

„Na­muo­se tu­rė­jo­me te­le­vi­zo­rių „Be­la­rus“, to­kį ant aukš­tų ko­je­lių, su ra­di­ju ir pa­te­fo­nu, ku­ris iš vir­šaus at­si­da­ry­da­vo. Bro­lis gro­da­vo plokš­te­les, o aš tu­rė­jau švil­pu­ką ir vi­sas dai­nas su juo pa­kar­to­da­vau. Dar bro­lis tu­rė­jo gi­ta­rą, la­bai no­rė­jau iš­mok­ti ja gro­ti. Sa­ko tė­vas – rei­kia leis­ti mo­ky­tis. Nu­ve­žė ma­ne į at­ran­ką, ten sė­di ke­tu­ri rim­ti dė­dės. Taip su­tri­kau, kad jo­kios na­tos pa­kar­to­ti ne­su­ge­bė­jau ir ma­ne „iš­bro­ka­vo“. Bu­vau ta­da gal tre­čio­kas ir po to il­gai gi­ta­ros ne­be­no­rė­jau, bet švil­pu­ku ir to­liau švil­pa­vau. Pas­kui bro­lis pa­ro­dė akor­dus, o pa­ti pir­mo­ji ma­no iš­mok­ta gro­ti gi­ta­ra me­lo­di­ja bu­vo „Tra­kų pi­lis“ (re­dak­ci­jos pa­sta­ba: „The Ani­mals“ 1964 m. dai­na „The hou­se of the ri­sing sun“), ku­riai bu­vo pri­tai­ky­ti Mai­ro­nio ei­lė­raš­čio žo­džiai.

O štai elek­tri­nę gi­ta­rą pir­mą kar­tą į ran­kas Igo­ris pa­ė­mė tik 2015 me­tais,  ačiū gru­pės „Sva­ras 409“ gi­ta­ris­tui, Zig­mo Ši­lei­kio mo­ki­niui Ša­rūnui Ku­ni­giš­kiui. „Man bu­vo 50-ias­de­šimt me­tų, bet la­bai no­rė­jau pa­ban­dy­ti. Ša­rū­nui gal juo­kin­ga at­ro­dė, bet vis ska­ti­no gro­ti, pa­sko­li­no sa­vo „Jac­kson“ gi­ta­rą. Kai pa­čiam jos pri­rei­kė, man taip bu­vo su ja sun­ku skir­tis, tar­si pri­au­go prie ma­nęs, kad  skel­bi­muo­se ra­dau ir nu­si­pir­kau sa­vo pir­mą­ją elek­tri­nę gi­ta­rą“, – pa­sa­ko­ja Igo­ris. Jo na­muo­se ir stu­di­jo­je šiuo me­tu yra pen­kios gi­ta­ros, o pa­ti bran­giau­sia – bu­vu­sio gru­pės „Ac­cept“ gru­pės vo­ka­lis­to, da­bar­ti­nio Udo Dirks­chnei­der ko­man­dos „U.D.O.“ gi­ta­ris­to do­va­na: „Ga­vęs ši­tą gi­ta­rą gim­ta­die­nio pro­ga net ap­si­ver­kiau iš džiaugs­mo... Ant in­stru­men­to yra vi­sų gru­pės mu­zi­kan­tų au­to­gra­fai, bet pa­ste­bė­jau, kad jie po tru­pu­tį pra­dė­jo bluk­ti, tai da­bar pa­den­giau la­ku.“

 

„Fe­jer­ver­kas“ sun­kio­jo ro­ko dis­ko­te­ko­je

Igo­rio mu­zi­ki­nė aist­ra – ro­kas: „Prie sun­kio­sios  mu­zi­kos ir­gi bro­lis at­ve­dė. Pri­si­me­nu, na­muo­se bu­vo toks mag­ne­to­fo­nas – ža­lias če­mo­da­nas – juos­ti­nė „Čai­ka“. Par­si­ne­šė bro­lis sy­kį Ga­rio Glit­te­rio įra­šą, man pa­ti­ko, klau­siau ir pri­li­po ši­ta mu­zi­ka.“ 

Pa­aug­lys­tė­je vai­ki­nas ku­riam lai­kui bu­vo pa­dė­jęs  gi­ta­rą į ša­lį, nes už­si­ė­mė dis­ko­te­kų ve­di­mu. Ži­no­ma, jo­se skam­bė­jo tik sun­kio­ji mu­zi­ka, jau­ni­mui pa­ti­ko. Ke­lias dis­ko­te­kas Igo­ris ve­dė da­bar­ti­nės Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čios pa­tal­po­se, ku­rios so­viet­me­čiu bu­vo pa­vers­tos Ma­ši­nų ga­myk­los klu­bu. Tuo me­tu jis jau drau­ga­vo su bū­si­mą­ja žmo­na, ku­ri mo­kė­si siu­vė­jo ama­to. Veik­liai mer­gi­nai pa­vy­ko įti­kin­ti „Dai­na­vos“ siu­vi­mo fab­ri­ko ad­mi­nist­ra­ci­ją, kad jau­ni­mui la­bai rei­kia dis­ko­te­kų. „Pir­mo­ji ma­no dis­ko­te­ka vy­ko siu­vi­mo fab­ri­ko val­gyk­lo­je. Ko­lo­nė­lės, stip­rin­tu­vai ir du „ma­gai“.  La­bai vi­siems pa­ti­ko, lei­do ves­ti dis­ko­te­kas ir ak­tų sa­lė­je, o jau ben­dra­bu­ty­je, kur bū­si­mos siu­vė­jos gy­ve­no, tai be skai­čiaus jų vy­ko...“ – pri­si­me­na Igo­ris. 

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14029-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.


© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.