Igoris Brunko: „Augau Madride, ir Karelijoje, o gyvenu ir groju Putinuose“ (FOTO) (1)
Alytus tapo gimtuoju
„Esu alytiškis, užaugau Madride, vadinamajame Alytaus „gorodoke“, čia prabėgo paauglystė ir jaunystė. Gyvenome daugiabutyje Miško gatvėje, šalia – Vidzgirio miškas, Linijos kalnas, nuo kurio žiemą čiuožinėjome taip, kad draugo tėvo suvirintos šešiavietės rogės per kelias dienas subyrėdavo. O dabar čia, prie Nemuno, ateinu žvejoti, atgaivinau tėtės pamėgtas žvejybos vietas“, – prisistato I.Brunko, dėl savo pavardės neretai sulaukiantis klausimo, ar turi jis ukrainietiško kraujo?
„Ryšys mano su Ukraina toks, kad seneliai gyveno Mirhorode, Poltavos srityje, dar yra išlikęs jų namas, kurį paveldėjo mano tėvas, bet dabar jis stovi tuščias. Giminės taip pat pasitraukė prasidėjus karui“, – pasakoja Igoris. Jis pats yra gimęs Rusijos šiaurėje, tolimojoje Karelijoje. Ten esančioje pasienio zonoje tarnavo jo tėvas ir susipažino su mama, ji dirbo telefonų stotyje, sujungdavo pokalbiams. Ukrainiečiui labai patiko lietuvės moters balsas telefono ragelyje. 1968 metais Brunko šeima grįžo į Igorio mamos gimtinę – Lietuvą, jam tada buvo treji. „Karelijos neprisimenu, liko tik nuotrauka šeimos albume, taigi Alytus man kaip ir gimtasis miestas“, – sako pašnekovas.
Igoriui tik kartą yra tekę lankytis Poltavoje, kur gyveno jo seneliai, tačiau ryšį su Ukraina jis jaučia. Brunko – reta pavardė, Lietuvoje ją turi yra tik šeši žmonės, tai – Igorio šeima ir jis pats. Vyras pasakoja, kad internete per paiešką Ukrainoje rado bendravardį ir bendrapavardį, kuris jam nėra giminė, bet jie labai susidraugavo. Ukrainietiškai Igoris nekalba, jo tėtis, kuriam dabar 83-eji, puikiai išmoko lietuviškai, vos vieną kitą klaidą padaro, rašydamas sūnui pirkinių sąrašą. Igoris dabar rūpinasi garbaus amžiaus tėčiu, sako, ir prieš šį interviu paklausinėjęs, koks buvo gyvenimas, kai iš Karelijos grįžo į Lietuvą: „Iš jo pasakojimų žinau, kad gyvenome tikrai sunkiai, tėvas dirbo elektros tinkluose, alga – 70 rublių, o šeimoje augome keturi vaikai“.
Kraujo grupė
Prieš dešimtmetį ukrainietiškas motyvas į Igorio gyvenimą netikėtai sugrįžo per muziką: „Pas mane garaže, kur taisau mašinas, visą laiką groja muzika, bet ne radijas, o magnetofonas – roko įrašai. Genadijus, beje, ukrainietis, kartą atvažiavo taisyti automobilio. Sako, gera muzika! Taip išsikalbėjome, kad tarp jo pažįstamų tautiečių, dirbančių Alytuje, yra muzikantų. Ukrainoje jie turėjo grupes, bet apie grojimą pas mus mieste tik pasvajodavo.“ Taip Igoris Alytuje subūrė muzikos grupę, kurioje grojo drauge su ukrainiečiais Alanu, broliais Sergejumi ir Vladimiru, Genadijumi. Pasivadino „Hrupa krovi“ („Kraujo grupė“). 2022 metų pavasarį surengė Igorio sumanytame koncerte „Peremoha.LT“ Rotušės aikštėje su kitomis grupėmis, atlikėjais iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos.
Šiuo metu Alytuje likęs tik vienas iš ukrainiečių muzikantų, kurie grojo „Hrupa krovi“, – jis parsivežė šeimą iš Ukrainos, o kiti išsivažinėjo. „Labai gaila Vladimiro, kuris grįžo pas tėvus į okupuotą Donecką ir jo išvykti nebeišleidžia, didžiausia grėsmė, kad gali mobilizuoti rusai kovoti prieš ukrainiečius“, – pasakoja Igoris.
Mokykloje grojo tik pionieriškais būgnais
Be muzikos gyvenimo neįsivaizduojantis Igoris baigė tuometę 2-ąją vidurinę (dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija), bet mokykloje, kaip pats pajuokauja, muzikavo tik būgnais ir tai – pionieriškais.
„Namuose turėjome televizorių „Belarus“, tokį ant aukštų kojelių, su radiju ir patefonu, kuris iš viršaus atsidarydavo. Brolis grodavo plokšteles, o aš turėjau švilpuką ir visas dainas su juo pakartodavau. Dar brolis turėjo gitarą, labai norėjau išmokti ja groti. Sako tėvas – reikia leisti mokytis. Nuvežė mane į atranką, ten sėdi keturi rimti dėdės. Taip sutrikau, kad jokios natos pakartoti nesugebėjau ir mane „išbrokavo“. Buvau tada gal trečiokas ir po to ilgai gitaros nebenorėjau, bet švilpuku ir toliau švilpavau. Paskui brolis parodė akordus, o pati pirmoji mano išmokta groti gitara melodija buvo „Trakų pilis“ (redakcijos pastaba: „The Animals“ 1964 m. daina „The house of the rising sun“), kuriai buvo pritaikyti Maironio eilėraščio žodžiai.
O štai elektrinę gitarą pirmą kartą į rankas Igoris paėmė tik 2015 metais, ačiū grupės „Svaras 409“ gitaristui, Zigmo Šileikio mokiniui Šarūnui Kunigiškiui. „Man buvo 50-iasdešimt metų, bet labai norėjau pabandyti. Šarūnui gal juokinga atrodė, bet vis skatino groti, paskolino savo „Jackson“ gitarą. Kai pačiam jos prireikė, man taip buvo su ja sunku skirtis, tarsi priaugo prie manęs, kad skelbimuose radau ir nusipirkau savo pirmąją elektrinę gitarą“, – pasakoja Igoris. Jo namuose ir studijoje šiuo metu yra penkios gitaros, o pati brangiausia – buvusio grupės „Accept“ grupės vokalisto, dabartinio Udo Dirkschneider komandos „U.D.O.“ gitaristo dovana: „Gavęs šitą gitarą gimtadienio proga net apsiverkiau iš džiaugsmo... Ant instrumento yra visų grupės muzikantų autografai, bet pastebėjau, kad jie po truputį pradėjo blukti, tai dabar padengiau laku.“
„Fejerverkas“ sunkiojo roko diskotekoje
Igorio muzikinė aistra – rokas: „Prie sunkiosios muzikos irgi brolis atvedė. Prisimenu, namuose buvo toks magnetofonas – žalias čemodanas – juostinė „Čaika“. Parsinešė brolis sykį Gario Glitterio įrašą, man patiko, klausiau ir prilipo šita muzika.“
Paauglystėje vaikinas kuriam laikui buvo padėjęs gitarą į šalį, nes užsiėmė diskotekų vedimu. Žinoma, jose skambėjo tik sunkioji muzika, jaunimui patiko. Kelias diskotekas Igoris vedė dabartinės Šv. Kazimiero bažnyčios patalpose, kurios sovietmečiu buvo paverstos Mašinų gamyklos klubu. Tuo metu jis jau draugavo su būsimąja žmona, kuri mokėsi siuvėjo amato. Veikliai merginai pavyko įtikinti „Dainavos“ siuvimo fabriko administraciją, kad jaunimui labai reikia diskotekų. „Pirmoji mano diskoteka vyko siuvimo fabriko valgykloje. Kolonėlės, stiprintuvai ir du „magai“. Labai visiems patiko, leido vesti diskotekas ir aktų salėje, o jau bendrabutyje, kur būsimos siuvėjos gyveno, tai be skaičiaus jų vyko...“ – prisimena Igoris.
Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14029-ajame numeryje.
Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.
© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Mano tete
Komentaras
Mano tete